Kuriant pasakos efektą

2023 07 10 Asmenybės

Per dvi savaites iš rusų bombarduojamo Charkivo vilnietė mokytoja Agnė Klimčiauskaitė-Janavičienė su bendraminčiais padėjo persikelti visai mokyklai su vaikais, mokytojomis, mamomis, močiutėmis ir gyvūnais. Lipdama į sceną atsiimti Šv. Kristoforo apdovanojimo už nutiestus tiltus į Vilnių, ji žinojo: ši miesto pasaka turi gerą pabaigą. 

Tyrinėti Vilnių ir jį prakalbinti – tai įjungti vilnietės, žurnalistės, mokytojos, filologės instinktus. Nuotr. M. Judriaus

Užduotis surasti mokymosi vietą vaikams, kurių per porą mėnesių padaugėjo nuo 70 iki 500, primena pasakų herojų išbandymus. Atviros nemokamos privačios mokyklos „Gravitas schola“, skirtos visiems nuo karo bėgantiems vaikams ir mokytojams, direktorė A. Klimčiauskaitė-Janavičienė dažnai atsiduria pačioje įvykių ir emocijų audros akyje. Drąsiai iš žurnalistikos į švietimą nėrusi lietuvių ir prancūzų kalbų mokytoja stengiasi, kad Vilnius prakalbėtų savo miestus praradusiems vaikams. 

„Išmokau nuolankiai priimti viską, ką siunčia dangus ir žmonės: ukrainiečių giminę su keliais šimtais vaikų, bulves, morkas, knygas, suolus, antklodes, geranoriškumą ir vieną kitą peiliuką, karo traumos bagažą, o dabar dar ir Kristoforą nuėjau paimti“, – rašė Agnė socialiniame tinkle. 

Apdovanojimas reikšmingas – už svetingą ir humanišką ukrainiečių integraciją, Lietuvos ir Ukrainos mokytojų bendrystę. Koks jausmas atsiimti Kristoforą už didelį darbą, tapusį ir gilesniu Vilniaus pažinimu?

Galvojau, kad scena per maža ir negaliu pasiimt žmonių, nes tai yra šimtų savanorių ir mokyklos komandos, mokytojų darbas. Viskas susiviję: kažkas pradeda, prisijungia, atsiranda įmonės, mecenatas. Reikia pagalvių – kvieti pusę Lietuvos sunešti pagalvių, reikia vaikus mokyti – ieškai mokytojų, vaikai ar mokytojai sproginėja – kvieti psichologus. 

Pirmą signalą, kad viena maža privati mokykla iš Ukrainos ieško, kur persikelti, gavo mano kolegė. Pasakiau: darom. Atvažiavo apie 150 žmonių (apie 70 vaikų). Po dviejų mėnesių jau buvo 500 mokinių – atsirado atskiros mokyklos poreikis. Pradžioje vaikus priglaudė privati mokykla, paskui Mykolo Romerio universitetas geranoriškai priėmė gimnazijos klases, o pradinė mokykla ir progimnazija įsikūrė savivaldybės skirtose patalpose Žvejų ir Šopeno gatvėse.

Buvo siūloma vaikus iš karto integruoti, teko pasišpaguoti su institucijomis, kad tai karo pabėgėliai – jie šoko būsenos, sorry, bet nedėstysiu dalyvių nosinių ir nemokysiu – aš tave myliu, Lietuva. Kol vaikai pajus, kad tai duoda galimybę ir neatima identiteto, turi praeiti laiko.

Užsiminėte, kad teko patirti, ką reiškia temperamentų skirtumai? 

Ukrainiečiai įpratę, kad pamokose tyla, – man tai keista, paprastai dirbu darbiniame triukšme. Tiesa, per pertraukas ukrainietiškų decibelų nebematuoju – vaikai turi išsikrauti. Aš kalbu pakankamai ramiai ir tyliai, tai ukrainiečiams neįprasta, net nervas ima. Nori jie pykti – tai taip, kad pusė kaimo girdi, kai juokiasi – tai ir antras kaimas girdi. Pasipasakoja: viskas gerai, jauku, žmonės priima, bet       kartais taip norisi atsisėst ir pažvengt – rodo, kad va taip – pažvengt pilnais plaučiais! Jūs, sako, „susiturėję“, inteligentai lietuviai, o mes emocijas visas parodome. Juokauju, kad man šokinėjančių emocijų kreivės primena priešinfarktinę kardiogramą, o ukrainiečiams šiaurietiškas temperamentas atrodo stokojantis gyvenimo. Bet po metų skirtumų mažėja: mes išmokom daugiau rodyti emocijas, net garsiau kalbam, gestikuliuojam, o ukrainiečiai sako išmokę ramiau į viską reaguoti, atsirado daugiau lengvumo ir ramybės gyvenime. Esame ir artimi, ir tolimi, tad reikia mokytis priimti, suprasti kitą, spyglius apsišlifuoti.

Su mokiniais kūrėte mozaiką apie savą Vilnių. Ir jie atrado tris svarbiausius punktus: čia jaučiasi laisvi, jaučia žmonių gerumą, mato daug parkų, žalumos ir architektūros, kuri daro miestą jaukų. 

Mokytojams ir vaikams sakau: jūs nesat tik ukrainiečiai, jūs esat ir vilniečiai. Aišku, jie prarado šalį, draugus, katinus – viską. Ir, deja, tikėtina, kad to neatgaus. Tad stengiamės atvykusius išstumti į Vilniaus gyvenimą – eikit į žmones, miestą, jis turi būti savas. Pamokos su lietuviškomis mokyklomis, muziejai, kinas, kultūrinės erdvės. Prisipažįsta, kad jiems graži architektūra. Pradedu klausinėt – pedagoginis instinktas – kas jums patinka, kur žiūrite? Sako, kad bažnyčios, Bernardinų ansamblis, senoviniai pastatai, parkai.  

Kai vaikai dėliojosi Vilniaus mozaiką, jiems svarbiausias akcentas buvo laisvė, tai yra galėti pasakyti, ką galvoju, būti savimi. Paaugliai pradeda rengtis laisviau: merginos išlipa iš kablukų, atsiranda anime, komikonų personažų, gotų, megztiniai, nutįsę iki kelių, plėšyti džinsai. 

Ateina pas mane į kabinetą pradinukas ir pradeda skųsti mergaitę, kad nusidažė plaukus: „Ar galima mokykloje dažytis plaukus mėlynai?“ Taip, sakau, o ar gražu? Neblogai, sako. Klausiu: ir tu nori? Noriu, bet mama neleis. Sakau, pasimokyk truputį, gal įtikinsi…      

Kartais atrodo, kad vaikams yra užsifiksavęs toks pasakos efektas: patenki į miestą ir tampi jo personažu, tyrinėji. Gal taip Vilnius ir tampa savas?     

Mokykla Šopeno gatvėje – svarbi nuo karo bėgančių Ukrainos vaikų ir mokytojų stotelė. Nuotr. M. Judriaus

Galbūt save įsivaizduoti pasakos Vilniuje personažu – atsitraukti nuo realių išbandymų? 

Taip, situacija yra žiauri – karas. Bet jeigu žiūrima tik į skausmą, praradimus, pyktį, nesikabinama į viltį, gyvenimą, bus kaput – taip įkrentama ir neišlipama iš aukos rolės. Nepaisant žiauraus konteksto, vaikai, mokytojai turi išmokti susikurti savo pasaką: išsikelti tikslus, kažką nugalėti – baimę, nežinomybę, nuostatas, kažko pasiekti, kažkur nukeliauti. Pačioje pradžioje ateiti į mokyklą, nuvažiuoti iki parduotuvės, planuoti kėlė didelę baimę, žmonėms norėjosi saugiai būti kokone. Dabar žiūriu, paauglių būrelis įsidrąsina – tai geras ženklas, – prisitrina prie chebros Vilniuje: „Laba diena, norim pabendraut…“. Matom, kad vaikų pasitikėjimą ateitimi pakirto kariaujančių suaugusiųjų pasaulis, bet stengiamės įtikinti, kad tu pats esi atsakingas, koks bus tavo gyvenimas. Ir kurk, ieškok, aiškinkis, bandyk. Chebra, sakau, gyventi gyvą gyvenimą irgi yra pergalė, nes jo turėjo nebūti. Ir netgi blogiausiose pasakos situacijose drakonas nugalimas. 

Skaitydavau jūsų įrašus apie kasdienybę: štai, mokinys gauna blogą žinią viduryje pamokos, visi išsigandę klausinėja. 

Karas visada bus su jais. Vaikai gali prisiskaityti telegramo naujienų. Arba apšaudoma teritorija, kur likę pusbroliai, seneliai, draugai, giminės, – ir tai jau pakerta smegenis. Kai kurie vaikai ir mokytojai atvažiavę po netekčių, kai kurie tai išgyvena pakeliui ar atvykus. Ne visi vaikai atvykę su tėvais, yra globojamų paauglių (Agnė taip pat globoja septyniolikametį, padeda jam gyventi savarankiškai). Mokykloje visko gali nutikti, bet jeigu šią savaitę nėra mirčių, sužalojimų, šeimos tragedijų – tai yra gera savaitė.

Šiaip vaikai ir mokytojai jaučiasi… gerai. Jiems norisi gyventi visavertiškai, nebijoti juoktis, nejausti kaltės, kad kavinėje valgai. Padedame mokytis gyventi be kaltės, paimti, ką gali geriausio iš dabartinės patirties: jeigu žmonės grįš, tai svarbu, kad galėtų pritaikyti kompetencijas, padėti kurti europietišką Ukrainą, o jeigu negrįš, svarbu tampa nutiesti takelį, rasti savo vietą. 

Kalbėjome apie savą ir nesavą Vilnių. Kokios jums Vilniaus vietos savos? 

Mėgstu pasivaikščioti po Vilnių. Man sava Bernardinų parapija; Vilniaus universitetas, čia studijavau lietuvių filologiją; Šv. Jonų bažnyčioje gavau diplomą, tuokiausi, čia sūnui brandos atestatą įteikė; prancūzparkis prie dūšios su mano frankofilija.

Vienuolika metų gyvenu Naujamiestyje. Rajonas atsigavęs, viskas ranka pasiekiama. Taurakalnis mintyse išlikęs kaip Monmartro gabalėlis. Man patinka koncertinės erdvės, Filharmonija, muzikos salonas „32 kėdės“. 

Vilnius – kamerinis miestas ir jame yra visko: reikia Paryžiaus – randu Paryžių, reikia Rytų – einu, Rytus randu. Visada miela Jeruzalė su savo bažnyčia, vienuolynu, Kalvarijų Kryžiaus kelias – jaukus maršrutas. Su bičiule dėstytoja skersai išilgai išvaikštinėjame senamiestį, apipinam istorijomis, diskutuojam apie švietimą, konstruojam galimus maršrutus ir „pasakas“ vaikams. 

Miestą pažinote kaip studentė, filologė, tada kaip žurnalistė, kurios gyvenimas virė Gedimino prospekte, o paskui kaip mokytoja – pasukote savo gyvenimo maršrutą kita linkme. 

Filologija man parodė Vilniaus romantiką, kai eini, ir sienos kalba, porcelianiniai dūmai kyla, lietaus rasa tarp plytelių. Esi universiteto širdy – pasididžiavimas, kad čia mokaisi, matai priešistorę. Paskui žiniasklaida – jau speed režimas, naktinis gyvenimas, atsiveria restoranai, klubai, televizijos užkulisiai. Žiniasklaidos backgroundas Vilniuje kelia asociacijas su Paryžiumi, kur eini ir atsiveri susitikimui su kitu: kartais greitai, kartais giliai, kartais jautriai, nes žmonės Vilniuje formuoja dar vieną miesto sluoksnį. Yra kultūros žmonės, kurie gyvena uždaruose „salionuose“, o šalimais gali pamatyt ir bėgimą per gyvenimą, popkorną.

O mokytojo akimis visai kitokį miesto konceptą atrandi. Man žiauriai patinka mokykla be sienų, nes mokiniui turi kalbėti aplinka, kalbėti pats gyvenimas – kokį aš sau Vilnių susikonstruosiu? Kai vaikas skaitydamas patiki tekstu, jam mintyse įsižiebia filmas. Taip ir su miestu. Kaip Vaičiūnaitės poezija – eini ir atpažįsti suplyšusioj plytoj savą miestą. Aušros Vartus irgi žinome, bet kasdien ten atmosfera kita, žmonės, mintys kitos – mokaisi tą atpažinti, jausti. Man, kaip mokytojai, pirmiausia pačiai norisi patyrinėti, atsiverti ir tada pasistengti, kad miestas prakalbėtų vaikams, taptų jų patirtimi.  

Vilnius A. Klimčiauskaitei-Janavičienei visada gražus ir savas, jame randa net Paryžiaus jausmą. Nuotr. M. Judriaus

Galbūt dabar mokyklos tampa atviresnės tyrinėti savo miestą?

Manau, tinklaveika – ateitis, tik reikia bendradarbiauti vieniems su kitais, dalintis resursais, mokytojais, sudarant galimybes vaikams naudotis laboratorijomis, kino teatrais, sensoriniais kambariais, salėmis. Vilniuje galime turėti tokią prabangą, nes gyvename gana kompaktiškai. 

Mes savo mokyklą „įtraukiame“ į Vilnių. Tai mokykla pabėgėliams. Šiandien jie yra ukrainiečiai, bet gal atsiras kitų vaikų, kuriuos irgi reikės palydėti į mūsų šalį žmogiškai, lygiavertiškai. Juk ką mes užsiauginsim, su tuo gyvensim, o norisi gyvent fainai, su savais. Vilnius yra atviras daugiakultūris miestas ir visai nenoriu matyti čia atsirandančios atskirties, rajonų, į kuriuos niekas neina vakarais, bardako, kai vaikai, nepritapę mokyklose, ieško galimybės būti savais ir savimi paribiuose. 

Kai atėjau dirbti į švietimą, susidūriau su daug man nepriimtinų dalykų. Suprantu, kad ne tokia mokykla tikiu ir ne tokią noriu puoselėti, taigi, bandau ieškoti išeičių, rasti tai, kuo patikėčiau, o jeigu nerandu, imti ir susikurti, ko trūksta, ir po to dalintis.

Straipsnio autorė Rugilė Audenienė.

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio.

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau