Kur rasti Prancūziją Vilniuje?

2020 03 20 Vietos

Kai mažo vaiko paklausi, kas yra Prancūzija, jis atsako – Eifelio bokštas. Kai to paties klausi senolio, atsakymas nesiskiria. Taip pasakoja Prancūzų instituto Lietuvoje direktoriaus asistentė Giedrė Bernotaitė-Salfati, pridurdama, kad Prancūzija ir jos kultūra – labai platus dalykas, kurio apraiškų galima aptikti visame pasaulyje, gausybėje šalių ir gausybėje miestelių. Vilnius, žinoma, tikrai ne išimtis.

Marga namo raida

Tiems, kas klajoja Vilniuje ir ieško prancūziškos dvasios, tereikia nueiti iki Didžiojoje gatvėje esančio pastato, pažymėto nr. 1. Prieš akis – Prancūzų institutas Lietuvoje, o apsidairius akys užkliūva už šalia esančio prancūziško knygynėlio, taip pat – kavinės „Café de Paris“. Visos vietos – vertos apsilankymo, o jei labiau norisi šmirinėti lauke, šalia – miestiečių visuomet pilnas Konstantino Sirvydo skveras, paprastai vadinamas prancūzparkiu.

Iš pradžių – Žygimanto Senojo, kur kas vėliau – Josepho Franko namas, kuriame nuo 1998 m. karaliauja prancūziška kultūra.

Tačiau norint geriau suprasti šios prancūziškos oazės Vilniuje atsiradimą ir raidą reikia nusikelti kelis šimtmečius atgal. Kaip pasakoja G. Bernotaitė-Salfati, Didžiosios gatvės pradžioje esantis pastatas aprašomas XVI amžiaus šaltiniuose, jo savininkas – Žygimantas Senasis. Vėliau pastatas buvo atiduotas pilininkui, keliavo iš rankų į rankas, jį sutvarkė jėzuitai, o iki pat 1939 metų patalpose gyveno Vilniaus universiteto profesoriai.

Bene žymiausias gyventojas Didžiojoje gatvėje esančiame name – profesorius Josephas Frankas. Iš Vienos atvykęs J. Frankas kartu su žmona Kristina namus pavertė miesto grietinėlės apsilankymų vieta. Elito pokalbius iki šiol mena sienos, į kurias dabar remiasi Prancūzų instituto Lietuvoje mediatekos lentynos.

Pats institutas Didžiojoje g. 1 buvo įkurtas 1998 metais, kai vietą tuomečiam Prancūzijos ambasadoriui Lietuvoje pasiūlė profesorius Vytautas Landsbergis. Nors namas, kaip pasakoja G. Bernotaitė-Salfati, buvo visiškai apleistas, Prancūzijos vyriausybė netrukus jį restauravo ir pritaikė veiklai.

Anot G. Bernotaitės-Salfati, instituto svečiai gali nesunkiai išvysti išsaugotus praeities ženklus: „Turime puikiai restauruotą gotikinį rūsį, kuriame – ekspozicijų salė su sienose paliktais dideliais akmeninis. O štai šalia esančioje „Café de Paris“ – paties J. Franko apartamentuose stovėjusi krosnis, kuri buvo išsaugota ir nuleista iš buto į kavinės patalpas. Kur dar freskos, menančios XVI amžiaus vidurį. Tereikia gerai apsižvalgyti.“

Institutas kviečia, bet praeiviai vis dar bijo užeiti

Prancūzija, tvirtina G. Bernotaitė-Salfati, Lietuvai ir jos gyventojams visuomet buvo svarbi šalis. Iki šiol nepaliaujamai žavimasi prancūzų kultūra, o, pavyzdžiui, Prancūzijos universitetai laikomi aukštojo mokslo etalonais.

Tokių įžvalgų G. Bernotaitė-Salfati pateikia iš patirties. Ji bendrauja ir padeda į institutą atėjusiems ir naudingos informacijos ieškantiems lietuviams. O štai užsukančių į institutą tiesiog praleisti čia laiko ir pasimėgauti teikiamomis paslaugomis, pastebi pašnekovė, vis dar trūksta.

Į kavinę „Café de Paris“ krosnis nuleista iš viršuje esančių patalpų, kurias atnaujinus įkurta Prancūzų instituto mediateka.

„Daugelis bijo užeiti į Prancūzų institutą Lietuvoje, nes mano, kad tai – uždara erdvė, kai kurie prisibijo, nes nemoka prancūzų kalbos. Tačiau mes esame labai atviri, o viską, ką siūlome, siūlome su vertimu į anglų ar lietuvių kalbas. Antradieniais savo kino salėje nemokamai rodome prancūzišką kiną, į kurį gali ateiti visi, kurie nori. Instituto bibliotekoje – maždaug 18 tūkst. leidinių. Ne tik prancūziškų, bet ir išverstų į kitas kalbas. Čia laisvai galima ateiti, skaityti, dirbti. Kol kas tuo labiau naudojasi besimokantys prancūzų kalbos, tačiau kviečiame visus“, – sako svetingai nusiteikusi G. Bernotaitė-Salfati.

Vienintelis toks knygynas regione

Tikrai – praeiviai, klaidingai manantys, kad institute pasijus svetimi, dažniau renkasi šalia esančią kavinę „Café de Paris“. G. Bernotaitė-Salfati pasakoja, kad kavinė šioje vietoje atsirado kartu su institutu.

„Patalpos nuomojamos, todėl kavinės šeimininkai keičiasi, tačiau prancūziška dvasia čia išlieka. Daugiau veiksmo pajusti galima, žinoma, atėjus vakare“, – šypteli pašnekovė.

Kur kas ilgesnę istoriją turi knygynas, įkurtas Didžiojoje g. 1 esančio namo pirmame aukšte. Dabar tai – puikiai kiekvienam žinoma prancūziškų leidinių šventovė, bet knygos čia karaliavo ir anksčiau, tik kitokios.

Į vienintelį tokį regione prancūzišką knygyną atvyksta pirkėjai iš aplinkinių šalių.

G. Bernotaitė-Salfati teigia, kad dar XIX amžiaus pradžioje knygyną šioje vietoje įsteigė Friderikas Moricas. Prancūziška dvasia vieta pakvipo, kai knygyną įsigijo Prancūzijos ir Lietuvos aktorė, visuomenės veikėja Karolina Masiulytė-Paliulis.

„Reikia pasakyti, kad tai – vienintelis toks prancūziškas knygynas regione. Į jį apsipirkti atvažiuoja baltarusiai, latviai, estai, vykdomi užsakymai… Knygyno erdvė taip pat nuomojama, šiuo metu juo rūpinasi ir gerus leidinius į Vilnių veža „Žaros“ leidykla. Smagu, kad knygyne netrūksta lankytojų, kurie mielai perka arba tiesiog varto knygas, albumus ar atvirukus. Tam net nebūtina mokėti prancūzų kalbą“, – pasakoja G. Bernotaitė-Salfati.

Romainas Gary ir prancūzakalbiai lietuvių vaikai

Paklausta apie kitas sąsajas su Prancūzija Vilniuje, G. Bernotaitė-Salfati negali nepaminėti ir visame pasaulyje žinomo bei mėgstamo rašytojo Romaino Gary: „Šis asmuo – labai svarbus institutui. Esame net sukūrę specialią interneto svetainę (ją galima rasti Prancūzų instituto Lietuvoje interneto puslapyje), kurioje galima aptikti gausybę mūsų kolegos surinktos medžiagos apie R. Gary. Viskas sudėta į vieną vietą – interviu su rašytojo gyvenimą ir kūrybą nagrinėjusiais prancūzais, archyvinė medžiaga ir duomenys, kad R. Gary gimė Vilniuje, o jo motina čia turėjo siuvimo ateljė.“

Nuo praeities gręždamasi į ateitį, G. Bernotaitė-Salfati trumpai papasakoja ir apie Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų. Įkurtas padedant Prancūzų ambasadai, licėjus šiuo metu gali pasigirti vis augančių mokinių skaičiumi.

Restauruotame gotikiniame rūsyje – Prancūzų instituto ekspozicijų erdvė.

„Licėjuje viskas dėstoma prancūzų kalba, mokomasi pagal prancūzų švietimo programą. Žinoma, šią mokyklą lankantys vaikai turi mokėti prancūzų kalbą, o išėję jie gali pasigirti puikiais prancūzų ir kitų užsienio kalbų įgūdžiais. Taigi išgirsti prancūziškų pokalbių galima ne tik čia, institute, bet ir vaikštant šalia licėjaus Antakalnyje“, – teigia G. Bernotaitė-Salfati.

Frankofonijos dienomis – dėmesys klimatui

Yra vienas metų mėnuo, kai prancūzų kalba Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje, skamba dažniau ir garsiau nei įprastai – visą kovą vyksta jau tradicija tapusios Frankofonijos dienos*.

Prancūzų instituto Lietuvoje kalbos ir švietimo programos vadovė Snieguolė Kavoliūnienė paaiškina, kad sąvoka „frankofonija“ žymi visame pasaulyje prancūziškai kalbančius žmones, kurių dabar – daugiau nei 300 mln. O štai Tarptautinė frankofonijos organizacija šiais metais mini 50 metų jubiliejų ir vienija daugiau nei 80 valstybių narių, tarp kurių narės stebėtojos statusą turi ir Lietuva.

Prie instituto sienos esantis žymeklis nurodo atstumą iki Paryžiaus ir…iki kitos artimiausios prancūziškos kavinės Vilniuje.

„Kalbėdami apie frankofoniją žmonės dažnai galvoja apie prancūzų kultūrą. Iš tiesų, frankofonija susikūrė Afrikoje – ten gyvenančios tautos suprato, kad savo kultūrą geriausiai gali pristatyti prancūzų kalba“, – pabrėžia S. Kavoliūnienė.

Kasmet Frankofonijos dienos turi vis kitokią temą. Šių metų pasirinkimas nestebina – bus diskutuojama apie klimatą ir aplinkosaugą. Tikimasi, kad pasiklausyti prancūziškai skambančių pokalbių susirinks daugybė žmonių, kurių, anot S. Kavoliūnienės, niekada netrūksta Frankofonijos dienomis vykstančiuose koncertuose ar kino seansuose. Pastarųjų, beje, šiais metais daugiau – keturis kovo savaitgalius Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus rodomas kokybiškas kinas.

Frankofonijos dienų renginiuose, patikina S. Kavoliūnienė, laukiamas kiekvienas, o baimė, kad gali trukdyti prancūzų kalbos nemokėjimas, visiškai nepagrįsta.

*Visi 2020-ųjų Frankofonijos dienų renginiai atšaukti dėl šalyje paskelbto karantino, tačiau kviečiame plačiau susipažinti su Prancūzų instituto Lietuvoje veikla čia: www.institutfrancais-lituanie.com Daugiau informacijos apie Vilniaus pažinimą neišeinant iš namų rasite čia.

Teksto autorė Virginija Sližauskaitė, nuotraukų autorė Agnė Katmandu. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 5-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.