Kosminiai mano Koralai

2024 01 15 NaujienosVietos

Vienas pažįstamas, dalį vaikystės praleidęs Karoliniškėse (beje, paauglystėje jų kitaip nei Koralais nevadinome), net nusipurto, išgirdęs šio Vilniaus rajono pavadinimą. Man Karoliniškių pavadinimas tokios reakcijos nesukelia, atvirkščiai, po daugiau nei dešimties svetur praleistų metų sugrįžusi į Vilnių, kito varianto nei Karoliniškės net nesvarsčiau – apsistojau ne tik savo gimtajame rajone, bet ir name, kuriame gimiau ir užaugau. 

Vienas populiariausių karoliniškiečių užsiėmimų – fotografuoti saulėlydžius pro buto langus. Mindaugo Kluso nuotr.

Kadangi kurį laiką Karoliniškėse negyvenau, mano žvilgsnis į gimtąjį rajoną yra dvejopas: prieš išvykimą ir po sugrįžimo. Pirmasis nuspalvintas didele nostalgijos doze, antrasis – vis dar lyginantis su gyvenimo svetur patirtimi. Prieš man išvykstant į Čikagą studijuoti 1999 metais, Karoliniškės buvo tipinis miegamasis rajonas su tokiam rajonui būdingais blokiniais daugiabučiais namais, darželiais, mokyklomis, vaikų klubais, parduotuvėmis ir poliklinika. Pasiklysti Karoliniškėse buvo sunkoka, net neįmanoma. Nuklydus kiek toliau nuo namų ar net nuo rajono, jį ir vėl nesunkiai susirasdavai žvilgtelėjęs į Televizijos bokštą. Tai ypač praversdavo ir savotiškai nuramindavo atsidūrus kitame miesto gale – pažvelgęs reikiama kryptimi į horizontą, iš tolo galėjai matyti savo namus. 

TV bokštas karoliniškiečiams tarnauja kaip kelrodis nuo 1980-ųjų. Juo pasikliauju iki šiol: bokštas ypač praverčia draugams iš užsienio rodant, kurgi yra tie mano gimtieji namai. Aiškumo ir juoko dėlei, žinoma, priduriu, jog gyvenu ne pačiame TV bokšte, o netoli jo. Mokydamiesi vidurinėje, matematikos pamokose skaičiuodavome, ar sugriuvus bokštui nenukentėtų ir mokykla. Neprisimenu, kiek metrų pritrūkdavo, bet visada mūsų skaičiavimų išvada būdavo vienoda: griūvantis bokštas mokyklos nepasieks. Nesvarbu, kad turbūt ne vienas 47-osios vidurinės moksleivis slapta vylėsi ir tikėjosi kito atsakymo. 

Televizijos bokštas Karoliniškių gyventojams – kryptis namo. Andriaus Rasimavičiaus nuotr.

Kai augau, Karoliniškes „valdė“ dangaus stichijos ir kūnai: apsipirkinėjome parduotuvėse „Merkurijus“, „Saturnas“, „Kometa“, gyvenome Perkūno, Žvaigždžių, Žaibo, Viesulo gatvėse. Spėju, kad neatsitiktinai kosminėse Karoliniškėse nuspręsta įrengti Ugniagesių gelbėtojų mokyklą – dėl viso pikto, kaip savotišką žaibolaidį. 1991 metais Karoliniškes paženklino Sausio 13-osios įvykiai, kuriuose dalyvavo jau ir mano karta. Po jų prie Vilniaus TV bokšto iškilo kryžių ir koplytėlių kompozicija, o kosminiai gatvių, troleibusų stotelių ir parduotuvių pavadinimai tapo kur kas proziškesni: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Igno Šimulionio ir kt., maximos, lidlai, rimi, ikiukai. Užtat viešuoju transportu iš miesto centro sugrįžtantys (ir į jį vykstantys) lyg kokioje lietuviškoje „Hario Poterio“ versijoje vis dar išlipa (ar įlipa) Pasakų parko stotelėje.

Savaitgaliais Karoliniškių gyventojai pavieniui ir būreliais traukdavo į mišką: žiemą slidinėti ir dalyvauti „Snaigės žygiuose“, pavasarį – rinkti žibučių, vasarą – pasideginti, o rudenį – pagrybauti. Ne vienoje tėčio darytoje fotografijoje esame įamžinti gamtos apsuptyje: vienoje aš žengiu pirmuosius žingsnius, kitoje – mudu su broliu, iš rankų nepaleidžiantys miške surastų pagalių, dar kitoje – aš prie eglių, kurių šakos nuo sniego svorio kone nulinkusios prie žemės. Man augant, neseniai pastatytame Karoliniškių rajone daug žalumos nebuvo, užtat asfalto netrūko. To įrodymas – mano Rugsėjo 1-osios nuotraukos, kuriose aš su vienu, bet kur kas dažniau su abiem nubrozdintais, subintuotais keliais.

Gyvenę arčiau Neries, savaitgaliais išsiruošdavo į Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Juo karoliniškiečiai iki šiol draugiškai dalijasi su Lazdynų ir Žvėryno rajonų gyventojais. Palei Nerį plyti draustinis, kuriame auga ne viena reta augalų rūšis (yra sukurtas ir ornitologinis draustinio maršrutas), gali pasigirti dar viena pažiba – 58 metrų aukščio Plikakalnio atodanga, kuri, pasak enciklopedijų, yra antra pagal aukštį visoje Lietuvoje. 

Be Karoliniškių Pasakų parko, 1987 metais sukultūrinto pušyno su šiandien jau bebaigiančiomis nugriūti medinėmis skulptūromis lietuvių liaudies pasakų ir mitų motyvais, ir tolėliau stūksojusio miško, kurį nuo rajono gyventojų atkirto 2008 metais pradėtas statyti Vilniaus vakarinis aplinkkelis, kitų laisvalaikio leidimo formų rajone nebuvo. 2016 metais baigtas statyti greitkelis, prieš kurį, beje, XX a. dešimtame dešimtmetyje dar Sąjūdžio laikų dvasios pilni aršiai protestavo vietos gyventojai, ilgą laiką miesto pakraštyje snaudusias Karoliniškes sujungė jei ne su pasauliu, tai bent jau su Europa. Rašydama tai, nė kiek neperdedu – oficialiuose dokumentuose šis aplinkkelis, kurį ne taip seniai siūlyta pervadinti į Gediminaičių plentą arba Aisčių gatvę, vadinamas transeuropinio tinklo jungtimi. 

Praėjus metams kitiems po mano išvykimo, Karoliniškėse išdygo „Impuls“ sporto klubas su baseinu. Verslininkai nusprendė, jog užtenka Karoliniškių ir aplinkinių rajonų gyventojams bėgioti po miškus ar maudytis Salotės ežere, kurį, kol Pilaitė dar nebuvo tapusi oficialiu Vilniaus rajonu, Karoliniškių gyventojai laikė savu. „Impuls“ pastate duris atvėrė ir restoranas bei baras, bet retas prisimena, jog jie turėjo pirmtaką – dar nepriklausomybės priešaušryje vos per kelis žingsnius nuo „Rimi Vaivorykštės“ atsidariusį bariuką, vietinių vadintą larioku. Ar bare buvo pardavinėjamas alus ir kiti stipresni gėrimai, negaliu pasakyti. Tada, kai jame lankiausi aš, man ir mano draugėms labiau rūpėjo pyragaičiai. O jų ten tikrai buvo. Šiandien buvusiame bariuke glaudžiasi net trys kišeninės maitinimo įstaigos: picerija, kepyklėlė ir alaus baras. Taigi, tradicija tebegyvuoja.

Šiandien Karoliniškės jau išaugusios miegamojo rajono vardą. Mindaugo Kluso nuotr.

Šiandien Karoliniškių rajoną pavadinti miegamuoju rajonu neapsiverstų liežuvis. Be jau mano čia paminėto „Impuls“, kelių barų ir restoranų, TV bokšto, turime trijų žvaigždučių verslo, pramogų ir poilsio centrą „Karolina“, architektūrinį baubą Vilniaus skyriaus „Sodrą“, iš sovietmečio paveldėtą buvusio gamybinio susivienijimo „Dovana“ pastatą, kuriame šiandien veikia keli verslai ir įstaigos. Naujausias Karoliniškių gyventojas – transporto ir logistikos bendrovė „Girteka“, kuri betoninę rajono architektūrą paįvairino šiuolaikinėmis stiklo ir plieno konstrukcijomis. Su ja į Karoliniškes atkeliavo ir pirmoji kavinė – „Baltic Brew“. 

Keistesnių vietų ir objektų mėgėjams rekomenduoju aplankyti Obelų sodą (2022 metais ten buvo siūloma įrengti Hamakų parką, galbūt ši idėja dar bus įgyvendinta), Valdo Kančiausko skulptūrą „Vėjapūtis“. Galite užsukti į šeštadieniais vykstantį Vilniaus kolekcininkų klubo turgų, netoli TV bokšto įkurtas nelegalias naminių gyvūnėlių kapines ir, atrodo, vis dar veikiančią balandinę. 

Rašant šį tekstą, nutiko įdomus dalykas. Neseniai susipažinau su pora, kuri, kalbėdama apie parodos atidarymo proga surengtas vaišes, lyg tarp kitko užsiminė apie Karoliniškėse veikiančią italo Fabio kavinę „Penkios raidės“. Pasirodo, joje galima ne tik nusipirkti itališkų skanėstų, bet ir užsisakyti maisto renginiams. Itališka kepyklėlė nėra vienintelis nelietuviškas inkliuzas Karoliniškių maitinimo paslaugų sferoje. Sausio 13-osios gatvėje jau keletą metų veikia vietnamiečių virtuvės restoranas „Ha Noi“. 

Vieną dieną feisbuke akis užkliuvo už iššokusio kvietimo prisijungti prie Antakalnio bendruomenės. Apie antakalniečius esu girdėjusi nemažai gerų dalykų: tai draugiška, organizuota, iniciatyvi bendruomenė. Apie Karoliniškių rajono gyventojus to pasakyti negalėčiau. Tačiau pasidomėjusi sužinojau, jog tokia bendruomenė įkurta 2006 metais. 2016 metais ji netgi išleido rajonui skirtą leidinį Karoliniškės. Apie tai, kaip atsirado Karoliniškių gyvenamasis masyvas, seniūnija ir kiti objektai

Neseniai stoviniuodama troleibusų stotelėje reklamos stende pamačiau skelbimą apie literatūros ir muzikos festivalį „Karoliniškių ruduo“. Jau trečius metus organizuojamame festivalyje buvo prisiminta rajono įkūrimo istorija, išeities tašku pasirinkus kosmoso ir dangaus kūnų temą. Nežinau, kaip sekėsi festivalio organizatoriams, bet atrodo, jog vieniems kosminiams Karoliniškių ženklams besitraukiant į užmarštį, pamažu tampant rajono ir viso miesto istoriniu paveldu, kiti ženklai, atvirkščiai, transformuojasi ir toliau randa vietą karoliniškiečių ir vilniečių gyvenime.

Straipsnio autorė – Dalia Cidzikaitė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau