Kas tie vilniečiai?

2023 11 27 NaujienosRenginiai

Kas mes esame? Iš kur atsiradome? Kur einame? Tai amžini klausimai, kviečiantys permąstyti mūsų tapatumą. Bet pripažinkime, kad skamba jie slogiai – kaip egzistencinį sunkį išreiškiantys atodūsiai. Matyt, dėl to į tokius pamąstymus veliamės retai. O kai jau įsiveliam, atsakymus dažniausiai mums pasiūlo tautinių, religinių ar kitų didžiųjų pasakojimų autoriai. Tačiau kasdienybėje mes esame tiesiog sūnūs ar dukros, mamos ar tėčiai, ištikimiausiųjų draugai, mylimiausiųjų partneriai ar partnerės ir patikimiausiųjų bendradarbiai. Visgi esama ir tarpinių būsenų, kuriose verta paieškoti savojo tapatumo ženklų. Pavyzdžiui: ką reiškia būti vilniečiu?

Ką reiškia būti vilniečiu? Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

 

Vilniečių skaičiaus kaitos ir tautinės sudėties istorija, kurią šiemet pasirodžiusioje knygoje „Migruojantis Vilnius: 1915–1994 metai“ apibendrino Vitalija Stravinskienė, liudija, kad praeitame amžiuje Vilniaus gyventojų daugumą sudarė vis kita tautinė, religinė, kalbinė grupė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo lenkai ir žydai, vėliau – rusakalbiai įvairių sovietinių respublikų gyventojai, o galiausiai – lietuviai. Nuo 1957 metų lietuviai yra didžiausia tautinė grupė Vilniuje, o nuo 1985 metų jie sudaro daugiau nei 50 procentų miesto gyventojų. 2021 metais Vilniuje jau 67 procentai save lietuviais vadinančių žmonių. Bet ar tai keičia, kas ir kada jaučiasi šio miesto dalimi? Ką reiškia būti vilniečiu ir nuo ko tai priklauso? Ar mirusiųjų giminaičių kartos Vilniaus kapinėse yra vienintelė aplinkybė, stiprinanti vilnietiškumo jausmą?

Panašu, kad dabartinių Vilniaus gyventojų tapatumo paieškose yra ką atrasti ir kuo sudvejoti. Šiandien daugiau nei pusė miesto gyventojų neabejoja esą vilniečiai. Kad ir ką tai reikštų. Paklausus: „Vilnietė? Vilnietis?“, jie atsako: „Tikrai taip!“ O ketvirtis dvejoja – jiems Vilnius nėra iki galo savas. Yra ir dešimtadalis tokių, kurie jaučiasi veikiau ne vilniečiais, o kitų vietų žmonėmis. Nuo ko gi tai priklauso? Pats tiesmukiškiausias atsakymas būtų – nuo laiko. Kuo ilgiau tupim ant šio ledynmečio upės dugno – Vilniaus, tuo prasmingesnis tas tupėjimas mums tampa. Bet ar tikrai? Tik iš dalies. Tupėjimo istorijos visgi yra asmeniškos. Ir jų poveikis mūsų tapatumui priklauso nuo to, ką patiriame tuo laiku, kurį skiriame miestui.

Vilnietiškumo meduolis. Kornelijos Žalpytės piešinys.

Pats ryškiausias pažadas, kurį gali duoti miestas jame gyvenančiam žmogui, – tai būti vieta, kurioje jausiesi savimi tarp daugelio kitų. Tokį pažadą davęs miestas ištikimai jo laikosi, nesvarbu, kaip smarkiai laikui bėgant besikeistų tavasis „aš“. Ar laikosi Vilnius? Galbūt. Juk toks pažadas yra pildomas tol, kol jame gyvenantys žmonės yra pasiruošę priimti „kitą“. Tiesa ta, kad apie dešimtadalis Vilniuje gyvenančių žmonių vengia imigrantų kaimynystės. Jei likusios devynios dešimtys miestiečių būtų įvairovei atviri kosmopolitai, galėtume sakyti, kad gyvename pažadą pildančiame mieste. Bet du penktadaliai vilniečių vengia romų kaimynystės ir tai, matyt, rodo, kad nesame atviri įvairovei. Nepakantumas įvairovei kaip koks gležnas ir pūkuotas, bet agresyvus pelėsis. Jis tūno ten, kur tamsu ir nėra ventiliacijos – drėgnuose kampuose ir rūsiuose. Jis lengvai sklinda oru – tik apsileisk ir, žiūrėk, užsiveisė kur nors ant miegamojo sienos žalsva ar pilkšva jo kolonija. Vienas iš apipelijimo prevencijos būdų – vėdinti galvas visai nesenomis Vilniaus istorijomis, kuriose lenkiškų, žydiškų ar baltarusiškų balsų yra kur kas daugiau nei šiandien dominuojančių lietuviškų. Jei abejojate tokių procedūrų prasme, jums gali būti įdomus faktas, jog tapatinimasis su Vilniumi reikšmingai siejasi su gimtąja kalba. Štai miesto gyventojai, kurių gimtoji kalba yra lenkų, dažniau ir tvirčiau už lietuviakalbius teigia esą vilniečiai. O Vilniuje gyvenantys rusakalbiai vilniečiais jaučiasi kiek rečiau už lietuviakalbius.

Tiems, kam dvidešimtojo amžiaus tragedijas primenanti Vilniaus etniškumo statistika sukelia tik apmaudą ar pyktį, galima pasiūlyti tapatintis su kiek taikesnėmis rūšimis nei Homo sapiens. Per daug neprisirišant prie savojo laiko, Vilnių galima vadinti pabėgėlių ir atvykėlių miestu. Visi mes čia atsiradome kaip Kramerio papūgos, lot. Psittacula krameri (šios papūgos Vilniuje laisvėje pirmą kartą pastebėtos 2016 metais ir dabar stebimos beveik kasmet, dažniausiai Viršuliškėse ir Žvėryne; kiek jų Vilniuje yra, kol kas nežinoma – red. past.), ieškančios laisvės arba tiesiog naujų maitinimosi plotų. Kad ir kokios ilgos jūsų šeimos vilnietiškumo šaknys, jos tikrai nėra ilgesnės nei Gauruotojo mamuto, lot. Mammuthus primigenius, kuris prieš 15 tūkstančių metų ganėsi šiose apylinkėse ir kurio kaulai 1957 metais rasti Smėlio gatvėje Antakalnyje tiesiant vamzdžius. Tapatintis su savo rajonu įdomu, artimai su juo jaučiasi susiję pusė vilniečių, tiek pat jų artimi jaučiasi Vilniui. 

Žvilgsnis į mamuto žandikaulį Vilniaus muziejuje gali net padėti tvirčiau pasijusti miesto dalimi. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Ilgesnis žvilgsnis į apatinį mamuto žandikaulį ne tik primena šios rūšies pragaištį, bet ir padeda nesureikšminti savojo laiko šioje žemėje. O galbūt netgi tvirčiau pasijusti šio pasaulio dalimi. Tas Pasaulis kur kas abstraktesnis nei mūsų kiemas ar rajonas. Ir visgi tai, kad Vilniuje gyvenantieji labiau tapatinasi su Lietuva, nei su Vilniumi ar smulkesne gyvenamąja vietove, liudija, kad šis miestas priima sunkiai ir ne visus. Daliai žmonių Vilnius nėra namai, nors jie čia gyvena. Ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ yra kur kas paprastesnis nei metaforiškasis laikas ar vėsa dvelkianti XX amžiaus etninė statistika. Mes gyvename ne tik tarp žmonių, bet ir ant konkretaus žemės lopinėlio. Savo būstą Vilniuje turintys žmonės ir yra tie, kurie labiausiai tapatinasi su miestu ir su ta jo dalimi, kurioje gyvena. 

Į Vilnių atlekiame kaip Kramerio papūgos – ieškoti naujų plotų. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Kaip tirpstančio ledyno nešamos uolienos kada nors kur nors visgi nusėdame. Kai kurie mūsų – kaip smėlis – trumpesniam laikui, o kai kurie – kaip rieduliai – ilgesniam. Tad ne tik mūsų socialiniai ryšiai, istorija, bet ir gyvenamojo ploto nuosavybė lemia, ar jaučiamės vilnietės ir vilniečiai. Ir tas jausmas tuo stipresnis, kuo tvirtesnė žemė po kojomis ir kuo saugesni ant jos esame.

Sužinokite daugiau

Dr. Tadas Šarūnas yra Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto tyrėjas, besigilinantis į miesto, būsto ir kultūros sociologiją. Straipsnyje pristatomi 2022–2023 metais instituto atliktos apklausos, kurios metu apklausti 861 Vilniaus gyventojos ir gyventojai, rezultatai. 

Daugiau informacijos apie vilniečius rasite Vilniaus muziejuje, dviejų dalių parodoje      „vilniaus_kambariai_v.1.1“. Ji pasakoja apie miesto augalus, gyvūnus, grybus ir žmones, taip pat apie geologinį miesto pamatą.

Straipsnio autorius – Tadas Šarūnas

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau