Karališkas obuolys

2023 02 28 Vietos

Būdamas Antakalnio gyventoju dažnai pasirenku iki Vilniaus centro eiti pėsčias. Nesvarbu, kuriuo Neries krantu einu, kairiuoju ar dešiniuoju, kelias visada veda pro metalinį burbulą, išdidžiai kabantį po Žirmūnų tiltu. 

Atsimenu šį burbulą nuo paauglystės, bet niekados nesigilinau į jo reikšmę. Skulptūra atrodė kaip mėnulis, pakibęs virš upės, – tuo ji man ir patiko. Matydavau ją beveik kasdien, ir mano paties sugalvota reikšmė tarsi įsipaišydavo į miesto mitologiją. 

Įsivaizdavau, kad jeigu kažkur yra geležinis vilkas, tai turėtų būti ir geležinis mėnulis, į kurį jis staugia.

Prieš keletą metų kartu su rašytoja Lina Laura Švedaite pradėjome kurti „Vilniaus Sekretų“ knygą, jungiančią miesto gyventojų vizijas, sapnus ir istorijas apie sostinę. 

Visada buvau vienas tų fotografų, kurie istorijas parsiveža iš kelionių po pasaulį. Lietuvoje fotoaparatą numesdavau į šoną – čia viskas atrodė pernelyg pažįstama, išgyventa. Kai per karantiną buvo uždarytos sienos, pagaliau į gimtąjį miestą pažvelgiau pro objektyvą. Klaidžiojau po sostinės rajonus su šunimi ir gaudžiau keistas, netikėtas akimirkas. 

Ilgainiui užsimaniau Vilnių fiksuoti kitoje šviesoje – tuščią, užmigusį, beveik nuogą. Norėjau pagauti Vilniaus magiškąjį realizmą. 

Galiausiai kadrus ėmiau įžvelgti ten, kur anksčiau matydavau tik laikinas poilsio stoteles prieš kitą savo kelionę. 

„Vilniaus Sekretų“ knygoje šią nuotrauką panaudojau pokalbiui su poetu Juliumi Keleru iliustruoti. Jis kalba apie miesto atmintį ir sakralumą, apie kultūros svarbą. Rinkdamas Juliui nuotrauką, pagaliau sužinojau ir tikrąją „burbulo“ reikšmę. Pasirodo, mano „mėnulis“ yra menininko Kunoto Vildžiūno „Karališkas Obuolys“. Jis reiškia Lietuvos valstybingumo pradžią, atsigręžimą į Vakarų krikščioniškąjį pasaulį. Karališkasis Lietuvos valdovų ženklas nuo Mindaugo iki LDK padalijimo. 

Kaip tiltas jungia du krantus, dalydamas miestą į senąjį ir naująjį, taip ir skulptūra jungia senąją ir naująją istoriją. Mano vaizduotėje „burbulas“ virto mėnuliu, tačiau aš esu tik vienas iš daugelio, kasdien praeinančių pro šį kūrinį. Kokių asociacijų jis sukelia kitų galvoje, galima tik spėlioti: mėnulis, saulė, obuolys, krepšinio kamuolys ar mėlynasis gaublys – visos reikšmės turi teisę egzistuoti. Mes patys kuriame santykį su miestu ir asmeninę Vilniaus mitologiją. Kaip sako Julius Keleras – „Mūsų santykiai su miestais primena santykius su žmonėmis: mylime, nekenčiame, liekame abejingi, draugaujame, o gal net pavydime. Vilnius – tai prisiminimų, atminčių, pažado miestas, pilnas nelygstamų vietų, vardų ir kuklios didybės“. 

Tą vakarą, kai padariau nuotrauką, nesirinkau, kuriuo krantu eiti, – Neris buvo užšalusi, tad traukiau namo, žingsniuodamas  jos paviršiumi. Po „mėnuliu“ stovėjo moteris ir svajingai žiūrėjo į jį, apgaubta metalinės mėnesienos. Nesužinosiu, kur skriejo jos mintys, tačiau man vaizdo visuma paišė galvoje urbanistiškai archajišką paveikslą – modernaus miesto ir jo legendos susijungimą atsitiktinėje akimirkoje.

Atraskite patys!

Obuolių ženklai Vilniuje:

Kunoto Vildžiūno plieninis „Karališkas obuolys“ po Žirmūnų tiltu Lietuvos valstybingumo pradžiai.

Romo Kvinto „Žaliasis obuolys“ Mindaugo gatvėje – obuolio puselė iš žaliojo granito, labdaros ir gerumo simbolis.

Gitenio Umbraso meilės plytelė „Obuoliukas“ St. Moniuškos skverelyje, skirta pasimatymams.

Straipsnio ir nuotraukų autorius Denis Vėjas

Straipsnis yra iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 16-ojo, žiemos numerio.

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau