Kai „Rembo“ žiūrėjome iš vaizdajuostės. Vilniaus videosalonų istorijos

2021 05 05 Vietos

Jeigu virusas būtų užklupęs kokiais 1995 metais, kai nė nekvepėjo tokiomis platformomis kaip „Netflix“, vaizdajuosčių verslas neabejotinai klestėtų. Telefonas nenustotų čirkšti nuo užsakymų, videotekos apsirūpintų transporto priemonėmis, samdytų daugiau darbuotojų ir pristatinėtų filmus į namus. Tačiau šiomis dienomis fizinis formatas labiausiai domina kolekcionierius, o istorija, kuri, rodos, dar visai šviežia, jau primiršta. 

Aurelija Maknytė, „Videonuoma“, 2012. MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Norbert Tukaj nuotr.

Iki „perestroikos“ Sovietų Sąjungos videorinka vystėsi labai vangiai. Videomagnetofonai buvo be galo brangūs, nebuvo legaliai leidžiamų vaizdajuosčių. Vaizdajuosčių rinkos radosi drauge su dėl perversmo įvykusiais socialiniais ir politiniais pokyčiais. Pirmieji grotuvus galėjo įsigyti nomenklatūrininkai. Tai buvo galima padaryti užsienyje arba užsieniečiams skirtose valiutinėse parduotuvėse. Filmai dažniausiai buvo vežami iš Kaliningrado, atplukdomi jūreivių, taip pat buvo įrašinėjami iš Sovietų Sąjungos pasienio zonose pagaunamų užsienio televizijų. Pradžioje videotekas atstojo garažai, kioskai ir bagažinės. Filmų peržiūros vykdavo privačiuose butuose ir namuose, į kuriuos galėjo patekti tik patikimi asmenys, čia žiūrėti filmų sugužėdavo visi savininko kaimynai ir draugai. Taip pat buvo vykdoma videogrotuvų nuoma. Grotuvai drauge su rinkiniu kasečių būdavo išnuomojami visai parai. Tokias naktines videomanų grupeles gaudydavo saugumiečiai – išjungdavo namo elektrą ir laukdavo, kol iš kokios laiptinės išeis didesnis būrelis žmonių. Jei pas sulaikytuosius rasdavo ir erotikos, bausmės būdavo itin griežtos. Valdžia taip tikėjosi užverti kelią vakarietiškos produkcijos vartojimui. Buvo vykdomas ir viešas gėdinimas spaudoje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad šios partizaninės veiklos valstybė kontroliuoti nepajėgi.

„Videorūsys“ – vienas iš Vilniuje veikusių videosalonų. Reklama 1996 m. laikraštyje „Videokaukas“

Leidus steigti kooperatyvus, netrukus Lietuvoje buvo pradėti atidarinėti videosalonai ir vaizdajuosčių nuomos punktai. Kadangi šis fenomenas truko neilgai, žmonių prisiminimai apie videosalonus yra gana fragmentiški. Videosalonas galėjo gyvuoti ir dvejus metus, ir du mėnesius. Jų buvo įvairiausiose vietose – nuo pusrūsių iki žinomų kultūrinių miesto vietų. Įrengimas – nuo visiškai paprastų salių su medinėmis kėdėmis ir „Rubin“ ar „Šilelio“ televizoriais iki tvarkingesnių vietelių su minkštais foteliais ir patiekiamais gėrimais bei desertais. Apsilankymas tokiame salone kainavo vieną rublį.

Trumpa Vilniaus videosalonų istorija

1989 metais Vilniuje, Kalvarijų g. 186, buvo įkurdintas pirmasis oficialus ir legalus videosalonas. Tai buvo „Lietuvos kino“ susivienijimo eksperimentinė videosalė. Salėje buvo sumontuota vienintelė Vilniuje stacionari „Panasonic“ videoaparatūra su 1,8 x 2,4 m dydžio ekranu. Žurnalo „Kinas“ priede „Savaitės ekranas“ buvo rašoma, kad „puiki demonstravimo kokybė leidžia atgaivinti ekrane subtiliausias vaizdo spalvas ir niuansus“. Netrukus videosalonai buvo atidaryti Vilniaus kino teatruose „Tėvynė“, „Lietuva“, „Vilnius“, „Pergalė“, „Vingis“ ir „Taika“. Salonas veikė ir „Planetos“ (dab. kino ir medijų erdvė „Planeta“) antrosios salės antrame aukšte, vėliau čia atsirado galimybė pažaisti videožaidimus su „Commodore“ ir „Atari“ kompiuteriais, veikė arkadinių žaidimų salė. Kino teatrai buvo transformuoti į videosalonus ir videotekas ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Iš VHS kasečių su tragišku garsu pigiais projektoriais filmai būdavo projektuojami ant mažesnių ekranų. Kino teatrų turimų kino juostų turinys buvo toks skurdus, kad visai nebedomino žiūrovų. Jokio įdomaus turinio nepasiūlė ir televizija, tad piratinė kasečių rinka visiškai įsigalėjo.

Toliau apžvelgiant salonus ir videotekas, galima paminėti salonus, veikusius Švitrigailos gatvėje, buvusiame Istorijos studentų bendrabučio rūsyje (dabar LEU bendrabutis), Šeškinės raudonajame prekybos centre, Dvarčionių kultūros namuose, T. Ševčenkos g. esančioje orkestro „Trimitas“ būstinėje, kur buvo galima pažaisti ir videožaidimus, Planetariume ir t. t. Videonuoma buvo ir Sporto rūmuose, jos savininkas buvo Jurijus Kadamovas. Ryšių su nusikalstamu pasauliu turėjęs vyrukas, vėliau emigravęs į JAV, tapo pirmuoju lietuviu Amerikoje, nubaustu mirties bausme. Šis verslas gana dažnai turėjo sąsajų su nusikalstamu pasauliu – kaip ir daugybė tuomečių verslininkų, taip ir „videobiznieriai“ buvo reketuojami arba buvo reketuotojų rankose. Visų veikusių salonų, o tuo labiau ir jų savininkų išvardyti būtų neįmanoma. Įdomu paminėti tai, kad buvo užsiimančių ir išvažiuojamųjų videofilmų veikla. Susikrovus vaizdo grotuvą ir kasetes į bagažinę, buvo lankomasi Vilniaus rajonų kultūrnamiuose ir taip uždarbiaujama.

1989 metų „Rembo“ plakatas. Iš autoriaus arch.

Populiariausi filmai tuo metu buvo kiek pavėluotai Lietuvoje pasirodę „Kobra“, „Terminatorius“, „Robotas policininkas“, „Rembo“, „Komando“, siaubo filmas „Košmaras Guobų gatvėje“, net daugiau nei po dešimtmečio Lietuvą pasiekusi erotikos klasika „Emanuelė“ ir „Graikų smagurė“. Tuomečiai herojai buvo Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Chuckas Norrisas, Bruce’as Lee ir kiti. Kioskuose buvo prekiaujama kalendoriukais ir ženkliukais su herojų atvaizdais, o plakatai buvo retas ir brangus pirkinys. Tie, kas užsiėmė fotografija, – plakatus perfotografuodavo, atspausdindavo nespalvotas nuotraukas ir jas pardavinėdavo. Videosalonuose filmai buvo rodomi nuo vidurdienio iki vėlaus vakaro: pradedama nuo animacijos – „Walt Disney“ filmų arba „Tomo ir Džerio“, tada pereinama prie veiksmo ir siaubo, o viską vainikuodavo erotika ar pornografija.

Kai videogrotuvų kaina tapo prieinama ir vis daugiau žmonių filmus galėjo žiūrėti savo namuose, videosalonai tiesiog persiorientavo į videonuomos punktus. Tačiau vaizdajuosčių žiūrėjimas salėse kai kur išliko. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centro pastate pirmąjį nepriklausomybės penkmetį veikęs videocentras „EOSS“ ne tik nuomojo kasetes, bet ir rodė filmus. Centrą vienoje „Literatūros ir meno“ leidinio recenzijoje gyrė ir legendinis kino kritikas Saulius Macaitis. Šiame videocentre pirmą kartą Lietuvoje viešai buvo parodytas Charlie Chaplino filmas „Didysis diktatorius“, mat iki tol Sovietų Sąjungos ekranuose filmas buvo uždraustas. Filmus iš vaizdajuosčių dar gana ilgai rodė ir Ozo kino salė. Šalia buvo įkurdinta „Lietuvos kino“ videoteka, kurioje buvo galima rasti ne tik tuo metu populiarių veiksmo juostų, bet ir sunkiau randamų kino klasikų Fellini, Bergmano, Tarkovskio, Pasolini filmų.

Vilniaus, Kauno ir Šiaulių videotekų lankytojai rinkosi skirtingus filmus. Iš 1996 metų laikraščio „Videokaukas“. Autoriaus arch.

Gariūnų videolobynai

Kalbant apie kasečių platinimą reikėtų nepamiršti ir Gariūnų. Čia buvo galima rasti visko. Ne tik piratinių filmų, bet ir dar pikantiškesnių įrašų. 1998 metais vienas vilnietis, keliaudamas užsienyje, pavartęs pornografinį žurnalą „Private“, pamatė gerai pažįstamą Vilniaus santuokų rūmų interjerą. Nuotraukų cikle „Jos atėjo iš šalčio“ puikiai matyti ne tik vilniečiams pažįstamas Santuokų rūmų sietynas, ceremonijų stalas, bet ir šalies herbas. Žinia greitai pasiekė Lietuvą. Paaiškėjo, kad pornografinėms scenoms Vilniaus santuokų rūmuose fotografuoti leidimą davė tuometis sostinės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas. Kilus skandalui, valdininkas teisinosi, kad iš užsienio atvykę fotografai ir modeliai jį apgavo – salės nuomininkai jam paaiškino, kad bus fotografuojama naujų vestuvinių suknelių kolekcija.

2000 metų spalį viename pornografiniame tinklalapyje pasirodžius tam pačiam nuotraukų ciklui, šį kartą pavadinimu „Rusijos žiema“, vėl buvo prisiminta apie šį įvykį. Netrukus paaiškėjo, kad egzistuoja ne tik nuotraukos, bet ir filmuota medžiaga, mat į „Lietuvos ryto“ redakciją paskambino vilnietis ir pasiūlė pirkti vaizdajuostę su Vilniaus santuokų rūmuose filmuota pornografija. Vilnietis pasakojo, kad vaizdajuostę pirko Gariūnų turgavietėje. Ji tuo metu turėjo nemažą vertę – kainavo 120 litų, o kitos pornografinės vaizdajuostės – 20 litų.

Legendinis „Eliksyras“

Grįžkime prie videotekų, prie turbūt kiekvienam geriausiai žinomos videotekos „Eliksyras“. Ši išgyveno visas negandas ir be konkurencijos baimės išsilaikė iki dienų, kai išdygo prekybos centrai, o juose atsirado po prekystalį su filmų nuoma. Praėjus laukiniams 1990-iesiems atsirado daug legalių, licencijuotą produkciją nuomojančių ir pardavinėjančių vietų – „Vaizdų pasaulis“, „Laukimas“, „Videofrontas“, „Videorūsys“, „Video planet“, „Videoline“, „Mėlynoji linija“, „Melofanas“. „Eliksyrą“ galima vadinti pačia profesionaliausia Lietuvos videoteka, kur į veiklą buvo žiūrima labai rimtai. Be to, pasižymėjo milžiniška filmų kolekcija – apie 8 000 įrašų. Tad ieškant rečiausių filmų visi keliai vesdavo čia. „Eliksyras“ turbūt buvo arčiausiai tos amerikietiškos videotekos, kurias esame pratę matyti filmuose. Čia rinkdavosi kinomanų eilės. Tai buvo videoteka su dideliu filmų pasirinkimu ir intensyviu lankytojų srautu, bendruomene, kurią ten traukdavo ne tik filmai, bet ir tiesiog elementarus bendravimas. Čia darbuotojai neretai atlikdavo ir draugo, ir psichologo vaidmenį. Tiesa, videoteka buvo įsikūrusi dviejose vietose. Viena jų – šalia Onos bažnyčios, Šv. Mykolo gatvėje, kita – šalia Lukiškių aikštės. Šv. Mykolo gatvėje už prekystalio sėdėdavo „Eliksyro“ savininkas – Eimutis Kuzmickas.

Tai, kad Šv. Mykolo gatvėje veikė „Eliksyras“, šiandien išduoda ant namo sienos išlikęs videotekos logotipas. Jį pamatyti iš arti galite ant kliento kortelės. Igno Nefo nuotr.

Kinu E. Kuzmickas susidomėjo vaikystėje, kai gyvendamas Prienų rajone, tėvui iškėlus anteną, naktimis galėdavo žiūrėti Lenkijos televizijos programas, su nekantrumu laukdavo, kol ekrane pasirodys užrašas „Film sensacyjny“. Mokyklą baigęs penketais jis pasirinko taikomosios matematikos studijas Vilniaus universitete. Po studijų įsidarbino skaičiavimo centre, o vakarais Geležinkeliečių rūmuose dirbo didžėjumi. Tuose rūmuose buvo ir videoteka, tad tokio verslo galimybę apsvarstė ir Eimutis. Netrukus savo videotekai išsinuomojo Vilniaus gatvėje, „Žinijos“ draugijos knygyno patalpose, buvusį nedidelį kamputį, kuriame buvo taip šalta, kad grindis tekdavo iškloti dėžių kartonu. Už diskotekose uždirbtus pinigus įsigijo 200 kasečių. Tada tiek visiškai pakako – ištroškę vakarietiško turinio, žmonės graibstė viską. Laikui bėgant investicija pasiteisino ir vėliau verslas pradėjo plėstis.

Kad klientui galėtų pasiūlyti tinkamiausią filmą, verslininkas puikiai išmanė savo turimą turinį, buvo matęs visus videotekos filmus. Kasdien pažiūrėdavo po 3–4 filmus. Tokio atsidavimo reikalavo ir iš kitų darbuotojų. Eimutis buvo reiklus ne tik sau, savo darbuotojams, iš kurių du buvo jo sūnūs, bet ir klientams. Nepatinkančius klientus Eimutis išprašydavo, o šie murmėdami patraukdavo į kitą – seserinę Lukiškių aikštės videoteką. „Eliksyre“ lankėsi ir vietinės popžvaigždės, ir meno elitas, ir politikai, ir tiesiog užkietėję kinomanai. Kai kurie jų iki šiol liko įrašyti į juoduosius sąrašus dėl negrąžintų kasečių.

„Eliksyro“ kliento kortelė. Autoriaus arch.

Didėjantis internetinis piratavimas verslą spraudė į kampą. Bandyta taikyti įvairias nuolaidas, kad klientams būtų patogiau, keliuose verslo centruose buvo įrengta papildomų filmų grąžinimo punktų, planuota įsigyti motorolerį filmams pristatyti į namus. Tačiau 2012 metais Eimutis nusprendė videoteką uždaryti. Kasetės buvo išdalytos vaikų namams, didelę jų dalį perėmė menininkė Aurelija Maknytė. Ji „Eliksyro“ kasetes panaudojo instaliacijoje „Videonuoma“, kuri buvo eksponuojama MO muziejaus parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ .

Daugiau:
„Facebook“: Video salonas

Teksto autorius Karolis Žukas
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 9-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.