Julija Skudutytė: ,,Tapau Vilniaus bobučių butus”

2023 11 10 AsmenybėsNaujienos

Kai buvau maža, labai daug kraustydavomės. Tol, kol man suėjo dešimt metų ir tėvai išsiskyrė, keisdavome butus kas porą metų. Kiti vaikai vis klausdavo, ar neliūdna taip dažnai keisti vietą, bet man niekada nebuvo, net domėdavaus: o kur dabar? Dėl šio įpročio prisitaikyti jaučiuosi viso Vilniaus gyventoja, net dabar gyvenu per tris butus. Ilgiausiai iš Vilniaus esu išvažiavusi tik keturiems mėnesiams studijuoti tapybos Italijoje. 

Bobučių, kalbančių telefonu ir nešiojančių po vieną juodą pirštinę kaip mafijos simbolį, papuošė Vilniaus sienas.

Iš vaikystės turiu du gražiausius atsiminimus. Vienas – lankytis tėvų draugų namuose, pilnuose skulptūrų ir apsuptuose gamtos. Tuose namuose, pamenu, buvo gausu paveikslų, keistų daiktelių, surinktų iš kelionių už vandenyno ar gautų dovanų. Atsimenu atmosferą, kokią jie susikurdavo – magiška, tarsi prisiliesti prie kito žmogaus vidaus. Kitas atsiminimas – lankantis senelių namuose Žvėryne. Ten daugiausia vaikiškų nuotykių patyriau, pradėjau kurti savo pasaulį. Senelis eidavo pasivaikščioti, rudenį rinkti kaštonų ir grybų, pavasarį gėlių, o vasarą uogų. Jis pasiimdavo ir mus su sese, todėl, nors gyvenome Vilniuje, regis, užaugome miške. Eidavome į Karoliniškių mišką, kurį iki šiol vadiname „vaiduoklių mišku“. Tai nebuvo gąsdinantis pavadinimas, jis reiškė, kad miške yra gerųjų dvasių, kurios keliauja kartu į žygį. 

Prisižiūrėjusi amerikietiškų filmų, kuriuose rodomi nameliai medžiuose, užsimaniau irgi tokį pastatyti „mūsų“ miške. Savo, vaiko, galvoje viską įsivaizdavau paprastai ir logiškai: senelis viską pats padarys, mes tik padavinėsime lentas. Galiausiai tiesiog suradome porą medžių krituolių ir iš jų pasidarėme aptvarą, kuriame džiovindavome ant pagaliuko susmaigstytas uogas, laukinius obuolius ir kriaušes. 

Kai man buvo penkiolika, senelis mirė. Trokšdama santykio tarp seno ir jauno žmogaus  ėmiau jo ieškoti bendraudama su senomis kaimynėmis ir draugų močiutėmis. Iš pradžių lankiau bobutes, kad joms nebūtų liūdna, tada – kad galėčiau jas piešti, nes mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, kur mums užduodavo nupiešti trisdešimt eskizų per mėnesį. Taip ne tik lavinau ranką ir akį, bet ir galėjau išvengti kalbėjimo apie savo problemas ir tik klausyti pasakojimų, mokytis iš senolių patirties kaip kokios biografinės knygos. Pastebėjau, kad mano lankomos bobulytės visos viską žino. Pamenu, gyvenau Antakalnyje. Kartą kaimynė prasitarė, kad stebi mane pro langą: kai vaikštau, per daug į žemę žiūriu, turėčiau dažniau į viršų žiūrėti, nes daug ką pražiopsosiu! Tie žodžiai mane paveikė ne dėl to, kad buvau užsidepresavusi paauglė, o todėl, kad kaimynės labai cekavos. Pradėjau dažniau stebėti vienišas bobutes, jų užsiėmimus, langus chruščiovkėse. Kaip jos stebi, kaip paskui skambina pažįstamiems ir perpasakoja, ką mato. Tai buvo be galo įdomus naujas pasaulis, kuriame jaučiausi kaip detektyvė. 

Įstojusi į Vilniaus dailės akademiją autorė sukūrė šiuolaikinės freskos projektą „Šiukšlių bobutės“.

Buvau taip suintriguota, kad įstojusi į Vilniaus dailės akademiją sukūriau šiuolaikinės freskos projektą „Šiukšlių bobutės“. Ant popieriaus nutapytų bobučių, kalbančių telefonu ir nešiojančių po vieną juodą pirštinę kaip mafijos simbolį, iškarpas norėjau iškabinti po visą Vilnių, kad būtų sukurtas viską matančių ir girdinčių bobučių tinklas. Projektą įgyvendinau iš dalies, nes radau tik dvi vietas, kur sutiko priimti mano piešinius – Dailės akademiją ir Užupio meno inkubatorių. Nors specialiai vietoje nuodingų ilgalaikių klijų naudojau savo darytus iš miltų ir vandens, kurie, turiu pasakyti, laikė gal porą metų, kad galėčiau lengviau gauti leidimus platinti „Šiukšlių bobutes“, daugelis gatvės meno vietų ieškojo naujų projektų, todėl pavargau rašyti visiems atskirai ir „bobutės“ liko idėja ateičiai.

Taip man bobučių mafijos projektas tapo atspirties tašku dar labiau pasinerti į senų žmonių gyvenimus Vilniuje. Toliau lankiau bobutes ir kuo daugiau jas paišiau, tuo daugiau detalių pastebėjau, taip pat ir neatitikimų. Visų pirma, jos pasipuošdavo ir susišukuodavo prieš man ateinant, todėl nebūdavo tokios autentiškos, kaip troškau. Pradėjau pastebėti, kad ir pasakojimai nesutampa su realybe. Pamenu, viena močiutė skųsdavosi, kad jos šuniukas labai storas, nors ji nieko be šunų maisto jam neduodavo. Tada pažiūrėdavau į dubenėlį – ten gulėdavo riebiai sviestu užtepta batono riekė su šlapenke. Šios detalės savo nesumeluotu nuoširdumu mane taip sužavėjo, kad pradėjau vis daugiau piešti bobučių butų daiktus, o pačių namų šeimininkių portretai tapo antraplaniai. 

Ši nauja mano tapybinė išraiška labiausiai suklestėjo, kai baigusi bakalaurą išsinuomojau kambarį      senamiestyje, komunaliniame bute, kurio pusė priklausė daiktus kaupiančiai bobutei. Ten pamačiau, kaip žmogaus nebelieka, egzistuoja tik jo daiktai. Man buvo smalsu: viena vertus, niekad su tuo iš arti nesusidūriau, kita vertus, mačiau vien tobulas kompozicijas visame bute. Ne visus objektus supratau. Pavyzdžiui, virtuvėje stovinčius vandens pilnus stiklainius su sidabriniais šaukštais ir šakutėmis, juodu titnago gabalu dugne. Pasirodo, taip bobutė dezinfekuodavo vandenį. Tai dar labiau žadino norą dokumentuoti butą. Tuo metu jaučiausi sutrikusi ir nežinojau, ar grįšiu į studijas, ar išvis esu pakankamai gera, kad užsiimčiau menu pragyvenimui. Pamačiusi tiek vizualiai stimuliuojančių natiurmortų nusprendžiau nesureikšminti savo būties ir tiesiog kurti tai, ką norisi. Galvojau, padarysiu vieną darbą iš komunalinio buto ir apsiraminsiu, bet kuo daugiau dirbau, tuo daugiau norėjau padaryti. Labai greitai tai išsivystė į magistro darbo temą: „Proto būsena – buitekas“. 

Virtuvėje stovėjo vandens pilni stiklainiai su sidabriniais šaukštais ir šakutėmis, juodu titnago gabalu dugne.

Gyvenimo su daiktus kaupiančia bobute patirtis buvo varginanti, nes daiktų negali judinti, išmesti, atsirado įtampa. Kartu man tai atvėrė opią Lietuvos sovietmečio žmonių žaizdą – tokių kaip ta bobutė yra daug, ir aš negaliu teisti – užtat žavėjausi jos susikurtu pasauliu. Iki šiol nenutolstu nuo daiktų, bet pagrindinis stimulas mano gyvenime lieka smalsumas. Suprasti žmones, jų santykius, jų liūdesį ir džiaugsmą per smulkmenas, kurios padaro kiekvieną žmogų unikalų. Tie mūsų sukaupti daikteliai ar šiukšlelės, paliesti laiko, yra tobula fizinė buities išraiška, gyvenimo užkulisiai. Nieko nuoširdesnio už tai nežinau, gal nebent katino murkimą.  

Šiemet dalyvavau Paryžiaus meno rezidencijoje „Cité internationale des arts“ ir supratau, kad mano darbai glaudžiai susiję su miestu, kuriame esu tuo metu. Paryžius dinamiškas, bet kartu vienalytis. Užtat Vilnius yra kaip dviejų polių junginys. Viena dalis tai didelis kaimas, kuriame visi visus pažįsta, negalima pirstelėti be kaimyno komentaro, kita dalis – didelė kultūros koncentracija, nes visi atvažiuoja į Vilnių, visi kuria ir nori kurti, todėl naujų, įdomių menininkų yra daugybė. Ir kuo dažniau      važinėju svetur, tuo labiau vertinu Lietuvos jaunų žmonių, kurie nebijo klausti, klysti ir tobulėti, inovatyvumą, drąsą ir užsidegimą.

Straipsnio autorė – Julija Skudutytė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.

Skaidrė 17

Gimtadienis po žeme: ,,Neakivaizdinis Vilnius” kviečia išjungti tamsą

Plačiau