Japoniškas sodas – tarsi gyvas muzikos kūrinys

2023 08 07 Vietos

Žmonės, kūrę neseniai atidarytą japonišką sodą Šnipiškėse, ilgainiui pasitrauks nuo scenos, o dirigento batutą perims gamta. Augdami, vešėdami, apsipildami žiedais ir juos mesdami, kerodami ir plėsdami lajas ar berdami lapus ir prieš lankytojų akis atsiskleisdami vien savo natūralumu – be spalvingų priedangų ir pagražinimų – augalai miesto apsuptyje taps tarsi gyva muzikos kompozicija. Tai pritylančia vasarą, tai nurimstančia žiemą, garsiai išsiveržiančia kvapų ir žiedų kaskadomis pavasarį ar pritrenkiančia spalvų orkestru rudenį.

Svarbios japoniškų sodų dalys – akmenys ir vanduo.

Naujasis Vilniaus japoniškas sodas su Neries senvagėje natūraliai susiformavusiu ežerėliu vienoks atrodys ryto šviesoje ar saulei leidžiantis, vis mainys pavidalus sulig metų laikais, o lankytojams tereikės mokytis nurimti, atverti akis, įsiklausyti ir pagarbiai priimti gyvojo meno dovanas po atviru dangumi. Tai neturėtų būti sunku, nes tai nebe pirmas toks sodas sostinėje.

Mažas, didesnis, didžiausias

Šiuo metu sostinėje yra trys japoniški sodai. Visi jie atidaryti per pastarąjį dešimtmetį – tarsi Vilnius būtų sumanęs palenktyniauti su savimi. 2012-aisiais Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose po devynerius metus trukusių įrengimo darbų sužaliavo pirmas japoniškas sodas. Palyginti su naujuoju (4,9 ha), jis atrodo mažas (0,5 ha), tačiau prieš vienuolika metų sostinėje buvo vienintelis – Botanikos sodo darbuotojų pagal meistrų Hiroshi Tsunodos ir Hajime Watanabe planą įgyvendintas egzotiškas kūrinys. Tuomet vilniečiams nauja buvo ne tik japoniško sodo filosofija, bet ir taisyklės lankantis jame      – nesiropšti ant akmenų, neliesti augalų, neskubėti, nurimti ir grožėtis aplinka.

2018 metais Sluškų slėnyje lankytojams atvertas antras japoniškas sodas su šaltiniu. Nuo idėjos, kurią 2009-aisiais pristatė Japonų kultūros namų įkūrėja Dalia Dokšaitė, įgyvendinimo praėjo devyneri metai. Kioto šventyklos Kodai-ji parama ir kraštovaizdžio architekto Kitayamos Yasuo planas leido šio japonų meistro mokinei Laurai Fukumoto (buv. Popkytei) sukurti dar vieną japonišką sodą sostinėje. Pats mažiausias dydžiu (užima 0,05 ha plotą tarp Kalnų parko ir Neries), tačiau kruopščiai apgalvotas ir išpuoselėtas Tyros širdies sodas (jap. Sei Shin En) jau surado vietą vilniečių ir sostinės svečių širdyse.

Ar didžiausias sodas atras kelią į širdis? Ar ten dar yra jam vietos? Trečias japoniškas sodas, užimantis      beveik penkis hektarus, balandžio pabaigoje atidarytas Šnipiškėse – Linkmenų, Lvivo ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje.  

Per dešimt metų Vilniuje atidaryti trys japoniški sodai – tarsi miestas lenktyniautų pats su savimi.

Dar be vardo, bet jau su praeitimi

Naujasis Vilniaus japoniškas sodas dar neturi jam priskirto pavadinimo japonų kalba. Jį Tekančios Saulės šalies gyventojai renka atsakingai, tarsi vardą kūdikiui. Prieš dešimtmetį užgimė šio sodo idėja, o po penkerius metus trukusių aktyvių darbų „naujagimis“ jau rodomas visuomenei. Ką jai svarbu žinoti? Kad šis japoniškas pasivaikščiojimų sodas Šnipiškėse, kaip ir pirmasis Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose, sukurtas pagal „shakkei“, arba pasiskolinto kraštovaizdžio, principą. Sodo kūrėjai aplink ežerėlį stengėsi taip suformuoti reljefą, kad jis atkartotų Šnipiškių kalvos šlaitą. Lankytojai šį „pasiskolinimą“ turėtų priimti natūraliai: nors kalvą nuo sodo skiria Geležinio Vilko gatvė,  žvelgiant iš toliau atrodys, kad ji priklauso naujajam sodui, organiškai į jį įsilieja.

Tokį tikslą ir turėjo japonų kraštovaizdžio architektas Shiro Nakane, kai 2013 metais sukūrė būsimo japoniško sodo Linkmenų gatvėje viziją. Tada planuotas privatus, japoniškais automobiliais prekiaujančiai įmonei priklausantis sodas su mokamu įėjimu. Vėliau Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė sutvarkyti 4,9 ha teritoriją, per daugelį metų virtusią nelegaliu statybinių atliekų šiukšlynu, ir atverti ją miestiečiams. Tačiau tik prasidėjus darbams, kaip pasakoja kraštovaizdžio architektas Linas Ūsas, paaiškėjo, kokios apimties atliekų sluoksnį reikės išvalyti ir kad teks paaukoti kai kuriuos ant jo savaime išaugusius medžius.

„Daugeliui žmonių iš šalies atrodė, kad čia yra parkas, tik reikia jį truputį išvalyti. Mes susidūrėme su bėda: kaip išsaugoti brandžius medžius, bet išvalyti teritoriją? Ar galime sodinti naujus medžius ir augalus ant tų šiukšlių? Teko priimti sprendimą didelę dalį želdinių pašalinti, išsijoti šiukšles, o augalinį gruntą palikti čia. Daug naujų medžių yra pasodinta, daugiau negu iškirsta“, – pasakoja L. Ūsas ir pateikia skaičius: sode šaknis leidžia apie 700 medžių ir per 14 tūkst. krūmų. O tada nuveda prie gluosnio, kuris atrodo susmegęs į duobę. Gilumoje buvo gruntas, į kurį medis įleido šaknis, o vėliau ant jo piltos statybinės atliekos. Šį gluosnį-liudininką arboristai apgenėjo ir paliko augti, kad jis primintų, kas čia buvo prieš tai. Senieji medžiai – gluosnis, liepa, beržas, pilkoji tuopa ir įspūdinga kanadinė tuopa prie ežerėlio, baltųjų tuopų gojelis ties šiauriniu įėjimu – visi jie yra tarsi ženklai, atskleidžiantys praeities dilemas ir brėžiantys šviesesnius horizontus naujai sodo augalijai.

Sodo reljefas atkartoja Šnipiškių kalvos šlaitą.

Keturių metų laikų melodija, atliekama gyvai

Paprastai japoniškas sodas dedikuojamas vienam metų laikui: tuomet jis tarsi prabyla, atsiskleidžia visu gražumu, o kitu metu tyli. „Ma – tai vienas japoniško sodo formavimo elementų, kai tam tikra sodo dalis lyg atsvara kitoms paliekama kompoziciškai tuštesnė, neapkrauta augalais ir kitais sodo elementais. Šis balansas sodo kompozicijoje yra būtinas kaip pauzė muzikiniame kūrinyje“, – sako japoniško sodo ekspertė Lietuvoje L. Fukumoto. Tokia pauzė gali būti ir sezonas, kai sodui leidžiama „pailsėti po pasirodymo“.

Tačiau naujojo sodo teritorija per didelė, kad būtų skirta vienam metų laikui, todėl jame nuspręsta kurti didesnę įvairovę, kad skirtingos zonos išryškėtų tam tikro sezono metu. „Yra sodo dalių, kurios bus įspūdingos pavasarį, kaip prie ežerėlio pasodinta sakurų alėja. Sakuros, simbolizuojančios atgimimą ir laikinumą, žydi neilgai, gal savaitę. Tada ši parko zona nurimsta, ten per metus daugiau jau niekas nebežydi“, – sumanymą atskleidžia kraštovaizdžio architektas L. Ūsas. 

„Kiek paėjėjus taku tolėliau, galima stebėti rododendrų žydėjimą. Rododendrams nužydėjus, sausos upės šlaituose žiedus išskleidžia flioksai. Jie ilgainiui suaugs į ryškų kilimą. Vasarą čia žalia ir ramu. Karščiai nualina žmogų, todėl jam norisi gamtoje ramumos, o ne stimuliacijos. Užtat rudenį daugelis medžių sode nusidažys raudona, oranžine, vario spalvomis. Jie kontrastuos su geltonu Šeškinės šlaitu. Žiemą sodas irgi veiks, bus galima po jį pasivaikščioti, apžiūrėti, kaip visa atrodo nurimus, ilsintis gamtai.“

Vasarą sodas nurimsta.

Gal žiema ar vasara mums, lietuviams, geriausias laikas stebėti gamtą, nes pavasarį per stipriai užtvindo žiedų lavina? Gal pernelyg skubame, pasiryžę kone persiplėšti, norime vienu metu užsiimti      daugybe veiklų gryname ore? „Japonams irgi būdingas greitas, įtemptas gyvenimo būdas, bet laiką gamtoje, sode jie skiria poilsiui. Tada jie būna stebėtojai, tada užsimezga gamtos ir žmogaus santykis“, – aiškina L. Fukumoto. –Lietuviai irgi stebi gamtą, bet prabėgdami, pravažiuodami, rečiau ramiai prisėda pasigrožėti, pasidžiaugti. Gal to mums trūksta, bet per laiką išsiugdysime šį įprotį? Nors Lietuvoje jau prigijo miško maudynės. Vadinasi, yra žmonių, kurie skiria laiko meditacijai ir poilsiui. Nesakau, kad visi dabar turi gėrėtis sakuromis, juk pas mus žydi ir obelys, ir vyšnios, ir ievos!“

Būtent šiuo principu – atsiverti aplinkai, rinktis vietinius augalus, stilistiškai panašius, o ne paraidžiui mėgdžioti ir kopijuoti  –  kuriami japoniški sodai užsienyje. Jo laikėsi šių sodų specialistė L. Fukumoto tiek patardama, kokius medžius ir augalus, geriausiai klestinčius mūsų klimato sąlygomis, rinktis, tiek tinkamai išdėliodama įvairiausių dydžių akmenis (jų sode atvežta apie 500 tonų). Šie yra svarbi japoniškų sodų dalis, nes simbolizuoja kalnus, salas, uolėtas pakrantes, o pilka skaldelė – upes.

Naujasis Vilniaus sodas, kaip ir visi sukurti už Japonijos ribų, yra ne kopija, o muzikinė originalo improvizacija.

KUR?

Linkmenų g. 2A, Šnipiškės, Vilnius

Straipsnio autorė – Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke

Nuotraukų autorė – Vytautė Ribokaitė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio.

Skaidrė 17

Ledyno pakraščio sostinės takais

Plačiau