Istorinės Vilniaus moterys: žydų gelbėtojos, knygnešės, mokslininkės

2021 03 08 Asmenybės

Nors kovo 8-oji ne vienam vis dar siejasi su sovietmečiu bei moterims dovanojamomis tulpėmis, verta atkreipti dėmesį, jog ši diena žymi ne tik Sovietų Sąjungoje daug dėmesio susilaukdavusią šventę. Idėja švęsti tarptautinę moters dieną kilo XIX-XX amžių sandūroje, kuomet sparti industrializacija ir ekonominė plėtra lėmė masinius protestus prieš sunkias darbo sąlygas.

Tikroji Tarptautinė moters diena atsirado 1899 m., kai socialdemokratė Klara Cetkin pirmoji pradėjo kovoti dėl lygių moterų ir vyrų teisių. 1907 m. jos iniciatyva Štutgarte buvo surengta pirmoji tarptautinė moterų konferencija. Konferencijos metu nuspręsta įkurti tarptautinę moterų organizaciją, kovojančią už moterų teises. 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovių. Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises.

Tuo tarpu Lietuvoje Tarptautinė moters diena pirmą kartą pradėta švęsti 1914 m. Kovo 8-tos dienos proga nusprendėme prisiminti keletą iškilių Vilniaus istorinių moterų, savo darbais garsinusių ne tik sostinę, bet ir visą šalį.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto nariai ir vienintelė moteris draugijoje – Emilija Vileišienė Vilnius, 1915 m. Nuotr. Aleksandras Jurašaitis. LNM, F 1364

Emilija Jasmantaitė – Vileišienė (1861-1935)

Vileišių šeimos vyrus, Petrą, Joną ir Antaną, žino tikrai ne vienas, o ar žinote, jog Antano žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė buvo ne ką mažiau nusipelniusi nei Vileišių vyrai?

„Kas iš vilniečių XX a. pradžioje nepažino Emilijos Vileišienės? Ji buvo žinoma, ir ją pažino ne tik lietuviai, bet ir gudai, žydai, lenkai ir rusai. Lietuviai jos vardą minėjo su meile, gudai, rusai ir žydai su pagarba, o lenkai – su neapykanta, ironizuodami pravardžiuodavo „Lietuvos karalienė be sosto“. Aukšto ūgio, žilais plaukais, gedulingai ir elegantiškai apsirengusiai poniai šis vardas tiko.“

Taip apie 1861 m. sausio 13 d. gimusią labdarę, Lietuvos visuomenės veikėją Emiliją Vileišienę rašoma laikraštyje „Naujoji Vaidilutė“. Emilija augo bajorų šeimoje, tačiau paauglystėje su broliu Jonu Jasmantu tapo našlaičiais. Mergina mokėsi Sankt Peterburge, kilmingųjų mergaičių institute, o pradėjusi dalyvauti tautinėje lietuvių studentų veikloje, išmoko lietuvių kalbą (XIX a. viduryje lietuvių kalba daugiausia kalbėjo valstiečiai).

Sunkiai susirgus broliui Jonui, Emilija jį slaugydavo. Laikui bėgant iš Peterburgo persikelta į  Vilnių, kur po truputį kėlėsi ir lietuvių inteligentija. Čia Joną gydė Antanas Vileišis, vėliau tapęs Emilijos sutuoktiniu.

Emilijos ir Antano Vileišių šeima buvo vadinama „tikru lietuvybės lizdu“, kadangi tiek Emilija, tiek Antanas buvo išsilavinę, pasiturintys ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, pasirengę kibti į lietuvybės atgaivinimo darbus. Emilija lietuvybę puoselėjo mokytojaudama pirmoje įsteigtoje dviklasėje lietuvių mokykloje. Be mokytojavimo Vileišienė vaikus aprūpindavo maistu ir drabužiais, nes itin norėjo padėti kiekvienam nuskriaustam lietuviui Vilniuje.

Po to, kai 1919 m. vyras Antanas mirė, našlė visą gyvenimą dėvėjo tik gedulingus drabužius, tačiau net ir asmeniškai sunkiu metu nenustojo vykdyti labdaringos veiklos. Emilija pradėjo rūpintis karo belaisviais – juos slaugydavo, o į Lukiškių kalėjimą nuolat gabeno įvairias dovanas. Norėdama lietuviams padėti dar labiau, Emilija Vileišienė net buvo išplaukusi į JAV, kur porą metų keliavo po lietuvių bendruomenes ir prašė sušelpti lietuvius lenkiškajame Vilniuje. Pasakojama, jog keliaudama namo, ji sužinojo, kad Klaipėdą pasieks lenkišku laivu. Spėkit ką padarė Emilija, sužinojusi šį faktą? Ji atsisakė plaukti.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m./ Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

Marija Šlapelienė-Piaseckaitė (1880-1977)

Pirmoji knygininkė moteris, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ atlikėja, lietuvių kultūrininkė, knygnešė ir dar begalę titulų turinti, lenkų kilmės Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė 1880 m. birželio 5d. Vilniuje. Sakoma, jog ši moteris buvo itin  maištingo kraujo, o šį paveldėjo iš tėvo Dominyko Piasecko – 1863 m. sukilimo dalyvio.

Marija baigė kilmingų mergaičių gimnaziją, turėjo itin gražų balsą ir dėl to buvo pakviesta dainuoti į didžiausią Vilniaus chorą. Ji ne tik dainavo, bet ir aktyviai mokėsi lietuvių kalbos, o jos greitai pramokusi, pradėjo rašyti į lietuvių spaudą. Susipažinusi su lietuvių leidžiama literatūra bei jos platinimo sunkumais, Marija nusprendė prisidėti prie jos sklaidos: „Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui (…) ji buvo platinama“.

Svarbi buvo Marijos pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. Pastaroji kviesdavo Mariją vasaromis padirbėti savo tėvo bibliotekoje, o čia suvažiuodavo žinomi Lietuvos inteligentai, tokie kaip Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis ir kiti. Čia Marija pirmą kartą sutiko būsimą savo vyrą Jurgį Šlapelį.

Dominikonų gatvėje esantis M. Šlapelienės lietuvių knygynas švenčia 25-erius gyvavimo metus. Knygyno tarpduryje stovi: pirma iš dešinės – Marija Šlapelienė, šalia jos – knygyno darbuotoja (nuo 1926 iki 1930 m.) Adelė Klišytė. Kitoje nuotraukos pusėje M. Šlapelienės ranka juodu rašalu užrašyta daug duomenų, tarp jų ir tiksli fotografavimo data: „Vasario 19 d. Knygyno 25 m. sukaktuvės“. 1931 m. Fotografas nežinomas. Inv. nr. MJŠNM-ĮK-F101(GR).

1904 m. Marija buvo pakviesta dirbti vedėja „Vilniaus žinių“ knygyne, o po metų nusprendė steigti savo knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu Vilniuje. Nuo 1906 m. vasario 6 d. Šlapeliai intensyviai darbavosi knygyne, leido ir platino knygas. Svarbi misija knygynui teko, kai Vilnių okupavo lenkai. Čia buvo slapta platinta draudžiama lietuviška literatūra, dažnai užsukdavo visuomenės veikėjai, o po Jono Basanavičiaus mirties knygynas tapo tikra lietuvių užuovėja.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, mirus vyrui, o trims vaikams pasitraukus į Vakarus, Marija liko vienui viena, o jos knygynas buvo uždarytas. Nepaisant to, Marija vis tiek liko Vilniuje, iš kurio nepasitraukė net ir siaučiant karo bei okupacijos negandoms. Visgi knygyno uždarymas Šlapelienei buvo ypač skaudus ir apie šią patirtį ji atsiliepia taip:

„Puoliau ant grindų, jas pabučiavau – juk aš čia paskutinį kartą… daugiau čia ateit nebegalėsiu, niekas čia manęs jau nebeįleis… Akmuo nusiminimo prislėgė širdį, ne – atrodė aš nebeturiu ir širdies… man kažkas iš krūtinės ją išplėšė…“

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotr.

Ona Šimaitė (1894 – 1970)

„O, Maryte, kokie baisūs buvo laikai. Man pačiai kartais rodosi, kad tai gyvenime negalėjo būti, o visa šiurpus sapnas“

Taip apie holokaustą Vilniuje savo draugei atsiliepė 1894 m. sausio 6 d., itin neturtingoje šeimoje gimusi žydų gelbėtoja, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė. 1941 m. nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Ona Šimaitė kaip leidimą gavusi bibliotekininkė, lankydavosi Vilniaus gete – neva surinkti žydų pasiskolintų knygų. Visgi Ona gete rinko ne pasiskolintas knygas, o žydų gyvybes.

Nors pati Ona Šimaitė uždirbdavo nedaug bei gyveno nepavydėtinomis sąlygomis, šaltame kambarėlyje Savičiaus gatvėje, gete ji imdavo žydų korespondencijas ir stengėsi išpildyti visus prašymus, nesvarbu ar tai būtų gėlių puokštė grožio pasiilgusiems, ar jos pačios slepiamas mažas šautuvas. Ona niekuo nesiskundė ir manė, kad tokia veikla įprasmina jos darbą. Ji iš geto pintinėse netgi išnešdavo žydų vaikus!

Žymi istorija pasakoja kaip Ona Šimaitė iš žydų geto gelbėjo studentę Salą Vaksman. Sakoma, jog merginą Ona arba išnešė maiše, arba aprengė ilgu paltu ir tiesiog išėjo, nes kareiviai pamanė, kad Ona eina su kolege iš bibliotekos ir jų nepatikrino. Ona ne kartą buvo įkliuvusi į nacių akiratį, pažadėdavo, kad nutrauks pagalbą žydams, bet vis tiek darydavo tą patį. Galiausiai, po 3 suėmimų, 4-tą kartą buvo nuteista mirties bausme. Visgi Vilniaus universiteto darbuotojai papirko pareigūnus ir mirties bausmė buvo pakeista į Dachau koncentracijos stovyklą.

Išgyvenusi visus koncentracijos stovyklos kankinimus, Šimaitė persikėlė į Prancūziją, o 1966 m. Jeruzalėje įsikūrusi Jad Vašem institucija priskyrė Onai Šimaitei pasaulio teisuolės vardą. Tuo tarpu Vilniuje, seniau vadinta Kūdrų gatvė, prie Tymo turgaus, pervadinta herojės, Onos Šimaitės vardu.

Marija Gimbutienė (1921 – 1994)

Ar žinojote, kad 2021-ieji metai Lietuvos Respublikos Seimo ir UNESCO yra paskelbti M. Gimbutienės metais? Sausio 23 d. sukako šimtas metų, kai Vilniuje gimė ši pasaulinio garso mokslininkė. M. Gimbutienė kultūros, mokslo bendruomenėje pirmiausia žinoma kaip senosios Europos istorijos, baltų ir indoeuropiečių kultūros, mitologijos tyrinėtoja, tačiau nedaug kas žino apie mokslininkės sąsajas su medicina.

Alseikų namas Vilniuje, Jogailos g. 11.

Marija augo medikų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje. Šie užsiėmė ne tik gydymo praktika, bet ir įvairiausiomis kultūrinėmis, visuomeninėmis veiklomis, o tai darė net ir tuomet, kai buvo už jas persekiojami. Alseikų namai Vilniuje Jogailos g. 11 dažnai sulaukdavo garbingų svečių. Juose yra lankęsis Vydūnas, Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius bei kitos garsios asmenybės. Apie Alseikų giminės moteris kalbėta kaip apie stiprias ir darbščias, kurios ne tik atkakliai siekė mokslo, išsilavinimo, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, tad nenuostabu, kad tokia pat moterimi užaugo ir Marija.

„Vilnius – man kaip lopšys, aš grįžtu į jį nuolatos. Jame praleista vaikystė yra mano pagrindas. Nors užaugau lenkų okupuotame Vilniuje, lietuvybės svorį jutau nuo pat mažumės. Mūsų namas buvo Vilniaus lietuvių komiteto centras, tėvas ten pirmininkavo. Savo namuose buvau mačiusi beveik visus Vilniaus krašto ir nepriklausomos Lietuvos veikėjus“

Nors didžiąją gyvenimo dalį archeologė praleido išeivijoje, bene svarbiausi mokslininkės ir jos šeimos prisiminimai pasiliko Lietuvoje. Lietuvių kultūra, tautos, valstybės klausimai visą laiką buvo jų akiratyje. Tai ypač gali pajusti vilniečiai, praeidami Alseikų šeimą įamžinusias atminties vietas Jogailos ir Vilniaus gatvėse. Ten, nedidelėse, skubantiems miestiečiams vos pastebimose atminimo lentelėse, slypi dramatiška XX a. pokario įvykių, sykiu Vilniaus bei Vilnijos krašto medicinos istorijos dalis, šiandien vis dar esanti kažkur pusiaukelėje tarp atminties ir užmaršties.

Ant namo sienos galima rasti žymiai šeimai skirtą atminimo lentą.

Parengė Gabija Stašinskaitė

Tekstas apie Mariją Gimbutienę parengtas pagal Reginos Vaišvilienės ir Viktorijos Jonkutės medžiagą. (Lietuvos medicinos biblioteka)

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.