Pokalbis su menininke Dalia Truskaite: išsaugoti tai, kas dar neužtinkuota

2022 07 08 AsmenybėsVietos

Kaip dažnai atkreipiate dėmesį į vitražo kūrinį ligoninės languose ar į spalvingą mozaiką savo esamos (o gal buvusios?) mokyklos sienose? Galbūt kas nors iš jūsų monumentalaus meno kūrinius  praeinate kiekvieną dieną, tačiau juos  rasti Vilniaus mieste visgi nėra taip paprasta. Stiklo menininkė Dalia Truskaitė drauge su  menotyrininke Saule Mažeikaite-Teibere leidosi į šių kūrinių paiešką miegamuosiuose rajonuose, o jų radybos  nugulė  projekte „Kūrinių žemėlapis“. Jo pagrindinis tikslas yra ne tik atkreipti žmonių dėmesį į monumentalų meną mieste, bet ir išsaugoti išlikusius kūrinius. Apie visa tai kalbamės su menininke Dalia Truskaite.

Tanios Serket nuotr. Dalios Šalaševičiūtės-Žebenkienės vitražas be pavadinimo, apie 1986–1987 m., Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje

Dalia, papasakokite, kaip jūs pati pradėjote domėtis monumentaliu menu?

Vilniaus dailės akademijoje (VDA) esu baigusi vitražo studijas, o vitražas yra monumentalios architektūrinės dailės atmaina. Seniau tapybos katedroje buvo netgi atskiras monumentalaus meno padalinys, sudarytas iš vitražo ir freskos-mozaikos, o visa tai vadinta monumentaliąja tapyba. Kūriniai vadinasi taip, nes jie yra didžiuliai, įkomponuoti architektūrinėse erdvėse dažniausiai dar statant tuos pastatus, projektuojant juos bei bendradarbiaujant menininkams su architektais.

Kodėl pasirinkote dirbti būtent su stiklu?

Žinot, jaunystėje daug dalykų būna atsitiktiniai. Kadangi vitražas bei freskos-mozaikos stojamieji egzaminai VDA tapybos katedroje buvo bendri, per darbų peržiūrą atnešus savo darbus dėstytojams, šie pasiūlė: „O gal norėtum stoti į vitražą?“. Jie kažką įžvelgė tuose darbuose – gal monumentalumo, gal apibendrinimo… Aš  manau, kad kiekvienas, pamatęs raudoną stiklą priešais šviesą, yra amžiams nokautuotas stiklo. Tokios stiprios spalvos kaip stiklas neturi niekas. Tapyba yra bespalvė palyginus su visu šviesos kismu, kuris stiklui suteikiamas ryte, šviečiant saulei ar apsiniaukusią diena.

XX a. 7-9 dešimtmečiuose monumentalus menas išgyveno „aukso amžių“. Ką monumentalus menas išgyvena dabar?

Naikinimą. Aš sakyčiau reikėtų leisti leidinį „Dingę meno kūriniai“. Man atrodo, kad per šituos 30 metų buvo sunaikinta tiek daug monumentalaus meno kūrinių, kiek jų nebuvo sunaikinta per sovietmetį. Čia yra didysis dramatizmas, kai žmonės negeba įvertinti to, ką turi, nesuvokia tų kūrinių vertės europiniame kontekste, tad visa tai išlekia į šiukšlyną ir pakeičiama trumpalaikio dizaino interjeru.

Nuostabu, kai atėjus į pastatą galima pamatyti išlikusią sieninę tapybą, kuriai 30-40 metų, bet kai pamatai freską užstotą kėdžių nugarėlėmis arba sužinai, kad ji buvo užtinkuota, tai kaip tai atrodo? Vietoj to, kad pasidžiaugtume, pasididžiuotume ir pasigrožėtume – uždangstom. Profesionalūs kūriniai puošia aplinką bei ugdo žmones, formuoja jų skonį. Galų gale, monumentalūs kūriniai turi savo materialinę vertę ir dažnai juos sunaikinantys naujieji pastatų savininkai neįsivaizduoja kokia ji yra. Štai, pavyzdžiui, norint sukurti naują vitražą, jo vienas kvadratinis metras kainuoja porą tūkstančių eurų. Tad jeigu išmetamas 5 kv. metrų vitražas, (nekalbant jau apie tai, kad jis galimai turi ypatingą išliekamąją vertę ir yra sukurtas išskirtinio menininko), prarandama net 10 tūkst. eurų!

Kaip manote, kokios šio jūsų įvardyto naikinimo priežastys?

Tai yra mūsų švietimo spragos. Turbūt tik labai retoje mokykloje, kurioje yra aktyvus ir atsidavęs dailės mokytojas, vertinamos jo pamokos, o  jeigu vaikas mokykloje visą laiką tik karpė snaiges truputį papuošti salę ar apklijuoti langus, ir meno istorija jam yra negirdėtas dalykas, kaip jis gali suvokti meno kūrinių vertę?

Norint suvokti meno vertę, reikia ne tik estetinės pajautos, bet ir specifinių žinių. Lietuva turėjo puikių vitražo menininkų kaip kad Algimantas Stoškus ar Kazys Morkūnas, kurie buvo ne tik europinio, bet ir pasaulinio lygio žvaigždės. Deja, mes neturime menotyrininkų, kurie tyrinėtų šių menininkų kūrybą, tad ką kalbėti apie visuomenę, jog ji gebėtų įvertintų šios kūrybos reikšmę. Rašančių apie tapybą yra žymiai daugiau, nei rašančių apie tokias ekskliuzyvines sritis kaip  monumentalus menas.

Papasakokite apie projektą „Kūrinių žemėlapis“ – kaip nusprendėte monumentalių kūrinių ieškoti miegamuosiuose rajonuose?

Vieta, kur ieškoti monumentalaus meno kūrinių, neturėjo didelės reikšmės. Pagrindinė mintis buvo viešinti monumentalaus meno kūrinius ir kalbėti apie jų svarbą. Viena projekto dalis buvo ekskursijos po mūsų sudarytą meno kūrinių maršrutą, supažindinimą su jais, bet taip pat turėjome ir dalį, kurioje dailės mokyklos mokiniai drauge su savo mokytoja ieškojo kūrinių savo artimoje aplinkoje. Jeigu vaikas gauna užduotį surasti meno kūrinių savo mokykloje arba pasikalbėti su administracija ir pasiklausti, kokių kūrinių yra mokykloje, tai jau atkreipiamas dėmesys į meno kūrinius. Mes su Saule taip pat vaikščiojome po švietimo įstaigas besidomėdamos jose esančiais meno kūriniais bei taip signalizuodamos įstaigų administracijai, kad šie kūriniai turi vertę, jei kažkas ateina jų ieškoti.

Koks kūrinys iš jūsų atrinktų jums pačiai labiausiai suvirpino širdį?

Labiausiai mano širdį suvirpinęs kūrinys atsiveria visu menininko dramatizmo gyliu – tai Dalios Šalaševičiūtės-Žebenkienės vitražas Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Dalia buvo išskirtinio gabumo menininkė, tačiau, pasikeitus laikmečiui, sukūrė vos keletą darbų ir, deja, ji iškeliavo į amžinybę vykdant šį projektą, nespėjusi Saulei papasakoti apie savo kūrinius. Menininkės likimas atspindi visą monumentalaus meno situaciją.

Tanios Serket nuotr.

Ar galima būtų teigti, kad projekto „Kūrinių žemėlapiai“ tikslas yra išsaugoti tai, kas dar neužtinkuota?

Taip. Visko, deja, negali išsaugoti, o meno istorijoje daug nuostabių kūrinių žuvo negrįžtamai. Taip jau yra – gyvenimas keičiasi, ir visgi asmeniškai noriu bandyti keisti požiūrį, jog tai, kas yra išties vertinga, būtų saugoma ir vertinama.

 

Neakivaizdinio Vilniaus maršrutą „Monolitų sekretai“, parengtą pagal Dalios Truskaitės ir Saulės Mažeikaitės-Teiberės projektą „Kūrinių žemėlapiai“, galite rasti čia.

 

Straipsnį parengė Gabija Stašinskaitė

Skaidrė 17

Būti antakalniečiu, būti Antakalnyje

Plačiau