Gidė Goda Juocevičiūtė: „Antakalnis – Vilniaus Tvin Pyksas“

Esu sentimentali muzikai, tad leiskite Antakalnį, kuris man beveik gimtasis, atskleisti per garso takelį. Pradėsiu nuo alternatyviojo roko grupės „Arklio galia“ dainos ir jos vaizdo klipo, dedikuoto šiam rajonui. Nors tai ne toks stilius, kurį labai mėgčiau, vaikinų muzikinio išmoningumo ir šmaikštumo paneigti negaliu. Tačiau jei pati būčiau Antakalnis, įsižeisčiau – dėl to, kad pavaizduotas jis labai vienpusiškai.

Antakalnis – kaip Vilniaus Tvin Pyksas. Nuotr. G.Juocevičiūtės

Ilgas, storas ir žalias

Daina prasideda žodžiais: „Ar žinai, kas yra ilgas ir plonas, ir pilkas? Antakalnis.“ Jei neperliptume centrinės šios miesto dalies arterijos – Antakalnio gatvės – ribos ir nežinotume, kad jis kerojasi į šonus, arba sektume tik studento, kuris kasdien antruku ja važinėja į Saulėtekį ir grįždamas namo nenueina toliau nei iki artimiausios „Maximėlės“, maršrutą, iš tiesų atrodytų, jog rajonas yra plonas kaip šalikas. Maža to – kaip pilkas šalikas.

Tokį įspūdį ypač sukuria septintajame dešimtmetyje palei gatvę sustatytos nykios sovietinės dėžutės, kurios Antakalnį priartino prie proletaro ir atėmė per šimtmečius susiformavusį – tik elitui prieinamo priemiesčio – įvaizdį.

Jei tik atsitiktinai kokį kartą per visą gyvenimą būčiau prasivažiavusi Antakalnio gatve, ir aš stebėčiausi, kur čia tas jo prestižas. Tas pats kas apie Žvėryną susidaryti vaizdą iš degalinės, stovinčios prie „Panoramos“ prekybos centro. Panašiai kaip Palangos nepažįstantys žmonės, save laikantys inteligentais, iš jos šaiposi prasiėję mirguliuojančia ir rėksminga Basanavičiaus promenada, tačiau niekada nėra buvę prie Birutės parko ir Gintaro muziejaus.

Bet grįžkime į Antakalnį. Slogutį klipe tik dar labiau sustiprina probėgšmiais užkabinama Antakalnio poliklinika, kuri asocijuojasi vien tik su ligomis, ir dainoje minimi džiovininkai – kaip užuomina į Antakalnyje esantį tuberkuliozės skyrių.

Vaikinai epizodiškai nusuka į Smėlio gatvę – istoriškai labai įdomią (ir mamuto kaulai joje buvo rasti, ir garsusis keliautojas Antanas Poška ten gyveno), bet tamsią ir neišvaizdžią. Nuo depresyviojo Antakalnio veido neatsiejami ir griozdiški, klaikūs bendrabučiai ant Neries kranto.

Įamžinti net sovietiniai granitiniai kariai Antakalnio kapinėse, kai dar nebuvo apmuturiuoti juodais „hidžabais“ ir paruošti nuvertimui. Tarytum šioje įdomiausioje Vilniaus miesto amžinojo poilsio viešpatijoje nebūtų, tarkim, musulmonų kapinių ar vaizdingojo Menininkų kalnelio.

Klipe optimistiškai prašmėžuoja truputis L. Sapiegos gatvės ir net Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, bet ne tiek, kad pasitarnautų šio rajono rinkodarai. Tokia ta daina – ne vietiniam turizmui skatinti ir sukurta tikrai ne pagal statybos rangovų užsakymą būstų pirkėjams pritraukti.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Nuotr. G.Juocevičiūtės

Iš tikrųjų Antakalnis ir nėra plonas. Kita vertus, daina – tai ne statistikos lentelė ar žemėlapis, ir jos autoriams neprivalu pateikti ataskaitos, kad Antakalnio seniūnija pagal plotą yra didžiausia Vilniuje – apima 77 kvadratinius kilometrus.

Tiesa, į Antakalnio seniūnijos teritoriją įeina ir tokios gyvenvietės kaip Antaviliai, Kairėnai ar Mileišiškės, kurių miestiečiai, su šiuo rajonu save tapatinantys per arčiau centro išsidėsčiusias gatves ir vietoves, nepripažįsta kaip tikro Antakalnio. Aišku, nekilnojamojo turto brokeriai nesikuklina tolimesnių miesto pakraščių sieti su populiariu, prestižiniu rajonu, bet juk jų darbas – vilioti pirkėjus.

 Net jam nepriskiriant atokesnių sodų bendrijų, Antakalnis vis tiek yra storas. Pamėginkite nuo kairiojo Neries kranto, į kurį Antakalnis atsimuša, nukakti iki kito jo galo, susiliejančio su Naująja Vilnia susiliejančio, ir įsitikinsite, kad tai kaip reikiant išsipūtusi miesto dalis.

Antakalnis ne tik storas, bet ir labai nevientisas – tiek istorija, tiek kraštovaizdžiu. Keista, kad kolegos gidai palyginti mažai jį išvaikštinėję ir dažniausiai ekskursijas veda kažkodėl tik P. Vileišio ir Antakalnio gatvių tiesiąja.

Man tai atrodo tokia Vilniaus erdvė, po kurią galima parengti daugiausia pažintinių turų. Jei įsivaizduotume, kad per Antakalnį nutįsę maršrutai – kaip ištempti siūlai, tai jie kryžmintųsi ir sudarytų tankų tinklą.

Mano mėgstamas kultūringojo Antakalnio kelias skyla į mažiausiai dvi atšakas, kai atspirties tašku pasirenku Olandų žiedą. Viena jų, labiau klasikinė, eina Neries krantu nuo Sluškų rūmų ar senosios gaisrinės per Danijos ir Anglijos ambasadas iki estetiškojo Vileišių giminės palikimo – dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Kita atkarpa, po kurią ypač mėgstu vedžioti žmones, prasideda prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir driekiasi iki Sapiegų rūmų bei parko. O galima leistis vien į Saulės arba Antakalnio kapinių tyrinėjimus arba traukti į laukinius žygius kalvomis, jungiančiomis Sapieginės ir Šveicarijos miškus.

Pateikiau tik kelias kryptis kaip pavyzdžius, bet jų yra bent keliskart daugiau. Normaliai prasiėję net be nuorodų į oficialius šaltinius pajaustumėte, kad Antakalnis ne tik nėra pilkas, jis – žalias, jei tiksliau, pats žaliausias Vilniaus miesto rajonas. Na, bet nevertinkime dainos teksto pernelyg rimtai ir tiesiogiai, juk tai – poezija su ironija, o ne geografijos pamoka.

Po kojomis – neįvardyti kūnai, virš galvos – šikšnosparniai

O dabar papasakosiu, kokį Antakalnį, kuriame užaugau, regiu ir girdžiu aš. Man skamba kompozitoriaus Angelo Badalamenti muzika tapybiškam, painiam, šiek tiek šizoidiniam Davido Lyncho serialui „Tvin Pyksas“.

Purpuriniais vėlyvo pavasario vakarais, rodos, penktadieniais (nors dėl savaitės dienos nesu visiškai tikra, gal dar ir trečiadieniais), mes, vaikai, išsilakstydavome po namus žiūrėti „Tvin Pykso“. Kitą dieną su šuniuku užkopusi į bevardį slidininkų kalną ir žvelgdama į žalias, vešlias Pavilnių regioninio parko bangas bei tolumoje atsiveriantį miesto horizontą bandydavau įminti Antakalnio paslaptį. Kad jis turi kažkokio tvinpyksiško gylio, ypač pajausdavau švelnius Sapieginės miškų kontūrus apdengus rūkui arba jau prietemoje vos ne palei pat nosį skraidžiojant šikšnosparniams.

Buvęs Slidininkų kalnas. Nuotr. G.Juocevičiūtės

Nuo mažų dienų buvome primokyti galvą dengti rankomis, kad esą skraidančios pelės neįsiveltų į plaukus. Bet greičiausiai tokia jų grėsmė – tik mitas. O gaila, nes labai tiko prie mistinės Antakalnio aplinkos. Beje, šie europiniai plačiaausiai anuomet dar nebuvo išreklamuoti kaip nykstanti rūšis ir niekas tuo metu neakcentavo, kad jie žiemoja Saulės slėnio pašonėje apleistuose bunkeriuose.

Lenkmečiu statyti bunkeriai man, romantikei, visai nepriminė karinės amunicijos saugyklų – veikiau buvo panašūs į fantasmagorinio žemaūgio veikėjo iš „Tvin Pykso“ pogrindinę buveinę. Trūko tik šachmatų spalvų kringeliais išmargintų plytelių ir raudonos užuolaidos, iš po kurios jis ir turėjo išnirti bei pradėti keistai šokti.

Kitoje Šilo gatvės pusėje priešais Saulės slėnį, kitaip tariant, minėto slidininkų kalno papėdėje, stūkso eilė dar sovietiniais laikais garsiems menininkams statytų prestižinių kotedžų. Antakalniečiai juos vadina dailininkų namais.

Tai štai, nuo dailininkų namų pakeliui į išpuoselėtą ir miško sąskaita vis plečiamą Antakalnio kapinių dalį – Menininkų kalnelį – tarp medžių nuolaužų ir dilgėlių išnyra visokie kupstai, tačiau tai nebūtinai apsamanoję kelmai ar paprasti akmenys, o gali būti į nebūtį grimztantys antkapiai.

Tik gerai įsižiūrėjus pasimato jau neįskaitomų kirilicos raidžių ir mirties datos rėžiai. Žemėn smengantys surūdiję stačiatikių kryžiai primena, kad Antakalnio kapinėse, įkurtose XIX a. ir labai prasiplėtusiose sovietmečiu, daugiausia buvo laidojami slavų kilmės kariai.

Šis pomirtinis miškas, žiūrintis į dailininkų namus, dar žinomas kaip našlaičių kapinės. Bet ne todėl, kad čia palaidoti beglobiai vaikai. Našlaičiais buvo įprasta vadinti artimųjų neturėjusius, inkognito marginalus, elgetas.

Vos keleri metai po Nepriklausomybės atgavimo vietiniai pusiau pašnibždomis kalbėjo, kad būtent į šį apleistą Antakalnio kapinių pakraštį sunkiosios mašinos atveždavo pakasti kriminalinių nusikaltėlių ir KGB kalėjimo kankinių lavonus. Šie velionys nebuvo įvardyti ir, aišku, jokie paminklai jų nežymėjo.

Tik po kruopštaus detektyvo, į kurį buvo įtrauktas net KGB duobkasio sūnus, istorikams 2018 m. našlaičių kapinių teritorijoje pavyko atrasti, kaip manoma, partizano Adolfo Ramanausko-Vanago, po metų – ir Antano Kraujelio-Siaubūno palaikus. Žmonės, kurie ten pavasarį skina žibutes ir pakalnutes, gali būti, nė neįtaria, kad vaikšto ant jau sunykusių kapų arba neidentifikuotų asmenų kaulų.

Užsienis ir kaimas mieste

Paskutinis ledynmetis rytinėje Vilniaus dalyje suformavo charakteringą reljefą, kuris Antakalnį išskiria ne tik iš viso miesto, bet ir iš Lietuvos peizažo. Sapieginės erozinis kalvynas pilnas nenuobodžių įlinkių, išraiškingų atragių, vandens išgraužtų griovų ir viršūnių, kurios, nors ir neaukštos (20–50 m), tačiau stačios.

Tais laikais, kai žiemomis būdavo sniego, Sapieginės kalneliai ir takai tarnaudavo kaip slidininkų trasos. Jei žmogus, kuris teigia esąs ilgametis Antakalnio gyventojas, išsiduoda nemokantis stovėti ant slidžių, turiu pagrindo suabejoti, ar jis – tikras antakalnietis. Čia kaip nemokėti plaukti gyvenant prie ežero.

Pati pirmą kartą nuo Saulės slėnio kalno ant slidžių nuskriejau būdama trejų metukų. Taip sakant, augau beveik kaip Alpių vaikai, kurie greičiau išmoksta slidinėti nei taisyklingai kalbėti. Kai buvau paauglė, išvykau į tikrą kalnų kurortą – į Austriją. Slalomo technika kitokia, bet vaikystėje Sapieginėje įgyta patirtis labai pravertė ir nereikėjo su čainikais, tiksliau, kalnų naujokais, vargti „varlinyke“ ir mokytis išlaikyti pusiausvyrą.

Dabar tais retais atvejais, kai pas mus prisninga gausiai, Antakalnis ir vėl tampa panašus į Alpių ar Tatrų priemiesčius. Kalnų miestelio fragmentus primena Kanklių gatvės galas, nuo kurio galima išlįsti prie buvusios Sporto bazės, taip pat spindinčio sniego apklotas Šilo gatvės vingis arčiau Saulės slėnio, miško gaubiama kelio atkarpa į Naujosios Vilnios arba Rokantiškių pusę, Šilo tako prieigos ar posūkis iš Mildos į Rudens gatvę.

Dar mėgstu itin nekukliai Antakalnį palyginti su Honkongu vienu aspektu – panašiu apgyvendinto visos teritorijos ir į gamtos apsaugą įtrauktų zonų ploto santykiu. Apie 70 proc. Antakalnio užima miškai ir parkai. Honkonge neapgyvendinta ir apsaugai skirta net apie 80 proc. laukinės teritorijos.

Antakalnis – miestas ar kaimas? Nuotr. G.Juocevičiūtės

Kinai vis smarkiau lenda į jautrų Honkongo salų landšaftą. Ir Antakalnyje aštrėja ta pati problema, kai į saugomus Pavilnių regioninio parko miškus stebuklingais būdais kelią prasiskina naujos statybos.

Jei Sapieginės, Šveicarijos ir Turniškių miškai atsilaikys ir nevirs plynėmis, užstatytomis naujų daugiabučių „getais“ ar plastikinėmis žaidimų aikštelėmis, Antakalnis turi šansą išlaikyti kaimo, esančio vidury miesto, charizmą.

Jau to senuko, kuris per Žolyno gatvę išlindęs iš Sapieginės gilumos važiuodavo Antakalnio ir V. Grybo gatvėmis arklio tempiamu vežimu, ar Antakalnio gatvėse buvusių vištidžių nesugrąžinsime, bet užmiesčiui būdingus medinukus su bičių aviliais ir ramybę periferiniuose rajono išsišakojimuose arčiau miško išlaikyti dar tikrai įmanoma.

Ar ne žavinga tokia kaimo iliuzija, kai į virtuvę braunasi stambių eglių šakos, ant kurių liuoksi voverės, o po langais bindzinėja stirnos, tačiau senamiestis ir pats centras – vos už penkių minučių kelio automobiliu ar už pusvalandžio pėsčiomis?