Gidas Albertas Kazlauskas: „Šiame darbe nėra monotonijos“

2020 02 21 Asmenybės

Vasario 21 d. minima Tarptautinė gido diena. Ta proga kalbiname vieną iš daugiausiai prie Neakivaizdinio Vilniaus prisidėjusių gidų – iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėją, vilnietį ir tikrą sostinės ekspertą Albertą Kazlauską.

Dažnai Alberto ekskursijose supanti architektūra – Vilniaus mikrorajonų daugiabučiai. Igno Nefo nuotr.

Albertai, kaip nusprendei pasirinkti gido profesiją?

Tai nutiko neplanuotai. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, po mokyklos negalėjau apsispręsti, ką turėčiau veikti gyvenime. Baigiau finansų ekonomiką, dirbau ugniagesiu-gelbėtoju, šiek tiek banke ir nekilnojamojo turto įmonėje, o kur dar rimta karjera taip ir netapusi muzikinė veikla. Taigi, aukso viduriuko dar nesijaučiau radęs. Kartą eidamas centre pamačiau skelbimą apie renkamą gidų kursų grupę. Su šia profesija anksčiau nebuvau susidūręs. Neturėdamas jokių lūkesčių, nuėjau. Patiko. Dar labiau patiko domėtis savo paties miestu, tai įtraukė kaip narkotikas. Tiesa, baigęs kursus dar apie metus toliau dirbau banke ir rimtai pasukti į gidavimą nesvarsčiau, tačiau po kurio laiko susiklostė aplinkybės, kurios lėmė, kad turėjau mesti visa, ką dariau prieš tai, ir stačia galva išbandyti kažką nauja. Kaip tik tada, 2015-ųjų pavasarį, prisiminiau, kad kažkur stalčiuje guli gido pažymėjimas. Pabandžiau, o po to jau nebesustojau.

Gidą matome vedantį ekskursijas. O kas lieka už visiems matomos tavo darbo dalies? Kaip atrodo gido darbo diena?

Mano dienos yra įvairios, net negaliu pasakyti, kad yra koks nors nusistovėjęs dienos planas. Idealiu atveju, kiekvienas gidas ne ekskursijų vedimo metu laiką turėtų skirti savišvietai – naujos medžiagos paieškai, keliavimui, susitikimams su žmonėmis ir pan. Stengiuosi tam teikti prioritetą. Tačiau kadangi su kolege Viktorija turime įsteigę įmonę „Gatvės gyvos“, mano kasdienybėje yra daug ir ne tokio romantiško, administracinio pobūdžio darbo, kaip, sąskaitų išrašinėjimas ar atsakinėjimas į elektroninius laiškus. Vis dėlto svarbiausia, kad tikrai nėra monotonijos. Ties vienu dalyku užsisėdėti netenka. Paprastai tą pačią dieną tenka ir gilinti žinias apie miestą, ir pasėdėti prie kompiuterio, ir užsiimti grynai „ūkio“ darbais.

Andriaus Rasimavičiaus nuotr.

Kaip manai, kokie didžiausi tavo profesijos atstovų iššūkiai?

Didžiausias iššūkis, bent jau mano charakterio žmonėms, tikriausiai yra faktas, kad dirbi realiu laiku su gyvais žmonėmis. Tai reiškia, kad neturi teisės būti be nuotaikos, sirgti, depresuoti ar dar kaip kitaip dejuoti. Eini, dirbi, šypsaisi, o ašaras atidedi kitam kartui. Žinoma, nemenkas iššūkis yra ir pasakoti apie Vilnių patiems vilniečiams – yra tikrai gerai miestą išmanančių žmonių, todėl kartelė visada turi būti pakelta aukštai.

Tavo vedamos ekskursijos ypatingos tuo, kad neapsiriboja turistų pamėgtu senamiesčiu, kviečia į tolimesnius sostinės mikrorajonus. Turbūt istorijų apie senamiestį prirašyta labai daug. O kaip pavyksta surasti pakankamai informacijos apie periferiją?

Tiesą pasakius, ir apie senamiestį žinoma toli gražu ne viskas, netgi per mažai. O apie rajonų istoriją informaciją galima atkapstyti archyvuose, senoje periodikoje, knygose, yra ir internete. Nepamainomas šaltinis yra gyvi įvykių liudininkai. Būna, kad to ko ieškai, nors užmušk, niekur nerandi. Tada lieka tenkintis kontekstu, prielaidomis. Todėl kaskart ruošdamas ekskursiją kuriame nors iš menkiau tyrinėtų rajonų savęs daug kartų klausiu, ar tikrai turiu pakankamai įdomios medžiagos, kad priversčiau žmones išeiti į lauką ir pasivaikščioti su manimi porą valandų, ar negaišiu jų laiko?

Kai pats keliauji užsienyje, ar naudojiesi gidų paslaugomis? Dažnas kliaujasi informacija, prieinama internete.

Kai pats dirbi gidu, daugiau mažiau žinai, kur „guli“ vertinga informacija, todėl kartais pilnai pakanka savarankiškos žvalgybos. Kita vertus, yra objektų, kuriuos aplankęs be gido pasakojimo supranti, kad viskas, ką išsinešei – tai uždėta varnelė, kad čia buvai. Žodžiu, visaip būna.

Andriaus Rasimavičiaus nuotr.

Kodėl verta bent kartą su gidu pasivaikščioti po savo paties miestą ar rajoną?

Tam, kad gyvenimas būtų šviesesnis (šypsosi).

Iš kurio Vilniaus rajono esi kilęs pats? Ką jame yra pavykę rasti įdomiausio?

Pats gimiau ir dalį vaikystės praleidau Užusienyje. Tai yra vietovė piečiau Kirtimų. Iš šių apylinkių kilę mano giminaičiai iš tėčio pusės. Vėliau didžiąją dalį paauglystės ir studijų metų praleidau Fabijoniškėse. Vėliau penkeriems metams grįžau į pietinį Vilnių – į Naujininkus. Dabar gyvenu Šnipiškėse. Aš pats, tiesa, niekuo neypatingame, apie1999 metų statybos daugiabutyje, bet mano močiutė – mediniame name Giedraičių gatvėje. Ši vieta man labai brangi, pas močiutę ir dabar užsuku kone kasdien. Visuose rajonuose pavyko rasti kažką savito. Vilnius gidams, istorikams, yra dėkingas miestas, jis turi daug skirtingų charakterių, sluoksnių.

Gido Alberto Kazlausko ir „Gatvės gyvos“ paruoštus maršrutus galite rasti Neakivaizdinio Vilniaus Studijų skiltyje. Tai – maršrutai po Antakalnį, Šnipiškes, Markučius, Užupį, Žvėryną, Pilaitę, Naująją Vilnią, Panerius, Žirmūnus, Verkius, Naujamiestį, StotįRasas, Fabijoniškes, Pavilnį, Lazdynus, maršrutai „Vilnius  – UNESCO pasaulio paveldo miestas“, „Literatūrinis Vilnius“ ir „Vilnius vaikams“.