2 642 – tiek Vilniaus gatvių yra pasiryžęs apibėgti kovos menų meistras Artūras Vanagas. Nuo to laiko, kai „Facebook“ socialiniame tinkle sukūrė grupę „ArtRun Vilnius gatvių bėgimai“ ir paskelbė apie savo iššūkį, jis nubėgo daugiau nei 3 000 kilometrų. Impulsu prabėgti visomis Vilniaus gatvėmis tapo noras prisidėti prie sostinės 700-ojo jubiliejaus paminėjimo.
Vilniuje yra 21 seniūnija. Sudėjau visas seniūnijų gatves ir susidarė 2 642 gatvės. Pati ilgiausia Vilniaus gatvė yra Savanorių pr. Jos ilgis – 14,6 km.
„Ilgai jaukinausi Vilnių. Pats esu iš Naujosios Akmenės, man jis pasirodė labai šaltas ir nejaukus miestas. Viskas ėmė keistis, kai pradėjau bėgioti. Pamačiau Vilnių visiškai kitokį, dabar čia jaučiuosi savas“, – pokalbį pradeda A. Vanagas.
Vyras per dieną įveikia maždaug po 10 kilometrų. Trumpiausiai yra bėgęs apie kilometrą, ilgiausias įveiktas atstumas projekto metu sudarytų apie pusę maratono – kiek daugiau nei 20 kilometrų. Netrukus bus metai, kai penkių vaikų tėvas A. Vanagas, nepraleisdamas nė vienos dienos, išbėga į Vilniaus gatves.
„Juokiuosi, kai kas nors sako, kad Vilniuje vargina spūstys. Jau kuris laikas aš jų nematau, nes į darbą keliauju savo kojomis. Visiškai pakeičiau nuomonę ir dėl orų. Sunku tik išeiti į lauką, o pradėjus bėgti oro sąlygos tampa visiškai nebesvarbios. Būna net malonu bėgti per patį balos vidurį“, – sako vilnietis, gatvių bėgimuose kartais pakliūvantis į tokią liūtį, kad vos pavyksta nufotografuoti keletą kadrų.
Šiandien reikėjo užbėgti į biblioteką Trakų gatvėje. Tad ir maršrutą pasiplanavau per senamiestį. Prabėgau 23 gatves, skverus ir aikštes kartu sudėjus.
Kovos menų meistras prisipažįsta iššūkio pradžioje galvojęs, kad viskas bus daug paprasčiau. Tačiau netrukus suprato, kad bėgimas yra pati lengviausia dalis – sunkiausia yra suplanuoti maršrutą ir jį užfiksuoti.
Bėgikas deda ant stalo Vilniaus gatvių žemėlapį, įjungia planšetę. Pradėjęs asmeninį projektą jis naudojosi interneto svetainės vilnius21.lt informacija, „Google“ žemėlapio navigacija, o įveiktas gatves juodu rašikliu pasižymėdavo Vilniaus atlase.
„Sugaišdavau daug laiko maršrutui planuoti ir jis ne visada buvo tikslus. Viskas pasikeitė, kai draugas rekomendavo citystrides.com interneto puslapį. Jame esantį žemėlapį galima susieti su išmaniuoju laikrodžiu, automatiškai yra pažymimos visos, net ir praeityje nubėgtos, gatvės“, – mėlynai išraižytą žemėlapį rodo bėgikas.
Vanagas pasakoja, kad nors ši atrasta programa labai palengvino iššūkį, paaiškėjo, kad pagal joje pateiktą žemėlapį prisidėjo dar apie 140 naujų gatvių. Taip pat buvo pažymėta, kad kai kurios nėra įveiktos iki galo.
„Nors tai yra mano asmeninis projektas ir niekam nesu už jį atskaitingas, noriu, kad viskas būtų tvarkingai. Todėl tenka grįžti į tas pačias gatves ir prabėgti tuos likusius „galiukus“. Būna ir taip, kad atvažiuoju mašina, prabėgu tuos kelis šimtus metrų net nepersirengęs, su džinsais, ir tada man jau ramu, kad gatvė yra visiškai užbaigta“, – pasakoja A. Vanagas, bėgti kartais keliaujantis ir viešuoju transportu.
Šiandienos bėgimas – po Jeruzalės rajoną. Visada jis man patiko. Tvarkingas, dar nemažai žalumos, nuosavų namų rajonai su daugiabučiais gana dera. Lobio gatvė išvis įspūdinga. Beveik kiekviename namo kieme pilna įvairių skulptūrų, meno kūrinių. Gatvių pavadinimai labai skanūs: Braškių, Aviečių, Žemuogių.
Bėgiojimas atskleidė visiškai kitą Vilniaus veidą. Labiausiai kovos menų meistrui patinka bėgti žymių žmonių garbei pavadintomis gatvėmis. Pamatęs pavardę, jis visada pasidomi, kas buvo tas žmogus, kokia jo gyvenimo istorija. A. Vanagas mėgsta Žvėryno rajoną, netikėtas atradimas bėgikui ir sodų bendrijos. Iš pradžių jų ilgai vengė ir nenorėjo bėgti, tačiau dabar suprato, kad be reikalo, nes ten – tikras lobis akims.
„Sodų bendrijose kiekvienas namas skirtingas, jose pamačiau tiek visokių įdomių dalykų. Ten kiekvienas namas savaip įdomus, miegamuosiuose rajonuose nepamatysi tiek fantazijos ir kūrybingumo. Be to, ten gyvena nuoširdūs, draugiški žmonės. Vaikai žaidžia gatvelėse, pasisveikina, būna, kad kokia močiutė arbatos pasiūlo“, – sako bėgikas.
Jis prisiminė istoriją, kai bėgdamas vienoje sodų bendrijoje pamatė ant ūkinio pastato sienos pritvirtintų senovinių mašinėlių. Kad galėtų padaryti kokybišką nuotrauką, pro atvertus vartus įėjo į kiemą. Kai jo įspūdžiai pateko į bendrijos gyventojų grupę, namo šeimininkas pakomentavo, kad dėl gero kadro nederėtų peržengti privačių ribų. A. Vanagas susisiekė su vyru ir jo atsiprašė.
„Užsimezgė pokalbis, jis man papasakojo, kad mašinėles rado tada, kai statė namą. Kasė pamatus ir iškasė iš žemių tuos žaislus. Juos nuvalė, sutvarkė ir papuošė ūkinį pastatą. Važiavau vėl į tuos sodus, nuvežiau šeimininkui saldainių. Šis projektas man davė ne tik naujų patirčių, bet ir pažinčių“, – šypsosi A. Vanagas.
300 dienų kaip bėgu kasdien. Tai ir lietutis mane pasveikino, ir šuniukas išbėgęs iš kiemo soduose aplojo. Eišiškių sodai. Atradau vieną bendrą sodų bendrijų bruožą. Soduose žmonės mandagūs, tiek vaikai, tiek suaugę labai dažnai pasisveikina, užkalbina. Mieste to nėra.
Vilniaus gatvėmis bėgiojantį vyrą stebina jų švara. Tiesa, pasitaiko ir kuriozinių situacijų, ypač gatvėse, kurios yra naujuose, dar tik besikuriančiuose rajonuose. Neseniai vyras bėgiojo Rasų seniūnijoje. Žemėlapis rodo sankryžą, o prieš akis – laukai su krūmais ir žolėmis iki pilvo.
„Aš ir braunuosi per tuos krūmus, nes man reikia užfiksuoti gatvę žemėlapyje. Tokie bėgimai nėra lengvi. Neseniai tokiuose tyruose užkliuvau už kupsto, verčiausi kūliais kaip akrobatas. Nuobodoka bėgti ir naujais rajonais, kur visi namai vienodi. Pagalvoju, kad naktį grįžęs gali ir pas kaimyną sumaišęs užeiti“, – nusijuokia kovos menų meistras.
Vanagas su šeima gyvena pačiame Vilniaus centre, netoli Žaliojo tilto. Daug metų teko gyventi ir Pilaitės rajone, kurį iki šiol vertina kaip patogų bėgti. Pradėjus kojomis matuoti gatves, šeima tapo nematoma palaikymo komanda, nes projektui kasdien tenka skirti apie 2–3 valandas laiko. Su žmona Gaile jie augina du paauglius sūnus, devynmetę dukrą ir trejų su puse dvynukes, tad dažnai bėgimas įvyksta pertraukomis tarp kasdienių reikalų.
Vyras prisimena paauglio sūnaus repliką apie tai, kaip jis bėgios Naujininkuose, „Krasnuchoje“ (Savanorių pr. – aut. past.), Naujojoje Vilnioje ar Dariaus ir Girėno gatvėje, kuri veda į kadaise buvusį romų taborą. „Bėgęs tomis gatvėmis galiu pasakyti, kad mes turime susikūrę daug stereotipų. Naujininkai labai susitvarkę, jie tikrai keičiasi. Aišku, kur giliau gatvelės, gali pamatyti suklypusių namelių ar kokį nekaip atrodantį asmenį, tačiau tokių vietų tikrai nėra daug. Bėgdamas bet kurioje Vilniaus vietoje jaučiuosi saugus. Daugelį gatvių pamačiau visiškai kitokias, nei esame susikūrę jų vaizdą savo galvoje“, – sako bėgikas.
Nors būna sunkių dienų, kai nieko nesinori, užsibrėžtas tikslas padeda ne tik ugdyti valią, bet ir yra naudingas sveikatai, o ir protas pabėgiojus tampa ramesnis.
Žygimantų gatvė. Seniau ši gatvė buvo pavadinta K. Požėlos. Ilgis jos – apie 700 metrų. Vietovės, kurioje yra ši gatvė, vidutinė altitudė siekia 92 m. Tai žema Vilniaus vieta, net 99 proc. gatvių yra aukščiau.
Siekiant prabėgti visomis Vilniaus gatvėmis kartais praverčia ir apsukrumas. Tenka pasukti galvą, kaip išvengti urzgiančio šuns. Miestų pakraščiuose jų galima sutikti dažniau. Pasitaiko situacijų, kai tam tikri gatvių ruožai yra uždaryti privačių asmenų ar įmonių iniciatyva. Tokiais atvejais A. Vanagas ieško savininkų ar sargų ir prašo leisti įveikti jam likusį atstumą. Kartais žmonės ne tik atrakina vartus, bet ir palinki lengvai įveikti visas gatves.
„Būna, kad žmonės pakraipo galvą, bet atidaro, įleidžia. Yra buvę situacijų, kai susitarti nepavyksta arba nėra ko paklausti. Tada tenka imtis avantiūrų ir rasti būdų, kaip patekti į teritoriją. Gerai, kad tokių situacijų yra vienetai“, – džiaugiasi gatvių kolekcionierius.
Šiuo metu vyras yra apibėgęs daugiau nei 1 600 gatvių. Liko įveikti dar beveik tūkstantį. Projekto pradžioje A. Vanagas optimistiškai planavo, kad apibėgti visas sostinės gatves pavyks iki Vilniaus 700-ojo gimtadienio sausio 25-ąją, tačiau dabar jau žino, kad nespės.
„Buvau šiek tiek nusivylęs, bet tada žmona nuramino. Ji priminė, kad Vilnius gimtadienį planuoja minėti visus metus, todėl gal net geriau – ŠVENTĖ truks ilgiau, – šypsosi bėgikas. – Kita vertus, bėgu dėl savęs. Noriu, kad galėčiau pats sau pasakyti: „Visą Vilnių apibėgau. Mano kojos buvo visur – ant kiekvienos Lietuvos sostinės plytelės.“
Sutemus išbėgau į Antakalnį. Bėgosi gana normaliai, nes gatvės apšviestos, bet bėgdamas Kanklių gatve nutariau per mišką kirsti kampą. Tik štai miške žibintų nėra ir mobiliojo telefono žibintuvėlis nelabai ir padėjo. Pribėgau ir žiūriu, kažkoks skardis, tada į „Google maps“, o ten rodo, kad aš stoviu ant Velnio kalno.
Straipsnį parengė Viktorija Žižiūnienė
Straipsnis yra iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 16-ojo, žiemos numerio.