Diriguoti muzikos erdvėms ir formatams

2019 07 24 Asmenybės

Vasarą jį priverčia nuskambėti Vilniaus botanikos sodus, Neries pakrantes, netgi skraidina muziką padangėmis. Kristupo festivalio meno vadovės Jurgitos Murauskienės vizijos netelpa į įprastas erdves. Kur ir kaip gimsta tokie sumanymai? Anot 25-erių metų sukaktį švenčiančio festivalio sielos, kartais užtenka pasivaikščioti Vilnelės pakrante. 

Jurgita, ar visa galva nerti į muziką buvo pirmasis pasirinkimas, sprendžiant, ką gyvenime norite veikti?

Tai buvo absoliučiai mano pasirinkimas. Ne tėvai mane, o aš juos nutempiau į muzikos mokyklą ir netgi apgaulės būdu. Pasakiau seneliui, kad mama išleido į muzikos mokyklos perklausą, ir šis mane palydėjo. Perklausą įveikiau, tad mama jau sužinojo tik faktą, kad į muzikos mokyklą įstojau. Nežinau, iš kur kilo tas didžiulis noras muzikuoti (buvau pianistė), nes mano šeimos nariai labiau susiję su tiksliaisiais mokslais. Bet gerai atsimenu dar darželyje vykusias muzikos pamokas, kurios man būdavo kažkas stebuklingo. Kai matydavau, kaip vadovės pirštai bėgioja po klaviatūrą, tai mane tiesiog hipnotizuodavo. Nuo pat mažų dienų joks konkursas ar koncertas be manęs neapsieidavo.

Kristupo festivalio direktorė esate nuo 2006 m., o 2017 m. iš maestro Donato Katkaus perėmėte ir festivalio meno vadovės pareigas. Tikiu, kad daugelis nė neįsivaizduoja, ką iš tikrųjų veikia festivalio meno vadovas. Gal papasakotumėte?

Rugpjūčio 30 d. tai galės sužinoti absoliučiai visi, nes pirmą kartą rengiame tokią akciją, kuri taip ir vadinasi – „Tapk meno vadovu“. Lietuvos kariuomenės orkestras sutiko dalyvauti šioje iniciatyvoje, pateikė apie 30 skirtingų stilių ir žanrų kūrinių sąrašą, kurį galima rasti mūsų interneto svetainėje. Kiekvienas turės galimybę atsidaryti tą sąrašą ir savo nuožiūra sudaryti koncerto programą. Žinoma, reikės nepatingėti, paklausyti, kaip skamba vienas ar kitas kūrinys, nes tikrai ne visi bus žinomi. Manau, kad tai bus labai įdomus potyris, leisiantis suvokti, ką reiškia atsakingai, pagal trukmę, stilių sudėlioti koncertą ir išties būti meno vadovu.

Tačiau tai – tik dalis darbo. Yra ir ta sudėtinga, iššūkių nestokojanti pusė. 

Didžiausias iššūkis – neatsilikti, nepamesti bendro pulso, tendencijų suvokimo. Lengva „užsimarinuoti“ viename žanre, stiliuje. Tačiau Kristupo festivalis vis labiau tampa fusion įvykiu, kurio metu trinamos muzikinių stilių ir žanrų ribos. Išvis, tikiu, kad ateina „naujosios klasikos“ mada, kai popmuzika vis labiau integruosis į klasiką, o klasika į pop, žanrai tarpusavyje maišysis tik stipriau. Svarbu rasti įdomių atlikėjų, kokybiškai savo darbą atliekančių žmonių, nes yra ir daug nekokybės. Jaučiu didelę atsakomybę už tai, ką siūlau savo klausytojui. Taip pat iššūkiu pavadinčiau ir žmonių inertiškumą. Dauguma vis dar kažkur eina tik dėl vardo ar piaro. Tačiau visada laikiausi ir laikysiuos pozicijos, kad ne vardas lemia kokybę. Džiaugiuosi, jog lojalūs mūsų festivalio klausytojai tai jau puikiai žino.

Kristupo festivaliui labai svarbios erdvių trajektorijos – „neužsisėdite“ vienoje vietoje, ieškote netikėtų sprendimų. Kas katalizuoja tą poreikį į erdvės klausimą žvelgti ypač kūrybiškai? Kokią pridėtinę vertę muzikai sukuria būtent vieta, kurioje muzika skamba?

Ji lemia atmosferą. Muzika, koncertai – tai emocijų, ne racionalaus proto laukas. Sukūrus atitinkamą atmosferą, pasitelkus muziką, šviesas ir erdvę, pasistengus pajungti kuo daugiau pojūčių – jų turime penkis, bet ne visus visuomet galima sužadinti – renginys tampa sėkmingesnis tiek publikos, tiek ir pačių atlikėjų atžvilgiu. Tiesa, tai – ir iššūkis, kuris gali pasiteisinti arba ne. Tačiau, pavyzdžiui, atvedus atlikėjus į Šv. Kotrynos bažnyčią nė karto neteko girdėti, kad jiems kažkas netiktų ir nepatiktų. Daugelio atvykusių pirmoji reakcija būna „oho“, o po to jau „atsiriša“ menininkų vaizduotė. Taip smarkiai, kad atvykę jie neretai netgi pakeičia savo programas.

Kokias įdomiausias erdves festivalio koncertams jau esate išbandę?
Pati įdomiausia, turbūt, buvo oro balionas (juokiasi). Taip pat – Velnio duobė, į kurią „įlindome“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Joje beveik nieko negalėjome daryti technine prasme – nei pastatyti scenos, nei kokių stogelių, normalaus įgarsinimo. Jo, aišku, šiek tiek buvo, tačiau teko dirbti su specialiais generatoriais. Įspūdinga buvo stebėti Velnio duobėje orkestrą, atliekantį Jono Tamulionio „Toccata diavolesca“. Aišku, pasielgėme labai drąsiai – laimė, kad buvo graži diena, nes atlikėjų neturėjome kuo uždengti nuo lietaus. Nesitikėjome ir kad tiek žmonių suvažiuos – laukėme 50 ar 100, tačiau mašinų srautas buvo toks didžiulis, kad kartu su projektų vadovu bėgome tą srautą reguliuoti. Žmonių susirinko apie 500. Tai buvo kažkas tokio!

Dar viena įdomi erdvė – Linkmenų fabrikas, tačiau su juo susijusi ne sėkmės, o nesėkmės istorija. Tai urbanistinė, įdomi erdvė su puikia aura, tačiau konstrukcijos ir plikos sienos nėra geriausias sprendimas skambesio klausimu.

Viena trajektorija – erdvių paieškos, kita – formatų improvizacijos. Piknikai, ekskursijos – Kristupo  festivaliui tai nesvetima. Bandote taikytis prie mūsų dienų dinamikos ir vis išrankesnės publikos?

Mano pagrindinis įkvėpimas yra būtent kintanti visuomenė. Žmogui nebeįdomu būti tik pasyviu stebėtoju. Bene labiausiai mane sukrėtė susitikimas su paauglių grupe. Vieno renginio kontekste vyko kūrybinės dirbtuvės. Didžiųjų renginių organizatoriai dirbo su paauglių grupe – 15-16 metų jaunuoliais. Bendraudami online turėjome sumodeliuoti tokį renginį, kuris jiems būtų įdomus, kuriame jie norėtų apsilankyti. Galiu pasakyti, kad braukėmė devynis prakaitus. Tai buvo toks
didžiulis iššūkis! Supratau, kad nėra vienintelio veikiančio modelio, ir tikrai negalima sakyti, kad visas jaunimas sėdi prie kompų, visi tik įnikę į savo išmaniuosius. Taip, technologijos atima vis daugiau laiko ir, aišku, jos užkariaus vis daugiau mūsų gyvenimo erdvės. Tačiau, kad jūs matytumėte, kokie tie žmonės žingeidūs! Apie viską jie turi savo nuomonę. Jiems neįdomu tiesiog ateiti paklausyti ir pažiūrėti. Jeigu jaunas žmogus ateina paklausyti koncerto, jis nori ir pasikalbėti su atlikėju, paklausti, kodėl jis pasirinko tokį kelią ir panašiai. Jaunuoliai nori gauti pridėtinę vertę, į ką privalome atsižvelgti.

Net neabejoju, kad ir šių metų festivaliui esate paruošę tiek naujų erdvių, tiek formatų. Kokie jie?

Mūsų nauja erdvė tiesiogiai susijusi ir su nauju formatu, t. y. ekskursijomis-koncertais. Praėjusių metų Kristupo festivalio naujovė – ekskursijos po koncertų erdves su gidu – sulaukė nepaprasto pasisekimo. Šiemet šie pasivaikščiojimai bus praturtinti koncertu ir skiriami primirštai XIX a. Vilniaus kultūrinio gyvenimo sielai – Stanislovui Moniuškai. Vaikščiodami po miestą, dalyviai sužinos daugybę intriguojančių kompozitoriaus gyvenimo detalių: kas buvo pirmasis jo bestseleris, kur jis sutiko savo pirmąją ir vienintelę meilę, kodėl kelis metrus iki savo mėgstamos kavinės važiuodavo karieta… Pasivaikščiojimą užbaigsime koncertu atrestauruotoje A. Mickevičiaus bibliotekos koncertų salėje. Ši erdvė labai dėkinga saloninio muzikavimo, kuris buvo itin populiarus XIX a., įspūdžiui sukurti. Toje pačioje salėje pristatysime ir ciklą „Lengvas pirmadienis“, skirtą jaunų, pasaulį savo gabumais stebinančių muzikų pasirodymams.

Dar vienas visiškai naujas formatas – „Muzikiniai pusryčiai“. Tingūs sekmadienio rytai, mėgaujantis nuotaikinga muzika ir „Miesto laboratorijos“ šefo paruoštais pusryčiai. Tai – puikus planas visai šeimai, nes ir vietos, ir užsiėmimų bus visiems – nuo vaikelių iki senelių. Būtina paminėti ir premjerą „Sniego karalienė“, vyksiančią Nacionalinėje dailės galerijoje. Ši Hanso Kristiano Anderseno pasaka į sceną žengs sujungus meninį pasakojimą ir muziką.

Kristupo festivalis šiemet švenčia savo 25-ąjį, jubiliejinį gimtadienį. Esate dinamiški, nuolatos keičiatės, tačiau galbūt yra savotiškas „festivalio paveldas“, tradicijos, kurių tvirtai laikotės?

Yra labai mielų dalykų, išlikusių nuo pirmųjų festivalių. Tai ir erdvių paieškos, programos formavimo principai. Taip pat ir ciklas „Sakralinės muzikos valandos“, kurį žmonės labai myli, jo laukia. Kartais su jo vadove Renata Marcinkute-Lesieur pajuokaujame, kad, turbūt, reikės šiems koncertams statyti antrą bažnyčia, nes į koncertus netelpa žmonės. Tačiau gražiausia yra tai, kad niekas nepyksta, kai tenka pastovėti ar pasėdėti ant žemės (būna, kas ir atsigula). „Sakralinės muzikos valandų“ metu skamba rimta muzika, atliekama iškiliausių atlikėjų iš viso pasaulio, atliekama geriausiais Baltijos šalyse ir vienais geriausių Europoje universaliais vargonais, kuriuos bent kartą gyvenime, mano nuomone, turėtų išgirsti kiekvienas.

Jums, žmogui iš muzikos lauko, gyvenančiam, kuriančiam ir dirbančiam Vilniuje, kokia sostinės vieta atrodo pati muzikaliausia?

O, geras! Galiu pasakyti, kur dažniausiai man gimsta idėjos. Nežinau, kodėl, bet Bernardinų parke, būtent toje dalyje, kur yra takelis prie Vilnelės, sugeneruoju daug naujų idėjų. Ta vieta kažką turi.

O galėtumėte įvardinti muzikos kūrinį, kuris jums Vilnių atspindi taikliausiai?

Kyla mintis apie simfoninį, mažorinį akordą. Arba Johanno Sebastiano Bacho Preliudas C-dur. Apskritai, tai turėtų būti labai šviesi, judėjimo ir šiek tiek neapčiuopiamos didybės pripildyta muzika.

Plačiau apie Kristupo festivalį (birželio 27 d.-rugpjūčio 28 d.) – Kristupofestivalis.lt

Autorė – Rasa Murauskaitė