Būti svečiu, o ne vartotoju: žalieji Vilniaus kampeliai ir jų gyventojai

2021 08 09 Vietos

Keliaujant Vilniaus miesto grindiniu kartais verta pasidairyti į šonus, nes sostinėje gausu ne tik įspūdingos architektūros, bet ir turtingos floros ir faunos, kartais, regis, visai nebūdingos didmiesčiui. Barsukai, stirnos, kiaunės, šimtamečiai ąžuolai ir pušys – tai ne tik miško, bet ir miesto gyventojai, su kuriais turime elgtis svetingai.

Šimtametės pušys ir pro cementą augantys žiedeliai

Palyginti su kitomis Europos sostinėmis, Vilnius – žalias miestas, kurio miesto centre daug natūralių gamtos salelių, o kiek toliau – du regioniniai parkai. Ne tik regioniniai, bet ir miesto parkai, o kartais ir grindiniai, suteikia terpę augti įvairiems augalams – nuo šimtamečių pušų iki retų orchidėjų rūšių.

Kampelis, primenantis sengirę

„Vingio parke vyrauja 200 metų pušys, kurios kenčia labiausiai – šie medžiai oro užterštumui yra jautriausi. Tai, kad Vingis yra išsaugotas, yra fenomenalu, bet bėgant laikui medynas nyks. 400 metų yra pušies gyvenimo riba, todėl kita karta jų turbūt ir nebepamatys. Bet ko tik Vingyje nėra buvę“, – pasakoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas, gamtininkas Almantas Kulbis. Turbūt populiariausiame ir didžiausiame miesto parke gausu augalijos: tarpukario metais Vingio parke būta užpelkėjusio ežerėlio, kurio pakrantėse augo retos orchidėjų rūšys. Pavyzdžiui, vienalapis gedutis, dvilapis purvuolis – sprindžio dydžio orchidėjos.

Dabar čia galima pamatyti saugomų rūšių, kad ir sulaukėjusių gebenių lipikių. Deja, čia ji auga ne natūraliai, o kintant klimatui plinta iš gėlių darželių. „Vingio parke rasime ir smulkiažiedę sprigę, kuri šaudosi sėklytėmis, ją lengva atpažinti. Vilniuje jos pradėjo plisti tarpukariu, ko gero, Vingyje, nes ten – botanikos sodas. Dabar tai vienas naikintinų invazinių augalų.

Štai prie įėjimo į Bernardinų parką stovi keturis amžius skaičiuojantis ąžuolas. Didžioji dalis šaknyno yra pažeista, todėl jis taip drastiškai apdorotas. Tikimasi, kad medis iš atžalų ataugs ir subrandins gilių. Senų ąžuolų Vilniuje dar galima pamatyti Džiaugsmo gatvėje, kur dirbu. Turime seną, 200 metų ąžuolą. Pamenu audrą, kai viena jo karkasinių šakų nulūžo. Dabar numatyta tą ąžuolą palikti ir naktį apšviesti, o šalia auga jo vaikaitis – iš gilės užaugintas ąžuoliukas“, – sako A. Kulbis.

Melsvasis gencijonas – retas augalas dar aptinkamas Vilniuje.

Jis priduria, kad net ir Gedimino prospekte tarp grindinio plytelių pilna gyvybės – nuo samanų iki žiedinių augalų, tokių kaip gulsčioji žemenė ir pilkasis skleistenis. Jie puikiai jaučiasi, tarp grindinio plytelių mindomi praeivių: „Mažyčiai žiedeliai, milimetro dydžio, bet puikiai auga tarp betono. Nepamirškite apžiūrėti ir savo miegamųjų rajonų gėlių darželių – į Vilnių gyventi atvykstantys iš kaimų žmonės išsaugojo senas gėlių darželių tradicijas – kartais prie miesto daugiabučių vaizdas lyg pas močiutę sodyboje. Būtų įdomu padaryti ekskursiją po tokius darželius.“

Vilniaus miesto parkų miškininkas Raimundas Ereminas pasakoja į Vilnių atvykęs prieš ketverius metus. Gamtininką labai sužavėjo miegamieji, žali rajonai: Fabijoniškės, Antakalnis, Pilaitė. Jis sako visur šalia jaučiantis mišką. R. Ereminas dirba mokytoju ir gidu, todėl Vilnius – puiki vieta dirbti, nes beveik prie kiekvienos mokyklos ar darželio stūkso miškas. „Nors Vilnius – žalias, nežydintis. O galėtų žydėti! Tai turėtų būti visų mūsų reikalas – kiekvienas daugiabutis galėtų būti pasipuošęs gėlėmis ar krūmeliais. Pavyzdžiui, Londone ši kultūra labai gaji, o mes vengiame puoštis, sodinti medelius“, – įsitikinęs miškininkas.

Klausiu, su kokiais augalais galime susidurti miestinėje dalyje?

Netoli Jeruzalės tvenkinio į vakarų pusę plyti miškas – ten auga į Raudonąją knygą įrašyti savaiminiai europiniai kukmedžiai. Jie – nuodingi gyvūnams, bet dabar grįžta iš želdinių į mišką, nes paukšteliai perneša jų sėklas. „Kai kurie jų net pusės metro aukščio, vieną pats mačiau Pilaitėje. Dar įdomu, kad Vilniuje auga galingi medžiai vinkšnos. Jų pavienių yra daug, tik žmonės neatkreipia dėmesio. Tai gražus, vertingas medis, jo žievė, lapeliai – įdomių raštų“, – komentuoja pašnekovas.

Parkuose paliekamoje negyvoje medienoje knibždėte knibžda įvairiausių gyventojų: „Joje gyvena tūkstančiai rūšių smulkiausių organizmų – kerpės, grybai, vabzdžiai, plika akimi neįžiūrimos gyvūnų grupės. Migracijos koridoriai negyvos medienos gyventojams būtini, kad patektų iš vieno Lietuvos galo į kitą. Paukščiai gali nuskristi, o kaip keliauti grybams? Negyvas medis yra gyvastinga mediena: jis tampa namais 6 tūkstančiams įvairių organizmų! Tai – lyg miestas mieste.“

Negyva mediena – namai tūkstančiams gyventojų

Kalbant apie grybus, jų Vilniuje rasti tikrai galima. Tačiau pasiimti pintinės R. Ereminas neragina: grybai yra sutvėrimai, kaupiantys nešvarumus ir nuodingas medžiagas. Nors kai kurių grybų rūšių galima rasti, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio gatvėje, ekologas rekomenduoja rinktis vietas aplink Vilnių: miškus už Pilaitės ar Bajorų.

Mieste tikrai nerasime kiekvienam gerai pažįstamų tikrinių baravykų, voveraičių ar raudonikių. Tačiau, jei gerai pažįstame grybų pasaulį, galime rasti gluosninę kreivabudę, juodkotę ugniabudę (žieminį kelmutį). Ji auga ant medžių kamienų, o valgoma tik jos kepurėlė. „Pavasarį miesto centre galima rasti briedžiukų – Vakaruose tai labai vertinamas grybas, kuriasi netgi briedžiukų bendruomenės, „Facebook“ grupės… Literatūroje Verkių apylinkėse aptikta daug retų ir įdomių rūšių grybų – ten įsikūręs Botanikos institutas. Tai – pavyzdys, kai vietoje, kur yra gamtininkų, aptinkama ir daug retenybių“, – aiškina A. Kulbis.

Tarp gamtininkų verda diskusija, ar reikėtų retus augalus eksponuoti pažintiniuose takuose ir kitose lankytinose vietose. A. Kulbio nuomone, jų augavietės turėtų būti ne kiekvienam žinomos, kad išsaugotume natūralias jų saleles Karoliniškių draustinyje, Kalnų parke, Pavilnių regioninio parko masyve, šalia Žaliųjų ežerų ir kitur: „Gal šimtas žmonių bus protingi ir nufotografuos augalą, bet vienas norės parsinešti ir pasisodinti prie namų. Taip augalai ir nyksta. Reikia pažinti, bet nesisavinti. Vienas sprendimų miestuose gali būti gamtinis želdinimas. Nedidelės pievelės, kurios aptveriamos, kad niekas nemindytų. Buvo bandymas natūraliai želdinti Neries krantines – žmonės rašė skundus, jiems atrodė, kad savivaldybė krantines apleido, nors ten sėjamos Lietuvos augalų rūšys, kurios per keletą metų taps natūralia pieva.“

Dar viena sveikintina iniciatyva – atgimsiantys mokslinės sodininkystės pradininko Lietuvoje Juozapo Strumilos sodai šalia geležinkelio ir autobusų stočių. Vilniaus miesto savivaldybė ketina sukurti edukacijai skirtą sodų fragmentą toje pačioje vietoje – pasodinti senųjų vaismedžių veislių, prieskoninių augalų, o gal net įkurti sausą, čiobreliais kvepiančią pievą, kur lankysis bitės.

Lakstantys žeme, skraidantys padebesiais

Gyvūnų Vilniaus miesto teritorijoje taip pat nestinga – nuo akmeninių kiaunių iki bebrų ar stirnų, kurių galima pamatyti beveik kiekviename didesniame miškelyje.

„Pasimatuok eigulio kepurę“ projekto kūrėjas R. Ereminas pasakoja apie savo akimis matytus keturkojus ir ne tik: „Vilniuje yra kanadinių audinių, stirnų, bebrų, ypač Jeruzalės tvenkinyje, Neryje. Per žiemą jie kaupia maisto atsargas, bet rudenį juos galima pamatyti. Kiekviename miesto miške daug akmeninių kiaunių, kurios kaip voverės gyvena medžiuose. Barsukų taip pat: žinau, kad vienas tikrai turi urvą Jomantų parke. Tai mane stebina, juk jis taip arti žmogaus! Esu aptikęs usūrinio šuns urvą šalia Verkių… Ten kartais bėgioja ir šernų, esu matęs jų pėdsakų. Derėtų atkreipti dėmesį ir į šikšnosparnius.“

Kad barsukų sostinėje yra, patvirtina ir A. Kulbis – kiti gamtininkai yra matę jų netoli Karoliniškių miškų. Jie mėgsta įsikurti ten, kur kalvotas reljefas, raguvos. Barsukai gali išsikasti sudėtingus urvus šalia vandens, todėl Neries šlaitai yra itin tinkama vieta šiems gyvūnams.

„Neskaitant pelėnų, kirstukų, voverių, kurmių, mieste daug ežių, akmeninių kiaunių. Pats mačiau kiaunę, lakstančią senamiesčio stogu. Ežiai dar įdomesni – kartais temstant galima išgirsti paslaptingą pūškavimą ar net išsigąsti. Centre teko sutikti ežį ir telefonu pasišviečiant jį fotografuoti. Jis atrodė kaip iš atviruko – keliavo ant nugaros su rudu klevo lapu“, – prisimena gamtininkas.

Stirnos be jokios baimės ateina į Džiaugsmo gatvę, kur įsikūręs LMNŠC, ir pozuoja prieš langus, juokiasi pašnekovas. Tai vienas stambiausių gyvūnų, kurių galima pamatyti Vilniuje. Specialistas pasakoja, kad gyvūnų įsikūrimą mieste lemia buveinės – kol kas sostinėje nepamatysite meškos, elnio, lūšies ar vilko. Jie yra slapukai, kuriems reikia didelių miškų ir galimybės pasislėpti. Tik ją turėdami jie jaučiasi saugūs ir padėties šeimininkai.

Vabalai geba ne tik pražudyti uosius, bet ir sukurti meno kūrinius

Pasakoju apie savo draugės patirtį, kai ji šalia Nacionalinio muziejaus pastebėjo lapę. Gamtininko teigimu, tai visiškai įmanomas reiškinys, nes lapė tapo antropogeniniu gyvūnu ir kuriasi netoli miestų. Šalia Nacionalinio muziejaus – Kalnų parkas, todėl išsikasti olą lapei ten tikrai įmanoma. Gamtininką labiau pritrenkė faktas, kad šalia Gedimino kalno prieš kelerius metus moteriai įkirto angis – moterį netgi teko vežti į ligoninę.

Vilnius taip pat garsus paukščiais, ypač pelėdomis, pasakoja R. Ereminas. Viena jų šeima gyvena Vingio parke, kitą miškininkas pastebėjo prie literatūrinio A. Puškino muziejaus. „Paukščių mieste tikrai yra. Vienas jų – tulžys, gražus vandens paukštis, gyvenantis prie upių. Esu vieną matęs Verkių regioniniame parke. Dar dažnai pamatysime didįjį dančiasnapį, klykuolių. Už Pilaitės gyvena baublys – jį galima išgirsti vaikščiojant šalia Gilužio ežero. Daug paukščių galime stebėti ir Bernardinų parke: kikilį, žaliukę, sviliką, liepsnelę, pilkąją zylę, margąjį genį, gražiagalvę, palei upę tikrai pamatysime alksninuką. Tikėtina, kad jie gyvena kažkur netoli.“

Su gamta elgtis atsakingai ir pagarbiai

Miesto parkuose kasdien lankosi daug žmonių ir sukelia daug triukšmo, todėl paukščių, kurie sugeba išsiperėti, mažėja. Didžiąją dalį vandens telkinių gyventojų sudaro didžiosios antys, kurios yra patiklios ir nebijo žmonių. Migracijos metu jos gyvena didesniais būriais, bet dažniausiai gyvena po dvi – gražus patinėlis ir patelė. „Įdomesnis paukštis yra dančiasnapis, Vilniuje jų galima pamatyti prie vandens telkinių. Pačiam kažkada teko matyti garnį, kuris palyginti yra stambus paukštis. Žinoma, nekalbu apie kuosas, varnėnus ir nemėgstamus balandžius. Juos neretai pavadina miesto žiurkėmis – kai kurie žmonės juos maitina ir padeda jiems daugintis…“ – pasakoja gamtininkas A. Kulbis.

R. Ereminas pritaria: privalome atsisakyti laukinių gyvūnų ir paukščių šėrimo: „Yra žmonių, kurie į miškus ir parkus neša greitojo maisto, grikių, makaronų likučius. Kiti iškerpa pieno pakelį, pripila sėklų ir pakabina ant šakos. Graži idėja, bet pakelis nesuyra ir teršia gamtą. Vietoj to žmonės galėtų įkelti daugiau inkilų, sodinti medžius – medis visuomet bus svarbiau už mūrą.“

Seno parko pavėsyje

„Kuo daugiau besidominčių gamtos pasauliu, jį fotografuojančių, besimokančių ir mokančių kitus, tuo labiau prisidedame prie gamtos išsaugojimo, – sako A. Kulbis. – Daug žmonių turi nuosavybės už miesto. Vieni mano draugai baloje šalia sodybos atpažino varlę kūmutę ir dabar stengiasi kūdrą išsaugoti. Gera matyti, kaip žmonės siekia pažinimo ir ateina į gamtą, to moko vaikus. Tada atsiranda prasmingas požiūris, vertybių skalė ir sistema, ne tik noras, bet ir mokėjimas gamtą saugoti. Reikia būti ne gamtos vartotoju, o svečiu gamtoje. Tikiuosi, žmonės daugiau dėmesio per karantiną skiria ne antram ar trečiam darbui, o, pavyzdžiui, laumžirgių ar gegūnių stebėjimui“, – viliasi specialistas.

Teksto autorė Rūta GiniūnaitėAlmanto Kulbio nuotr.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 10-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.