Būti antakalniečiu, būti Antakalnyje

2022 08 09 NaujienosVietos

„Ar jūs antakalnietis?“ ‒ paklausė manęs žmogus. Rašau „žmogus“, nes jau nebeatsimenu jo vardo. Jis pardavinėjo nedidelį butą Antakalnio gatvės plytiniame penkiaaukštyje, butą, kuriame, matyt, pats ir užaugo. O dabar čia auga mano vaikas.

Tas klausimas man pasirodė keistas. Nes „antakalnietis“ skambėjo kaip koks sicilietis, maltietis ar puertorikietis. Tarsi būtų kalbama apie kažką atskiro, apibrėžto ir savipakankamo. O Vilniuje taip beveik nebūna. 

Pilka chruščiovinė statyba, ištroškusi spalvų. Nuotr. Elenos Nikonovaitės-Dumpienės

Apie buvimą antakalniečiu

Pats esu vilnietis ir iki Antakalnio gyvenau Naujininkuose, Karoliniškėse, Saulėtekyje ir Žirmūnuose. Buvau Vilniaus „kosmopolitas“, kuriam negalėjo šauti į galvą mintis, kad galima jaustis naujininkiečiu, karoliniškiečiu, saulėtekiečiu ar žirmūniečiu.

Todėl klausimas, „ar jūs antakalnietis?“, geriausiu atveju skambėjo kaip rajoninio patriotizmo, blogiausiu – paprasčiausio rajoninio uždarumo pavyzdys. Tokio rajoninio patriotizmo šaržą pateikė Juozas Erlickas, o įbalsino Vytautas Kernagis: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia / Širdis ko trokšta, visko čia yra / Čia pat ir mano Zosė Gargasaitė / Ir Ukmergės žavi panorama.“

O štai rajonų kiemuose užsidaręs ir susiskaldęs Vilnius gerai matyti SEL dainoje „Kiemas“: „Mano kiemas – tai mano naktys ir dienos / […] / Mes geležinę tvarką kieme padarėm / Visiems, kas ateina, išrašom ir išvarom.“ 

Ir jeigu su rajoniniu patriotizmu man teko susidurti labai nedaug, to uždaro Vilniaus užtektinai atsiragauta. Dar mokydamasis pradinėse klasėse Karoliniškėse žinojau, kad koralai kariauja su lazdais, o mano vaikystės Naujininkų kvartalas, apimantis dalį Kapsų g., turėdavo bėdų su atėjūnais iš netolimos Dzūkų g. O ir tėvas yra pasakojęs apie jaunystėje vykusias muštynes, – kurias jis vadino mūšiu – Vingio parke, kur į kovinę sesiją susirinko bene 100 kontaktinių veiksmų entuziastų. Viso to atspindį vėliau mačiau išpopuliarėjusioje „Discovery“ dokumentikoje apie surikatas ir jų genčių santykius.

Bet tai jau praeitis. Kad ramiai pereitum kiemą, nebereikia pažinčių „vizos“: „ar žinai x iš y kiemo“, nebeliko pertverto ir atidalyto rajoninio miesto, kur laikas stumtas nudrengtose krepšinio aikštelėse, kur gerta ir rūkyta laiptinėse, kur būta daug uždaro, kvadratinio gyvenimo. 

***

Vis dėlto klydau. Klausimas, „ar jūs antakalnietis?“, neskambėjo nei kaip SEL, nei kaip Kernagis. Šitas klausimas buvo ne apie uždarumą ir ne apie rajoninį patriotizmą. Pirmojo lengva išvengti, jei esi bent kiek atviresnio mąstymo, antrojo ‒ jei nejauti būtinybės mylėti vietą vien už tai, kad joje gyveni.

Prireikė kelerių metų, kad suvokčiau ‒ Antakalnio gyventojui buvimas antakalniečiu yra neišvengiamas kaip kokiam Korsikos gyventojui buvimas korsikiečiu. Tai nulemia ne mentaliniai pasirinkimai ar prisirišimas prie vietos, o geografija ir infrastruktūra. Taip yra dėl to, kad Antakalnis yra atskiras ir savipakankamas. Kaip sala. 

Kitaip tariant, Antakalnyje visko yra tiek, kad likusi miesto dalis gali atrodyti kaip priedas prie Antakalnio, o ne atvirkščiai. 

Aukštutiniame Antakalnyje daug privačių namų, kurie kartais, atrodytų, bandydami išsitekti tiesiog lipa vienas ant kito. Nuotr. Elenos Nikonovaitės-Dumpienės

Apie buvimą Antakalnyje

Jei visi rajonai gentrifikacijos graužiamo Užupio pavyzdžiu pasiskelbtų atskiromis respublikomis, Antakalnio respublika, spėju, gyvuotų visai neblogai. 

Savi gimdymo namai, darželiai ir mokyklos, didžiulė poliklinika, netgi nuosavas migracijos departamentas, gaisrinė, policija, greitosios pagalbos tarnyba ir viešojo saugumo tarnyba. Šalia jų – savos karinės pajėgos, sudarytos iš kariūnų ir karininkų, pora bažnyčių, beveik nuosava šv. Faustina, kapinės (vienas jų ‒ Antakalnio kapines ‒ galima vadinti svarbiausiomis Lietuvos kapinėmis), kelios ligoninės ir universitetai bei moksliniai centrai, savas troleibusų ir autobusų parkas, netgi šioks toks stadionytis ir nuosava galerija. Rajonas su dideliu mokslo ir sveikatos turizmo potencialu.

Nors sakoma, kad rinkimuose visų balsai sveria vienodai, Antakalnis rodo, kad tai tik iš dalies teisinga. Antakalnio (Nr. 3) vienmandatė apygarda yra pagrindinė Lietuvos ministrų pirmininkų „kalvė“. Iš Antakalnio vienmandatės apygardos į Seimą, o vėliau ir į Vyriausybės kabinetą nr. 339 šiame amžiuje keliavo: Rolandas Paksas, Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė. Tad antakalniečiai gali pasigirti, kad rinkimuose dažnusyk renka ne būsimus Seimo narius, o būsimus premjerus. 

O dabar, kadangi atsidūrėme pavojingai arti rajoninio patriotizmo, verčiau pakalbėkime apie melą. 

***

Žemėlapiai meluoja. Bent jau tie, kuriuose Antakalnis nurodomas kaip vienas didžiausių Vilniaus rajonų su net 77 km2 plotu ir kuris prasidėdamas ties Olandų gatve baigiasi kažkur už Antavilių.

Šitos ribos yra popierinės. Ir jos išlieka popieriuose arba nekilnojamojo turto skelbimuose, kur uolūs NT agentai prieskyra „Antakalnis“ bando suteikti papildomos vertės parduodamam objektui (su labai riestiniu kirčio ženklu ant o). Kasdienėse žmonių praktikose – o būtent mūsų kasdienis elgesys ir sampratos nustato realias ribas, kuriomis vadovaudamiesi gyvename savo rutiną – Antakalnio plotas kur kas kuklesnis.

Gyvename ne žemėlapiuose, o savo kasdieniuose įsivaizdavimuose, todėl lengvai atskiriame Antakalnį nuo Valakampių, Dvarčionių ar Antavilių – tai neabejotinai geros vietos, kaip ir neabejotinai jos nebe Antakalnis.

Dėl gamtos viena Antakalnio riba yra labai aiški ir neabejotina – tai Neris. Antakalnis yra kairiajame krante. Ir tik ten. Antakalniečiai žino – saulė leidžiasi Žirmūnuose. 

Kita Antakalnio riba yra labai neaiški. Irgi dėl gamtos. Tai – miškai, kuriuose, kaip ir įprasta, ribos išplaukusios. Tik įsirėmęs į sodus supranti, kad bevaikštinėdamas takeliais nuklydai už Antakalnio. Antakalniečiai žino – saulė kyla iš miško.

***

Antakalnis yra tarp dviejų žiedų – prasidėdamas nuo vadinamojo Olandų (taip jį vadina vairuojantieji) ar Petro ir Povilo (taip jį vadina keliaujantieji troleibusu) žiedu jis baigiasi ties kitu – Antakalnio troleibusų žiedu, kur įsikūrusi bene geriausią pavadinimą turinti maitinimo įstaiga Vilniuje – „Trolina“. Kitą rajono kraštą žymi taip pat ant žiedo krašto įsikūrusi „Sakwa“.

Antakalnio žiede esanti kavinė veikia per seniai, kad turėtų ką nors bendra su šiuolaikiniais troliais – veikiau jau jos pavadinimą reikėtų sieti su troleibusais. Nuotr. Elenos Nikonovaitės-Dumpienės

Tad Antakalnis panašus į smarkiai ištįsusį aštuonetą (jo vidurys – Šilo sankryža), o gal ir visą begalybės ženklą, kuris gana tiksliai atspindi jau minėtą Antakalnio autonomiškumą – judėdamas per Antakalnį nuo žiedo iki žiedo judi ir ne tik per rajoną, bet ir per gyvenimą. Įprastą maršrutą: gimti, augti, mokytis, dirbti, pasenti, numirti ir nugulti kapinėse galima nugyventi neiškeliant kojos iš Antakalnio.

Tiedu žiedai yra Antakalnio alfa ir omega, Scilė ir Charibdė, vertikalė ir horizontalė, Petras ir Povilas, Darius ir Girėnas. Ne veltui sakoma: „laimėje ir nelaimėje, džiaugsme ir varge, iki mirtis mus išskirs“ – juk tai irgi istorija apie du žiedus.

***

Žiedus sujungianti Antakalnio gatvė yra rajono ašis. Šis beveik nevingiuojantis ir nebanguojantis kelias gali suklaidinti – nepažįstančiajam rajono gali susidaryti įspūdis, kad Antakalnis yra lygus rajonas. Iš tikrųjų jis kreivas, tiksliau sakant, – pakrypęs, tarsi persisvėręs per Antakalnio g. ašį.

Šiurkščiai tariant, Antakalnis yra didelė nuokalnė. Tuo galima įsitikinti po kiekvieno stipresnio lietaus – vanduo nuo aukštutinės rajono dalies kliokia žemyn ir išsilieja pagrindinėje gatvėje, o toliau jis šlaitais ir šuliniais keliauja į paupį, kur stropiai iškiloja nuotekų šulinių dangčius (ir jų turinį) ir kaskart kėsinasi į upę nusitempti dalį šlaito (laimei, tai pavyko tik vieną kartą).

Taigi Antakalnis turi tris sąlyginius lygius – aukštutinį (miškų pusė), vidurinį (abipus Antakalnio g.) ir žemutinį (paupys). Šie nelygumai yra ne tik geologiniai, bet ir socialiniai. Viršutinėje, rečiau apgyvendintoje jo dalyje, nuosavuose namuose paprastai reziduoja žmonės su aukštesnėmis pajamomis. Leisdamasis žemyn geologiniais, socialiniais ir pajamų laiptais Antakalnis nuo nuosavų namų perauga į vis aukštesnius butais išdalytus namus.

Kitaip tariant, Antakalniui beveik visada tiks formulė – jūsų piniginės storis proporcingai lygus jūsų būsto aukščiui virš jūros ar tiesiog Antakalnio gatvės lygio.

***

Dar viena Antakalnio ypatybė – jis turi kryptį. Ir ji gana aiški. Antakalnis prasideda nuo Petro ir Povilo bažnyčios. Ji yra pradžia. Nors Didžiosios Britanijos ambasada ar jau minėta „Sakwa“ su savo priestatu yra labiau išsikišusios, šie pastatai mažiau svarbūs ir kažkuria prasme netgi mažiau tikri. Be to, jie žymi ribą, o Petro ir Povilo bažnyčia ‒ aiški ir neišvengiama, ji žymi pradžią, ji tarsi švyturys ar tvirtovė ties uosto vartais. Ji tiek svarbi, kad gali sau leisti kiek susiaurinti ir prismaugti Antakalnio gatvės arteriją, kuri turi taikytis prie bažnyčios, o ne atvirkščiai.

Nuo čia Antakalnis ima spraustis tarp upės ir miško ir tįsta tolyn tam, kad grįžtų atgal, tarsi vėjas iš Senojo Testamento Mokytojo knygos, kuris sukdamasis grįžta į tą patį sukinį (Koh 1,6). 

Ar Antakalnyje yra ką pamatyti? Žinoma. Yra čia kur eiti, kur sėdėti ir kur žiūrėti. Ir vis dėlto Antakalnis nėra nei turistinis, nei pramogų, nei miegamasis rajonas. Čia geriausia – gyventi. Nes tai gyvenamasis rajonas pačia tikriausia to žodžio prasme. Vieta gyvenimo tranzitui nuo žiedo iki žiedo. Tad svarbiausia lankytina vieta Antakalnyje – tavo paties gyvenimas.

Straipsnį parengė Tomas Andriukonis

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 14-ojo, vasaros numerio.

Skaidrė 17

Dovana vilniečiams: sukurtas šventinis Vilniaus 700-mečio dviračių maršrutas

Plačiau