Basanavičiaus gatvės „Hulanka“ ir dar dvi

2024 02 06 NaujienosVietos

Eidami ar važiuodami Jono Basanavičiaus gatvės pabaigoje pamatysime neįprastą, 53-iuoju numeriu pažymėtą, pailgos formos vieno aukšto statinį su archivoltais ir spynomis. Beje, archivoltu architektai vadina arkos lanko išorinį apvadą, papuoštą profiliais, ornamentais, o spyna – arkos skliauto viršūnės akcentą. Užsukę į kiemą pamatysime, kad mūsų ieškomas statinys – tai dešinysis dviejų aukštų namo pagrindinio korpuso sparnas. Dabar tai gyvenamasis namas, bet ar visada jo funkcija buvo tokia? Sakoma, kad kadaise čia buvo populiari smuklė „Hulanka“, kurioje vilniečiai triukšmingai leisdavo laiką. Stabtelkime ir mes prie šio pastato ir pabandykime įminti jo mįslę. 

Sakoma, kad šiame keistos formos vieno aukšto statinyje J. Basanavičiaus g. 53 buvo smuklė „Hulianka“.

„Hulianka“ kaip „Pohuliankos“ simbolis 

Ilgą laiką dabartinė J. Basanavičiaus gatvė ir jos prieigos buvo bevardė erdvė į vakarus nuo miesto sienos už Trakų vartų. Vartai stovėjo prie dabartinių Trakų, Pylimo ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtos. Prie jų vedė plentas iš Gardino, Trakų, Kauno arba Varšuvos. Todėl vienur planuose aptinkamas įrašas „kelias į Gardiną“, kitur – „kelias į Varšuvą“ ar „kelias į Trakus“. 

XIX amžiaus pradžioje teritorija aplink šį kelią pradėta vadinti Pohuliankos priemiesčiu. Viena pavadinimo kilmės versijų: miškingame priemiestyje miestiečiai mėgo vaikštinėti, ir būtent nuo žodžio „pasivaikščiojimai“ (lenk. „hulać“, rus. „гулять“) kilo pavadinimas, kita versija – vardas „nuo restorano „Pohulianka“, kuris buvo įsikūręs už muitinės“. Bet ar tikrai smuklė davė pavadinimą priemiesčiui?

1887 metais išleistame „Geografijos žodyne“ rašoma, kad „Hulianka“, arba „Pohulianka“, vadintos gyvenvietės prie smuklių. Tad visai tikėtina, kad dėl smuklės „Hulianka“ vakarinis Vilniaus priemiestis ir gavo Pohuliankos vardą, o dvi jo pagrindinės gatvės XIX–XX amžiuje vadintos Didžioji Pohulianka (dab. J. Basanavičiaus) ir Mažoji Pohulianka (dab. K. Kalinausko, kartais ir M. K. Čiurlionio).

Jono Basanavičiaus gatvė.

Buvo net trys „Huliankos“

Ko gero, ankstyviausias mums žinomas „Hulankos“ paminėjimas siekia 1786 metus. Tuomet medinėje užeigoje trigubai pigesnę kavą nei Varšuvoje gėrė ir pusdienį su „garbiais ponais“ praleido Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Ji atvyko į Vilnių tvarkyti kažkokių turto reikalų. Mieste buvo neilgai. Susitiko su  žinomais žmonėmis, apžiūrėjo miestą ir apylinkes, lankėsi teatre. 

Tačiau Vilnius Liudvikos nesužavėjo, dėl to toks svarbus jos įspūdis apie smuklę. Neabejotinai aplankiusi geriausias Varšuvos kavines ir restoranus, kuriuos greičiausiai lygino su Paryžiaus įstaigomis, Liudvika Vilniaus „užeigą“ įvertino: „Užeiga medinė, padoriai įrengta.“ Varšuvietės paminėjimas apie pigią ir, matyt, „padorią“ kavą – tik tiek žinoma apie „Huliankos“ meniu. 

Tačiau mus pasiekė kitos XIX amžiaus pradžios kavinių tradicijos: kai kavinėse studentams lankytis buvo draudžiama, laimės valandomis slaptuose kambarėliuose jie mėgaudavosi cikorijų nektaru nesibaimindami, kad užklups sargas. Kavinių šeimininkės, visada malonesnės jaunimui, priiminėjo juos su šypsena. Juk niekas negėrė tiek kavos, kiek studentai, kuriems kava atstodavo pietus.

Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose „Hulianka“ vadinama skirtingai. Vienur – tai „kafehauzas (kitaip – kavinė) Hulianka prie Varšuvos plento“, kitur – „austerija“, arba užvažiuojamieji namai. Kartais ji tampa „užeiga“ ar net „viešuoju užmiesčio namu“ (kaip „Public House“ – viešoji įstaiga, turinti licenciją prekiauti alkoholiu vietoje, kuri nėra privatus namas). O istorikas Stasys Samalavičius apskritai iškėlė prielaidą, kad „Hulianka“ galėjo būti ypatinga smuklė, kuri skyrėsi nuo kitų Vilniaus smuklių „ten buvusia savita pasilinksminimų įstaiga“. 

„Hulianka“ galėjo būti ir bendrinis pavadinimas. Antraip vargu, ar ta pati užeiga būtų buvusi ir kampiniame Vingrių skersgatvio ir Naugarduko gatvės sklype, ir sklype prie M. K. Čiurlionio ir Jovarų gatvių kampo, ir maždaug dabartinio J. Basanavičiaus g. 53 namo vietoje. 

Kokia jų paslaptis? Kodėl visos jos susitelkė vakariniame Vilniaus priemiestyje? Atsakymų neradome, bet žinome, kad vienoje užmiesčio „Huliankoje“ buvo galima išlenkti ne tik alaus, bet ir taurelę kažko stipresnio, paūžti ir pasilinksminti, kita keliautojui siūlė nakvynę, pietus ar vakarienę, kelyje pavargusių arklių priežiūrą. Trečioje „Hulankoje“, prie J. Basanavičiaus gatvės, vilniečiai šiltuoju metų laiku sodo žalumos pavėsyje mėgaudavosi kava ir maistu o pietaudami žiemą grožėdavosi apsnigtų medžių vaizdu už lango

Apie šią „Hulianką“ „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ rašęs Adomas Honoris Kirkoras: „Toliau eidami (iš miesto pusės – aut. past.) didesniąja, medžiais apsodinta Pohuliankos gatve užkardos link, – rašoma vadove, – matome kelis dailius medinius ir mūrinius namus su sodais. Gražiausias iš jų Trefurto, vėliau Sumino, namas. Čia kadaise stovėjo Pohulianka vadinamas namas su sodu, kuriame buvo smuklė. Už šio namo ir jo sodo dešinėn eina plati gatvė, kuri susisiekia su mažesniąja Pohuliankos gatve, vedančia tiesiai į liuteronų kapines. Prie pirmo jos kampo stovi aptvertas mūrinis paminklas – ant kvadratinio postamento pakylėta Šv. Jackaus, apsivilkusio dominikonų abitu statula.“     

Vilniaus priemiesčio namo interjeras.

„Huliankų“ žydėjimas ir baigtis

„Hulianka“ prie J. Basanavičiaus g. 53 išliko per svarbiausius 1794 metų sukilimo mūšius dėl Vilniaus, bet pražūtingi buvo 1812-ieji: namas sudegė ir sklypas buvo apleistas. Ar sudegė smuklė, ar gyvenamasis namas,      neaišku. XVIII–XIX amžių sandūroje Justino Mirskio laikoma smuklė jau nebevadinta „Hulianka“, o apie 1805 metus Mirskis pardavė sklypą su pastatais kitam savininkui Meržejevskiui, kuris jį valdė iki 1844 metų. 1812 metais netekęs namo ir visų pastatų Meržejevskis pamažu pasistatė naujus, bet smuklė greičiausiai neatsikūrė. Mat ją galėjo nukonkuruoti gretimame sklype, „Malinovskio sode“, įsikūręs restoranas ir biliardinė. 

Restoranas įsikūrė netoli kitos „Huliankos“, o gal ir vietoje jos. XIX amžiaus pradžioje jis buvo itin populiarus: „Tuomet visas jaunimas puldavo prie karietų ir lėkdavo į Pohulianką, į kitados „Harmonija“ vadintą salę, kur iškilmingu siautuliu vainikuodavo karnavalą“, – rašęs istorikas Juozapas Ignotas Kraševskis. Čia publiką linksmino populiari muzika, o vienas populiaresnių patiekalų buvo „puikūs šparagai“.

Kurį laiką restoranas stovėjo apleistas. Plečiantis miestui, XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje sklype statyti gyvenamieji namai. Panašaus likimo sulaukė ir „Hulianka“ J. Basanavičiaus gatvėje – jos vietoje irgi išdygo namai.

1845 metais sklype iškilo visas pastatų kompleksas: mūrinis namas su mūriniais ir mediniais ūkiniais pastatais, o nuo J. Basanavičiaus gatvės kampo išilgai Jovaro gatvės – sodas ir namas. 

Apie 1883 metus didelė valda buvo padalinta į mažesnius sklypus ir išparduota dar keliems savininkams. Netrukus vieni iš savininkų sklypą pardavė Henrikui Slizenui. Šis rugpjūtį gavo leidimą rekonstruoti namą ir įrengė tuomet dar mieste retą sanmazgą su vonia ir klozetu, suprojektavo erdvius krosnimis šildomus kambarius, perstatė priestato prie gatvės fasadą. Tokį nė kiek nepasikeitusį pastatą prie gatvės matome ir dabar. Ar šis buvo pritaikytas smuklei ar restoranui, nežinome. Tiesa, 1886 metais tarp Vilniaus gubernijos pramonininkų minima dvarininkė Kamilė Slizen, Vilniaus apskrityje turėjusi alaus gamyklą. Šis namų kompleksas liko beveik nepakitęs iki mūsų dienų.

1896 metais naujas sklypo savininkas grafas Kodzis (Кодзь) kieme pasistatė dar vieną mūrinį namą (dabar tai 59 namo dalis). Dabartinis 53 numeriu pažymėtas namas buvo gyvenamas, 55-ame veikė skalbykla, 57-ame buvo sandėliukai (namo dalis arčiau gatvės) ir arklidė (dalis kiemo gilumoje). Visa tai liudija pasiturinčios miesto aukštuomenės buitį: sanitarinis mazgas, nuosavas ekipažas važiuoti į miestą, kiemo priestate – skalbykla, aptarnavusi, matyt, ir aplinkinių namų gyventojus. 

Aplink Kodzio sklypą tarp J. Basanavičiaus, Jovaro ir M. K. Čiurlionio gatvių 1897 metais bankininko Juozapo Montvilos inciatyva pradėta statyti antroji Vilniaus gyvenamųjų namų kolonija. Pats jos steigėjas J. Montvila apsigyveno J .Basanavičiaus g. 45 name. 

Tyrimas atliktas 2023 metais, laimėjus Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendiją (tema „Vilniaus miesto dalys (rajonai) – istorinis ir / ar antropologinis ir / ar sociologinis tyrimas“).

Straipsnio autorė – Aelita Ambrulevičiūtė

Medilės Šiaulytytės iliustracijos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau