Atgal į gamtą! Kelionė senųjų kaimų taku

2021 03 05 Vietos

„Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“ – rašė Antanas Baranauskas. Tiek jausmų ir minčių, matote, sukildavo medžių apsuptyje mūsų bočiams. Ir nors nuo „Anykščių šilelio“ prabėgo jau daugiau nei 150 metų, šį pavasarį galėjome įsitikinti, kad ir XXI amžiaus lietuviui miškas išliko prieglobsčiu negandoje. Tuntais į gamtą traukiantys lietuviai tapo sensacija. „Karantino sąlygomis gyvenantys lietuviai paguodos ieško miške – žmonių čia daugiau nei mieste“ – trimitavo žiniasklaida.

O ko čia stebėtis? Juk nuo seno tikėta, kad miškas turi teigiamos įtakos bendrai žmogaus psichologinei ir fiziologinei būklei. Šiandieną tai patvirtina ir mokslininkai. Juolab, kad išėjimas į mišką –  vienintelė karantino meto pramoga anapus namų slenksčio.

Mums, vilniečiams, pasisekė. Gyvenant sostinėje užtenka išeiti į lauką ir miškas visuomet čia pat. Britų istorikas Anatolis Lievenas rašė, kad keliautojas, atvykstantis į Vilnių, pasijaučia „nešamas milžiniškų tamsiai žalių bangų, tačiau tai ne jūra, o medžiai, miškai, kylantys vilnijančiomis kalvomis“. Istorikui prof. Alfredui Bumblauskui dėl tokio vaizdavimo – Vilniaus ir Lietuvos kaip miškų krašto – baisiai skaudėjo širdį. Polemikai su šiuo vaizdiniu „Senosios Lietuvos istorijoje“ išskirtas atskiras poskyris. Tačiau kiekvienas sutiksime, kad išgyventi visuotinį karantiną ir patenkinti lietuvišką medžių apsupties poreikį Vilniuje žymiai lengviau nei tokiuose didmiesčiuose kaip Atėnai, Madridas, Lisabona ar Paryžius.

Stačiausiose tako ruožuose it kalnuose teks laikytis už virvės.

Vilnius yra trečia žaliausia Europos Sąjungos sostinė, o minėti miestai – mūro džiunglės. Tai rodo palydoviniai duomenys, kuriuos pasitelkus įmanoma įvertinti, kur yra augalijos, o kur ne (NDVI indeksas). „Dažnai ekskursijų metu smagu pamatyti žmonių veidus, sužinojus, kad Vilnius – Lietuvos sostinė – plotu didesnis už Paryžių. Žmonės galvoja, kad juokaujame, kol nepasiūlome patikrinti šios informaciją patiems internete. Taip yra dėl to, kad Vilnius turi du regioninius parkus savo sudėtyje. Tokių atvejų pasaulyje yra tik keli“, – sako Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausiasis specialistas Pranciškus Maigys.

Verkiai, Žalieji ežerai, Vingio parkas, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, Belmontas, Sapieginė… Visų Sostinės vietų, kur gamtos apsuptyje pailsėti traukia vietos gyventojai, neišvardysi. Net ir didžiausi Vilniaus žaliųjų erdvių žinovai visuomet atras nematytų ar neaplankytų takų. Ką jau kalbėti apie eilinį, savo buityje paskendusį vilnietį.

10 kilometrų dešiniajame Neries krante

Viena tokių vietų – šį rudenį visuomenei pristatytas Senųjų kaimų pažintinis takas. Su Vilniaus istorija susipažinę žygeiviai tokio pavadinimo gali nejučia išsigąsti. Juk kone visų Vilniaus mikrorajonų vietose kadaise egzistavo kaimai, o daugelis sovietmečiu pastatytų mikrorajonų ir paveldėjo jų vardus. Skepsis išgaruoja pasidomėjus, kur šis pėsčiųjų takas yra nusidriekęs – Verkių regioniniame parke.

Virš vandens kanalo pakibęs sovietinis Naujosios Vilnios popieriaus fabriko priestatas – egzotiškas senosios pramonės vaizdas.

„Norėjome pažymėti buvusius senuosius priemiesčio kaimus ir atkreipti žmonių dėmesį, kad juos galima pažinti ne tik kaip Vilniaus miesto rajonus. Iš pradžių planavome senuosius kaimus pažymėti stilizuotais kelio ženklais, bet galvodami, kaip tie ženklai turėtų atrodyti, nusprendėme, kad to neužteks. Norėjome daugiau papasakoti apie šias gyvenvietes. Tuomet sugalvojome prie gyvenviečių pastatyti informacinius stendus, tačiau tai irgi pasirodė ne iki galo išvystyta mintis. Trūko jungties. Taip ir sugalvojome įrengti taką“, – žiedinio maršruto atsiradimo istorija dalijasi P. Maigys.

Žygiuodami Senųjų kaimų taku keliauninkai gali susipažinti su kadaise dešiniojo Neries kranto kaimais buvusių Naujųjų Verkių, Verkių Riešės, Staviškių, Turniškių ir Kremplių istorijomis. Pastaroji gyvenvietė yra pradinis taškas, tačiau maršrutą galima pradėti ir nuo bet kurio kito kaimo. P. Maigys atskleidžia, kad į tako maršrutą norėta įtraukti ir daugiau senųjų gyvenviečių, tačiau nuspręsta, kad dabartinė 10 km trasa yra gana ilga.

Miško ar plytelėmis klotu takeliu maršrutas veda įspudingais Turniškių ir Riešės upelių slėniais.

Kiek senosios kaimų autentikos užčiuopti galime mūsų laikais? Anot P. Maigio, iki šiol išliko senosios gatvių sistemos, tačiau senųjų gyventojų beveik nebėra – dabar šiose vietose gyvena jų vaikai, anūkai arba kuriasi nauji gyventojai. Senųjų namų yra tik keletas ir šie jau yra atnaujinti plastikiniais langais, naujais stogais: „Natūralu – bėga laikas, keičiasi mados, o kartu ir poreikiai. Į savo naujus namus atsikraustęs žmogus nori gyventi taip, kaip jis geidžia. Visais istorijos laikotarpiais taip vyko ir todėl turime skirtingus architektūros stilius.“

Nuo pramonės paveldo iki prezidento rezidencijos

Vienos iš senųjų gyvenviečių yra turtingesnės istorija, yra kur pasižvalgyti, o kitos – mažiau. Pavyzdžiui, Naujieji Verkiai stebina pramonės paveldu. Vaizdingame gyvenvietę kertančio Turniškės upelio slėnyje iki mūsų dienų išliko per porą amžių susiformavęs popieriaus fabriko kompleksas. Jo teritorijoje stovi išvaizdūs XIX amžiaus pramoniniai mūrai, kurių gausa sostinė pasigirti negali. Popieriaus gamybai technologiškai reikalingas nemažas vandens kiekis, dėl to Turniškės upelio slėnio terasoje ir šlaito papėdėje buvo įrengta vandens kanalų sistema, vedanti į fabriko teritoriją. Šis vizualiai įspūdingas bendrų žmogaus ir gamtos veiklos pastangų darinys egzotiškas ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kontekste.

Nuo Staviškių piliakalnio atsiveria vaizdas su tolumoje stūksančiu Televizijos bokštu. Šis reginys keliauninkams leidžia suvokti, kaip toli į šiaurę nuo centrinės miesto dalies yra išsitempusi Lietuvos sostinė. O Turniškėse susipažinsite su tarpukariu pradėtos, bet galiausiai taip ir nebaigtos statyti Vilniaus hidroelektrinės istorija. Iki mūsų dienų išliko elektrinės statybos pėdsakų – upės dugne pasistengus galima išvysti užtvankos polių likučių, o kitame Neries krante iki šiol stovi hidroelektrinės administracijos gyvenamieji namai. Šiandien juose įsikūrusios Lietuvos Respublikos Prezidento ir Premjero rezidencijos.

Tarsi kalnų takeliu

Visgi didžiausia Senųjų kaimų pažintinio tako vertybė – gamta. Įspūdingi reljefo skirtumai vietomis leidžia pasijusti it žingsniuotum kalnų takeliu. Tokį įspūdį paaiškina Pavilnių ir Verkių regioninio parko vyr. specialistas P. Maigys: „Verkių parko reljefą, kaip ir Pavilnių ar paties Vilniaus miesto, suformavo paskutinis ledynmetis. Bėgant laikui, tekančios upės ir upeliai tiesė sau kelius, grauždami gruntą suformavo ir dar šiandien formuoja matomą reljefą.“

Šis įspūdis itin stiprus tako ruože nuo Verkių Riešės iki Staviškių. Riešės upelio slėnį supa statūs, eglynais apaugę šlaitai, o čia pat čiurlena skaidrus upokšnis. Šalia upelio stūkso gyvenamieji namai, į vieną iš jų per upelį veda miniatiūrinis tiltelis. Nuklydus toliau nuo tako, upelio pakrantėje grožintis vaizdais, prisistato vyriškis. Jis nori įsitikinti, ar neįsigudrinome paslapčia užmesti meškerių. Pasirodo, upelyje neršia lašišos ir šlakiai, todėl Riešė patenka į sąrašą upių, kuriose mėgėjų žvejyba šiuo metu yra draudžiama.

Sužavėtas auksinio rudens vaizdų klausiu, kuriuo metų laiku takas atsikleidžia gražiausiai pačiam pašnekovui. Tačiau jis išsisuka nuo tiesioginio atsakymo, skatindamas sugrįžti į taką dar ir dar: „Kiekvienas žmogus turi savo mėgstamiausią metų laiką. Vienam gali būti amžinas ruduo, kurio gali nekęsti vasaros mėgėjai. Arba kažkas mėgsta žiemos tylą, kol kiti nori klausyti pavasario paukščių. Šiame take bus gražu bet kokiu metų laiku.“

Daugiau: www.pavilniai-verkiai.lt

Teksto autorius Joris Puidokas. Igno Nefo nuotraukos.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 8-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.