Areštinė, virtusi muziejumi

2020 02 03 Vietos

Kelis šimtus metų ši vieta buvo prieinama tik karinės ar policinės struktūros darbuotojams. „Kai pirmą kartą atėjome apžiūrėti erdvių parodai, negalėjome laisvai visko pamatyti, kamerose dar kalėjo žmonės“, – apie neįprastą projektą pasakoja architektas Rokas Kilčiauskas. Šiuo metu autentiškose kalėjimo erdvėse gali paklaidžioti kiekvienas, kuris nori. Celėse jus pasitiks XIX amžiaus kaliniai – paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“.

Areštinė nr. 14

Gedimino kalne vykdant archeologinius kasinėjimus rasta ne tik 1863–1864 metų sukilėlių palaikų, tačiau ir kitų autentiškų, unikalių daiktų. Imta svarstyti, kur ir kaip būtų galima visa tai pristatyti visuomenei. Sutapimas, kad vasarą nuspręsta iškeldinti kalnų parko papėdėje veikusią areštinę. Pastatas kitapus Vilnios upės jau seniau priklausė Lietuvos nacionaliniam muziejui, tik buvo nuomojamas. Laiko itin nedaug – paroda, skirta sukilimui, duris turėjo atverti jau lapkričio 22 dieną kartu su iškilmingu sukilėlių palaikų perlaidojimu. Tačiau muziejus priėmė drąsų sprendimą – ekspoziciją įkurdino nerenovuotose, autentiškose kalėjimo erdvėse. „Didelė šios parodos unikalumo dalis yra pats pastatas kaip parodinė erdvė“, – pabrėžia areštinės virsmą į muziejų projektavęs R. Kilčiauskas.

Dar vasarą areštinėje kalėjo žmonės. Dabar celėse – istorinės parodos eksponatai. LNM nuotr.

Pastatas dab. T. Kosciuškos g. 1 seniau priklausė privačiam asmeniui, tačiau jau XIX amžiaus pirmoje pusėje tapo visą Gedimino kalną juosusia carinės tvirtovės dalimi. Areštinė pradėta įrenginėti 1838 metais, siejant su neramumais po T. Kosciuškos sukilimo. Aktyviausiai ji veikė būtent 1862–1864 metais, tuomet čia kalėjo per tūkstantis žmonių.

„Naujai atvykusį kalinį išrengdavo nuogai, paimdavo asmeninius daiktus ir pinigus, ypač stebėjo, kad jam neliktų nei nosinių, nei kelnes prilaikančių petnešų. Politinių kalinių priežiūros instrukcijose nurodyta ypač kreipti dėmesį į kalinių naudojimąsi rašymo popieriumi, knygomis“, – griežtas areštinės sąlygas įvardija menotyrininkė Birutė Rūta Vitkauskienė.

Areštinė nr. 14 buvo tik vienas iš daugelio tuo metu Vilniuje veikusių kalėjimų. Sukilimo laikotarpiu daugelis vienuolynų (pranciškonų, dominikonų, misionierių, Laterano kanauninkų prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir kiti) buvo paversti sulaikymo, tardymo, kankinimo vietomis. „Visas miestas buvo tapęs kalėjimu tūkstančiams politinių kalinių“, – teigia R. Vitkauskienė.

Kai kuriuos ekspozicijoje pristatomus kūrinius galima stebėti tik pro atvertą kameros durų langelį. Igno Nefo nuotr.

Visgi areštinė Gedimino kalno papėdėje buvo skirta svarbesniems politiniams kaliniams. Čia laikyti 8 iš 21 Lukiškių turgaus aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Būtent per šių žiauriai nužudytų asmenybių istorijas buvusiame kalėjime įsikūrusi paroda siekia atskleisti vilnietiškosios sukilimo dalies vertybes ir lūkesčius.

Istorija celėse

Nuo pirmų žingsnių ekspozicijos erdvės kuria ypatingą įspūdį – prieš akis atsiveria ilgas areštinės koridorius su pravertomis sunkiomis celių durimis. Būtent šiuose mažuose įkalinimo kambariuose pristatoma sukilimo istorija – įvairūs asmeniniai daiktai, trumpos biografijos, dokumentai. Kiekviena celė skiriama vis kitai asmenybei ar platesnei temai – carinės Rusijos represinei struktūrai, Vilniaus „įkaleiminimo“ situacijai ir kitoms.

Areštinės koridorius. Igno Nefo nuotr.

Asmeniniams sukilėlių išgyvenimams atskleisti pasitelkiami ir garsai. „Zigmanto Sierakausko celėje girdime moterišką balsą. Laiškus, kuriuose jis susirašinėja su žmona ir kalba apie pabaigą ir pasiaukojimą dėl Lietuvos, nors sukilimas dar nė neprasidėjęs. Ant sienos kabo romantiškas mergaitės paveikslas. Tie, kas gilinsis į istoriją, sužinos, kad Sierakauskas nesulaukė savo dukters gimimo“, – sukilimo vadui skirtą ekspozicijos dalį komentuoja R. Kilčiauskas. Parodos erdvėse skamba ir garsių ano meto kompozitorių – Moniuškos ir Šopeno – kūriniai. Per muzikinį foną siekiama dar plačiau atskleisti to laikotarpio atmosferą. „Sukilimas atrodo tolimas, bet išgirdęs skambant romansą supranti, kad viskas visiškai šalia, kyla visai kiti jausmai.“

Istorinis pasakojimas celėse atkleidžia laikotarpį iki egzekucijos Lukiškių aikštėje. Į mirties vietą visus palydi videoprojekcija ilgame areštinės koridoriuje.

Paroda vienai dienai

Dunksinčiais metaliniais laiptais pakylame į antrą aukštą. Čia celių durys užvertos. Atviras paliktas tik mažas kalėjimo durų langelis, pro kurį galima žvilgtelėti į viduje eksponuojamą meno kūrinį. Tai 1963–1964 metais, po šimto metų nuo sukilimo, vykusios parodos darbai. Meno gerbėjams žinomos autorių pavardės – Vildžiūnas, Stasiulevičius, Kisarauskas…

Pritaikant pastatą parodai buvusios areštinės erdvėse išlaikyta didelė dalis autentikos. Igno Nefo nuotr.

„Paroda buvo oficiali, net katalogėlis išleistas. Menininkai specialiai jai kūrė darbus. Tačiau ekspozicija veikė tik dieną ar pusantros. Pirma įsikūrė dailės akademijoje, vėliau buvo išprašyta ir perkelta į Mažvydo biblioteką, tačiau ir ten greitai buvo uždaryta“, – apie bandymą sukilimo šimtmetį paminėti sovietmečiu pasakoja Žygintas Būčys, Lietuvos nacionalinio muziejaus vyr. fondų saugotojas, parodos kuratorius. Kaip tuomet leista? „Sukilimas interpretuotas kaip klasių kova su engėjais, vargšai prieš ponus. Dažniausiai tik „post factum“ pamatydavo, kad įterptos laisvės idėjos.“ Užvertos durys, menka galimybė pasiekti, prieiti, pamatyti puikiai sukuria aliuziją į okupacinį laikotarpį.

Parodoje pristatomi Gedimino kalne vykusių archeologinių tyrinėjimų radiniai. Nuotraukoje – sukilėlių vado Z. Sierakausko vestuvinis žiedas. K. Stoškaus, LNM nuotr.

Paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ buvusioje areštinėje veiks ilgiau nei pusmetį, iki gegužės 31 dienos. Kas vėliau laukia šio paskirtį iš kalėjimo į muziejų pakeitusio pastato, dar nėra aišku. Muziejaus direktorė pabrėžia, kad būtinos nemažos investicijos norint erdvę pritaikyti tolesnėms ekspozicijoms. Jei bus gauta lėšų, gali būti, kad areštinė gerokai pakeis savo veidą. Tad metas apsilankyti.

Kur? T. Kosciuškos g. 1, Vilnius
Darbo laikas: III–IV 12.00–20.00, V–VII 12.00–18.00.
Bilieto kaina asmeniui: 4 EUR (galimos nuolaidos).

Teksto autorė – Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.