Apie parduotuves ir tai, kas praeina

2021 05 24 Vietos

Augame ir keičiamės mes. Auga ir keičiasi miestai. Dūkimą kieme ilgomis vasaros dienomis pakeičia greitas, didelio miesto tempas, laiko skaičiavimas ir nuolatinis supančios aplinkos kismas. Smegenų kertelėse užsikala langai, taip pat jie užkalami ir fotografijų serijoje „Vilnius. Atsisveikinimai“ vaizduojamoms parduotuvėms. Karantino metu pradėtame projekte kinematografininkai Lina Margaitytė ir Marius Krivičius fiksuoja sostinėje esančias, bet su lankytojais jau atsisveikinusias parduotuves bei kitus objektus, į kuriuos daugiau neužeiname, jais nebesinaudojame arba paprasčiausiai jie mums tampa nebereikalingi. Projektas kalba apie tarpsnį, kai suaugame, kai pradedame nebetikėti Kalėdų Seneliu, o viskas aplink pasidaro logiška, dėsninga ir buitiška.

Galgių parduotuvė Centrinėje gatvėje per pastarąjį dešimtmetį išgyveno nepastovų laikotarpį – tai būdavo atidaroma, tai uždaroma.

Keliavimas mieste pro fotoobjektyvą

Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas projektas „Vilnius. Atsisveikinimai“ radosi 2020 metų pavasarį, kai Lina ir Marius buvo suvaržyti judėjimo ir daugiausia laiko praleido savo gimtajame mieste Vilniuje. Prieš tai kūrėjai keliavo po Lietuvą bei dėmesį skyrė mažų miestelių ir kaimelių parduotuvių fotografavimui, kurdami nuotraukų seriją „Laikinai atidaryta“.

„Minimaliai judėdami supratome, kad tai yra laikas, kai reikėtų nežiūrėti, kas ir kur yra toliau, o padaryti kažką, kam niekada neturėdavai laiko. Tiems artimiausiems dalykams“, – sako Lina. Taip kilo idėja įamžinti nedidelių, privačių Vilniaus parduotuvių nykimą ir parodyti istorinį bei kultūrinį miesto kismą. „Per parduotuves galima papasakoti ir visą socialinę kaitą. Tarkime, Metalo gatvėje yra taboro gyventojus aptarnavusi parduotuvė, kuri dabar uždaryta, nes taboras iš tos vietos iškeltas“, – pasakoja Lina.

Naujosios Vilnios „Žalgirio“ parduotuvė buvo pastatyta šalia veikusio didelio fabriko „Žalgiris“ darbuotojams, kad jiems po darbo būtų patogu užsukti ir apsipirkti.

Minėta krautuvė buvusiame tabore, Pagiriuose esantys kioskai, buvęs arbūzų stendas ar metaliniai, bet iš vietos jau iškelti automobilių garažai – tai keletas kinematografininkų dueto užfiksuotų objektų, kuriuos įprastai praleistume pro savo akiratį. Savo projekte Lina ir Marius jais sudomina kurdami atmosferinį pasakojimą, o jam pastiprinti naudoja vidutinio formato juostą. Kūrėjų teigimu, šis fotografavimo būdas reikalauja susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos trikdžių ir leidžia išvystyti santykį su objektu bei aplinka. „Tai nėra greitas fotografavimas, kai atvažiuoji, nufotografuoji iš visų kampų ir išvažiuoji. Nejauti, kad kurtum apie parduotuvę reportažą“, – apibūdina Marius.

Užfiksuoti tai, kas nyksta

Rodos, kad lėtas fotografavimas tampa priešprieša greitiems, mieste atsirandantiems pokyčiams, vykstantiems prieš pat Mariaus ir Linos akis. Kartą neplanuotai užtikę bei užfiksavę nebenaudojamus metalinius garažus, po poros dienų kinematografininkai pastebėjo, kad jų nelikę. „Džiaugiamės, kad pavyko tuos metalinius garažus įamžinti, nes tai yra vienas iš ikoniškų praėjusio laiko ženklų. Dabar jie dingsta ir ateina vieta naujiems dalykams“, – sako Lina. „Garažų eros pabaiga – visai didelis įvykis Vilniui“, – priduria Marius.

Mažų parduotuvėlių Žvėryno rajone būta daug. Ši veikė S. Moniuškos gatvėje.

Istorijos įamžinimas – aspektas, projekto metu Linai ir Mariui teikiantis daugiausia džiaugsmo. Kinematografininkai pasakoja, kaip kartą atvyko užfiksuoti Panevėžio gatvėje esančios alaus parduotuvės, tačiau tąkart rezultatas jų netenkino ir parduotuvę nuspręsta aplankyti kitą dieną. Atvykę kitą kartą, kūrėjai pamatė, kad parduotuvė tapusi skelbimų stendu su daug rinkiminių plakatų. „Tarsi kažkokios šiukšlės, bet ir tai yra istorija, tad fotografuoti pasidaro dar smagiau“, – paaiškina Marius.

Priešingai nei nuotraukų serijoje su mažų miestelių, kaimelių krautuvėmis, „Vilnius. Atsisveikinimai“ nuotraukos pateikiamos drauge su rašytiniais fragmentais, kuriuos rengia Linos ir Mariaus draugė Karolina Sadauskaitė. Tekstuose naudojami žmonių atsiminimai apie parduotuvę, perteikiamas pačios tekstų autorės žvilgsnis į aplinką. Kaip Lina ir Marius teigia, jų nuotraukos yra ir dokumentuojančios, ir kalbančios emociškai, tad tekste pateikiamą amžininko liudijimą apie vietą bus įdomu skaityti tiek dabar, tiek po 10 metų.

Parduotuvių gerbėjų bendruomenė

Ieškodami fotografavimo objektų, Lina ir Marius naudojasi ne tik savo, bet ir „Instagram“ projekto sekėjų žiniomis. Kūrėjams pavyko suformuoti aktyvią bendruomenę, kuri noriai dalijasi parduotuvėlių pasiūlymais, jų vietų koordinatėmis taip prisidėdami prie projekto plėtros. Patys Lina ir Marius svajoja, kad projekto nuotraukos nugultų ne tik internetinėje erdvėje, bet ateityje galbūt taptų ir fizine, didelio formato nuotraukų paroda.

Laivas laukuose – atsitiktinai Linos ir Mariaus atrastas objektas.

Nuotraukose žiūrovas gali atrasti jam buvusias artimas vietas bei pastebėti ne tik miesto, bet ir savo paties pokyčius, juos apmąstyti. Paklausti, kaip vis dar tebesitęsiantis „Vilnius. Atsisveikinimai“ projektas pakeitė jų kūrėjus, teigia, jog jis suteikė galimybę pažvelgti toliau nei tik į dabartį. „Mes esame lietuviai, mes esame vilniečiai ir įamžinti miestą yra svarbu ateities kartoms. Taip išplečiame ir įprasminame ne tik šį projektą, bet ir savo pačių veiklą ir mąstymą.“

Daugiau

www.laikinaiatidaryta.lt/vilnius
„Instagram“: laikinai_atidaryta

Teksto autorė Gabija Stašinskaitė. Linos Margaitytės ir Mariaus Krivičiaus nuotr.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 9-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.