Apie operą be namų. Pokalbis su prodiusere Ana Ablamonova

2020 03 12 Asmenybės

Ar pagalvojus apie operą akyse iškyla raudonasis operos ir baleto teatro kilimas ir iš orkestro duobės kyšanti dirigento lazdelė? Ana Ablamonova yra tas žmogus, kuris geriausiai papasakos apie kitokį – šiuolaikinės operos – pasaulį. Dėl jos prodiusuotų šiuolaikinės operos projektų stipriai paryškėjo Lietuvos kontūras muzikos pasaulio žemėlapyje, o Vilniaus gatvės virto jo istoriją atskleidžiančių garsinių pasakojimų aikštele.

Ana, kurioje Vilniaus dalyje užaugai? Kokį Vilnių iš tų laikų atsimeni?

Gimiau Antakalnyje, ten praleidau vaikystę, o didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Justiniškėse. Tuometį Vilnių prisimenu pilkesnį nei šiandien, bet labai jaukų. Vaikystėje teko daug važinėti tarp Antakalnio ir Justiniškių, kai vykdavau į Balio Dvariono muzikos mokyklą, tad mano prisiminimuose išliko labai ryškūs senieji Vilniaus troleibusai.

Ar muzikos mokykloje ir įvyko pirmoji tavo pažintis su opera?

Išties muzikos mokyklos programa supažindino su šiuo žanru. Tačiau ryškus susidomėjimas muzika ir supratimas, kad tai – kryptis, kuria norėčiau judėti, atsirado paauglystėje. Kai man buvo dvylika, susidomėjau ir opera: sužavėjo ne konkretus spektaklis, o žanro mechanizmas – iš ko opera susideda ir kaip joje viskas veikia.

Verdama sunkias LMTA pastato duris A. Ablamonova pasakoja, kad seniau vyriausi akademijos dėstytojai laukdavo, kol jiems duris atidarys jauni studentai. Buvo juokaujama, kad šios durys – testas, parodantis, jog jau metas išeiti į pensiją. Agnės Katmandu nuotr.

Ta opera, su kuria susipažinai, visgi buvo klasikinė. Kada supratai, kad puošnūs kostiumai ir butaforija scenoje nėra vienintelis būdas, kaip gali atrodyti opera, ir kad norėtum sukti šiuolaikinės operos keliu?

Iš tikrųjų, pirmiau patekau į šiuolaikinės operos virtuvę ir tik tada supratau, kokios plačios yra jos galimybės. 2007-aisiais studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistrantūroje muzikos vadybą Akademijos Centrinių rūmų lentoje pastebėjau skelbimą – jauni kompozitoriai su Jonu Sakalausku (dabartiniu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu) priešaky ruošiasi kurti ir statyti naujas operas, ieško atlikėjų. Kaip tik tuo metu Peterburge baigiau choro dirigavimo studijas, tad pasisiūliau atlikti chormeisterės pareigas. Prasidėjus muzikinėms repeticijoms, lygiagrečiai išsiplėtė ir organizacinių rūpesčių ribos: mačiau, ką reikia padaryti, kad reikalai judėtų į priekį, ir natūraliai imdavausi tų užduočių.

Taip, artėjant pirmajam Naujosios operos akcijos (NOA) festivaliui su Jonu prisiėmėme pagrindinį organizacinių rūpesčių smūgį. Buvo beprotiškas laikas: darbai vyko dieną, naktį. Vieno naktinio susirašinėjimo metu pajuokavome, kad tai, kas vyksta, yra kažkokia operos narkomanija. Taip buvo sukurtas pavadinimas „Operomanija“, kuriuo įvardijome visą mūsų bendruomenę. Įvykus pirmajam NOA festivaliui, supratau, kad šis žanras yra plati erdvė kūrybai, vadybai ir atradimams.

Pirmieji jūsų prodiusuoti darbai pateikė kardinalių pokyčių, pavyzdžiui, operos „Geros dienos!“ dainininkai buvo aprengti prekybos centro kasininkų liemenėmis ir pasodinti kėdėse su brūkšninių kodų skeneriais. Kūrinys sulaukė milžiniškos pasaulinės sėkmės, bet ar nebuvo baisu prieš išleidžiant tokį darbą?

Buvo ne baisu, o labai smalsu! Jaučiau begalinį azartą kartu su menininkais rengdama ir paleisdama į pasaulį visus darbus. Tikriausiai laukdamas „Traviatos“ ar kito klasikinio repertuaro kūrinio premjeros gali įsivaizduoti apčiuopiamesnį galutinį rezultatą. Šiuolaikinės operos atveju susiduri su daugiau nežinomybės. Vertinu tai kaip didelį privalumą, būtiną kūrybinio atradimo aplinkybę.

Prodiuseriai dažnai lieka užkulisiuose. Vis dėlto A. Ablamonova buvo pastebėta – šiemet jai įteiktas Meno rakto apdovanojimas. Agnės Katmandu nuotr.

Kokius didžiausius iššūkius išskirtumėte darbe, kuriame nuolat reikia laužyti nusistovėjusias tradicijas?

Nesiekiame laužyti tradicijų. Realizuojame savo idėjas, kurios neretai yra vertinamos kaip priešprieša klasikiniam repertuarui. Šiuolaikinės operos iššūkiai, manyčiau, panašūs į klasikinės – techniniai ir logistiniai idėjų įgyvendinimo niuansai, kūrybinių komandų narių emocijos ar nesutarimai… Ir vienur, ir kitur iš esmės – tos pačios problemos. Žinoma, skiriasi mūsų ir klasikinį repertuarą statančių valstybinių teatrų infrastruktūros ir jų organizavimo ypatumai. Kiekvienam spektakliui turime iš pagrindų pasirūpinti tuo, kas teatruose, regis, kaip duotybė jau yra vietoje. Suprantama, tokios aplinkybės turi įtakos kūrybiniams sprendimams.

Kalbamės prabėgus vos parai po to, kai iš Scenos meno kritikų asociacijos gavote Meno rakto apdovanojimą už nuopelnus šiuolaikinės operos srityje. Kaip jaučiatės?

Toks dėmesys yra neįprastas. Prodiuseriai juk dirba užkulisiuose. Jaučiuosi užtikrinčiau dėl praeities. Matyt, tai, kas buvo padaryta, turi kažkokios prasmės.

Vienas naujausių jūsų projektų – garsinis patyrimas „Glaistas“, leidžiantis pasitelkus muzikos ir garso įrašus įsijausti į Vilniaus geto kasdienybę. Kaip garsas padeda pažinti miesto istoriją?

Šiame kūrinyje vaizdas yra tiek pat svarbus kaip ir garsas. Dalyviai eina miesto gatvėmis ir mato 2020 metų „užglaistytą“ Vilnių kaip priešpriešą tam, ką girdi ausinėse – holokaustą išgyvenusių asmenų prisiminimus ir jų pasakojimų inspiruotą muzikinį takelį. Izraelyje šiuo metu gyvenantys tuomečio Vilniaus geto gyventojai atskleidė savo patirtis, susijusias su konkrečiomis tuomečio Senamiesčio gatvėmis, pastatais ir juose išgyventomis situacijomis. Pirminė sumanymo idėja buvo sceninis kūrinys holokausto tema, tačiau kūrybinio proceso metu paaiškėjo būtinybė rinktis kitą, paveikesnį ir temą galintį atskleisti formatą. Įtikinamai kalbėti apie Šoa klasikinėmis teatro priemonėmis pasirodė dirbtina, neįveikiama užduotimi, todėl kūrėjai pasirinko dokumentine audiomedžiaga paremto garsinio pasivaikščiojimo koncepciją. Artimiausiu metu patirti „Glaistą“ kviesime jau šių metų kovą. Lietuviško pavasario vėsa ir tamsa šiam kūriniui labai tinka.

Garsinio pasivaikščiojimo „Glaistas“ metu dalyvių grupė keliauja po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Modesto Endriuškos nuotr.

Opera turi gana aiškius savo namus – operos teatrą ar filharmoniją. Kur, tavo nuomone, yra šiuolaikinės operos namai?

Šiuolaikinė opera kol kas neturi namų. Gali atrodyti, kad tai yra trūkumas, tačiau, jei turėtume pastovius namus ir juos reikėtų nuolat užpildyti turiniu, vargu ar atsirastų toks darbas kaip „Glaistas“. Viena vertus, namų neturėjimas suvaržo, bet kartu ir atriša rankas bei leidžia laisvai fantazuoti galvojant apie labai įvairias lokacijas. Mūsų kūriniai buvo rodyti skirtingose erdvėse – nuo teatrų, meno galerijų iki planetariumo ar net buvusio Vilniaus geto teritorijos. Neseniai Šiauliuose komiksų operą „Alfa“ rodėme ir didžiuliame lengvosios atletikos manieže.

Dar sugrįžkime prie Vilniaus. Kai derinome susitikimo vietą, minėjai, kad tavo diena driekiasi tarp automobilio, Vilniaus gatvių ir įvairių muzikos, teatro, menų institucijų bei pastatų. O kaip atrodo tavo maršrutas, kai nedirbi?

Man atrodo, kad aš visą laiką dirbu (juokiasi). Labai mėgstu naktinius pasivažinėjimus mieste automobiliu, tai – mano atsipalaidavimo būdas. Vakare, grįždama namo, stengiuosi kaskart pasirinkti vis skirtingą maršrutą. Net psichologai pataria nuo taško A į tašką B eiti skirtingais keliais, kad nuolat aktyviai dirbtų smegenys ir nepamirštum galvoti, kaip pasiekti savo kelionės tikslą. Tai padeda ir gyvenime, ieškant būdų, kaip priimti įvairius sprendimus.

Daugiau apie „Operomaniją“ ir „Glaistą“ skaitykite čia

Teksto autorė – Miglė Kolinytė. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 5-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.