Apie fotografiją ir Vilnių. Interviu su Zigmu Pakštaičiu

2020 08 09 Asmenybės

Šviežius žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius“ puslapius kas sezoną jau antrus metus verčiantys skaitytojai susipažįsta su mažiau žinomomis Vilniaus vietomis, iniciatyvomis ir asmenybėmis. Žurnalas prisipildo įdomiausių Vilniaus istorijų, tačiau ne ką mažiau įdomūs ir patys straipsnių autoriai, todėl šįkart kalbiname „Kadro“ skilties redaktorių Zigmą Pakštaitį. Jis išrenka „Kadro“ nuotraukas, jas analizuoja ir aprašo rubrikos tekstuose. Su Zigmu kalbamės apie fotografiją, jos kūrėjus ir, žinoma, Vilnių.

Zigmas Pakštaitis. Ugnės Henriko nuotr.

 Kiekvieną sezoną tavo parinktas fotografijas galime išvysti „Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo skiltyje „Kadras“. Kaip jas atrenki kiekvienam numeriui?

Nuolat stebiu kas vyksta fotografijos srityje Vilniuje, einu į parodas, seku daug fotografų socialiniuose tinkluose, stebiu jų kūrybą, tendencijas. Daugiausiai dėmesio skiriu 2000 – 2020 metų laikotarpiui, o ne senesniems laikams ar žinomiausiems Lietuvos fotografijos vardams. Manau, minėto meto nuotraukos yra šiek tiek artimesnės mano kartai, dar nėra tapusios fotografijos paminklais, leidžia žiūrovui suprasti, kaip fotografija gyvena dabar. „Lietuvių fotografijos mokykla“ (daug kas sako, kad tokio dalyko ir nebuvo, jog tas įvardijimas buvo tik priemonė apskritai sovietmečiu gilintis į novatorišką bei dvasingą Lietuvių fotografinę žiūrą, būdas išnešti tas nuotraukas į parodas), gali dažnai atrodyti jau įgavusi nekintamas reikšmes, nekvestionuotiną svorį. O pastarieji du dešimtmečiai yra chaotiški, reaktyvūs, kintantys, aštrūs ir dar neaiškūs, nenusistovėję, putojantys ir tyškantys purslais.

Režisierius Juozas Miltinis yra sakęs, kad reikia viską žinoti. Man irgi taip atrodo – žinoti reikia kuo daugiau, nes iš įvairių sąsajų tarp įvykių, procesų, renginių, reginių, objektų bei žmonių atsiranda kūryba, reikšmės, įkvėpimas, susikalbėjimas. Šiuo atveju ir man – noras rašyti apie nuotraukas, dalintis atrastais įspūdžiais.

Zigmo rankose – „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo „Kadro“ skiltis.

Minėjai, kad rinkdamas nuotraukas įžvelgi tam tikras 2000-2020-ųjų fotografijos tendencijas. Ką įdomaus išskirtum?

Nesu pakankamai kompetentingas, kad išaiškinčiau visą dvidešimtmetį, tačiau visuomet žavu, kaip tvarka prišaukia netvarką, o paskui šiukšlini ir niūrūs kadrai vėl prišaukia dailius bei sutvarkytus. Ryškiaspalviai šaukiantys siužetai grįžta į juodai baltą minimalizmą ir vėl atgalios. Ateina nuotraukos, kurios keičia viską ir ateina tos, kurios nieko ir nenori keisti. Visa supasi ir banguoja. Man rodos, kad pastaruoju metu kartos nebekeičia viena kitos, o tiesiog gyvena kartu. Vienos kitas pildo, ginčija, kvestionuoja ar tiesiog nepaiso. Tad ir tendencijos nebeišsidėsto laike, o išsidėsto palei idėjas, palei techniką, asmenis, būrelius, misijas, ir pan. Mūsų laikai pasiutusiai įvairūs ir įdomūs.

Kaip jauno žmogaus supratimą apie fotografiją pakeitė tai, kad staiga tapo plačiai prieinami geros kokybės fotoaparatai, o šiandien gana neprastas kameras nešiojamės telefonuose savo kišenėse?

Manau, visa tai leido suprasti, kad visgi ne kokybė yra svarbiausia, o idėja, pojūtis, kartais – kadro dvasingumas, pasakojama istorija. Skaitmenizacijai įsibėgėjant, spaudoje vis atsirasdavo svarstymų apie tai, kas laukia tų tikrųjų fotomenininkų, jeigu dabar kiekvienas gali fotografuoti. Tačiau pasirodė, kad jokia grėsmė jiems taip ir neiškilo, nes fotografijos esmė liko idėjose, vaizduotėje, atsidūrime laiku ir vietoje. Man asmeniškai labai įdomūs ir fotografai, kurie eksperimentuoja su senosiomis ar klasikinėmis technikomis – juostomis, įvairiais negatyvais, atspaudais ir chemikalais. Tai liudija jų įgūdžius, įsigilinimą ir ilgų tradicijų tąsą. Tačiau tuo pačiu kartais leidžia ir sužaisti atsitiktinumais, įtraukti į kūrybos procesą fizines medžiagas, trukdžius ir triukšmus. Kartais kūrėjo, medžiagų bei tam tikro stebuklo sąveikoje atsiranda įstabių dalykų. Kai kurie fotomenininkai pašalina ne tik skaitmeninius jutiklius, bet ir objektyvus ir pačius fotoaparatus iš proceso, pasilieka tik su fotopopieriumi ar juostele. Tai savitas maištas.

Kalbant apie fotografiją telefonais, pastaruoju metu vyksta įdomūs procesai, susiję su duomenų analize ir dirbtinio intelekto panaudojimu. Telefonuose ar kamerose esančios sistemos nuolat stebi, kokios nuotraukos patraukia žmonių akį, verčia susižavėti ir pagal tai geba patobulinti ekrane matomą vaizdą dar nė nepaspaudus mygtuko; atlikti spalvų korekcijas, pakeisti matomų objektų formą, atmosferą bei įspūdį. Ir vėlgi, tai veda prie įdomių įtampų su kūrybiškumu, kur vienoje pusėje ieškoma visiško atsitiktinumo, šviesos įamžinančios pačią save su kuo mažiau režisūros, kitoje – galbūt manipuliuojama pačiais suvokimo standartais, keičiant tiek sistemas, tiek tai, ką žmonės įpratę matyti bei kuo žavėtis.

Zigmas Pakštaitis. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Ar fotografuoji pats?

Fotografuoju, nors dabar intensyviai tuo neužsiimu. Kai veikiu kažką įdomaus ar keliauju, dažniausiai turiu fotoaparatą, padarau keletą kadrų ir laukiu į ką jie ilgainiui susijungs ar pavirs. Seniau teko dirbti foto studijoje, o tai man davė daug techninių žinių – išmokau dirbti su įvairia technika ir šviesa, žinau kaip kas veikia ir žiūrėdamas į nuotrauką galiu daugmaž pasakyti, kaip ji buvo padaryta.

Taip pat išmokau nebijoti fotošopo. Jei dar vis neretai kas prasitaria, kad skaitmeninės korekcijos yra kažkas blogo, tai aš esu linkęs manyti priešingai. Visos skaitmeninės nuotraukos, kol jų neperleidi per redagavimo priemones, yra dar nenuspręstos, neatliktos. Tarsi popieriuje parašytos natos, kurioms atspalvį suteiksi jas iš tiesų sugrodamas. Nes skaitmeninėse nuotraukose, ištrauktose iš aparato, dar nėra spalvos ar atmosferos, o tik spalvų ir atmosferų galimybė, jas dar reikia nuspręsti. Ir tam reikia nemažai įgūdžių.

Jei analoginėje fotografijoje kadro atspalvį, šviesos temperatūrą pasirenki rinkdamasis juostos tipą, tai skaitmeninėje fotografijoje tai įvyksta jau vėliau, sėdint prie kompiuterio. Galbūt todėl kartais analoginės fotografijos meistrams perėjus prie skaitmenos, kažkur pradingsta jų kadrų magija.

Gimei ir šiuo metu gyveni Vilniuje. Koks tavo ryšys su šiuo miestu?

Vilnius yra mano mėgstamiausias miestas, kokiame esu buvęs. Jis labai gero dydžio ir labai įdomus. Vis dėlto, tai sostinė, kur vyksta visi svarbiausi procesai, kalbant apie teatrą, muziką, literatūrą, fotografiją. Todėl man labai gera čia gyventi. Kas svarbiausia – visi kūrėjai, išradėjai ir įdomiausių dalykų sumanytojai yra beprotiškai lengvai prieinami.  Čia ir yra ta Vilniaus magija – norėdamas, visus juos gali užkalbinti ar susitikti. Nėra atskirties ir atstumo tarp profesijų, viskas atvira ir kviečia prisijungti.

Zigmas Pakštaitis

Ar turi savo mėgstamas Vilniaus vietas ar pasivaikščiojimo maršrutą, kurį rekomenduoji kitiems?

Kažkodėl viena mėgstamiausių mano vietų yra Kūdrų parkas. Vasarą ten praleidžiu nemažai laiko skaitydamas. Taip pat man labai patinka medinukų pilna Žvirgždyno gatvė Užupyje, Markučiai ir jų apylinkės, kuriose apstu autentiško žmonių gyvenimo, kaimo mieste ir kitų keistų susidūrimų. Žavūs Senamiesčio kiemai ir užkaboriai. Esu aktyvus vaikščiotojas, gyvenu senamiestyje ir stengiuosi strateguoti kasdienybę ir veiklas taip, kad jokios transporto priemonės apskritai nebūtų reikalingos.

Architektūra visuomet diktuoja ir ritualus, kaip žmonės joje turėtų elgtis, primeta jiems vaidmenis ar choreografiją. O nauja architektūra neretai tuos ritualus suplokština, priveda žmones prie minimalių elementarių poreikių tenkinimo, sumažina erdvių improvizacijai ar tapsmui. Todėl tos vietos, kur susiduria skirtingi laikotarpiai, skirtingos architektūros, kartos, net materialiniai sluoksniai, visuomet yra gaivios ir palieka erdvės mintims. Vienas mėgstamiausių neilgų prasiėjimų yra takas „blogąja“ Vilnelės puse, aplinkui Bernardinų sodą, pradedant nuo trijų kryžių kalno ir baigiant Vilniaus Dailės akademija.

Kokią vietą, esančią toli nuo centro, rekomenduotum pamatyti Vilniaus turistui?

Vienas įdomesnių vaizdų Vilniaus periferijoje yra netoli Jonažolių gatvės, pačiame Lazdynų pakraštyje esantis tiltas per Nerį. Taip pat pasivažinėjimams dviračiu puikiai tinka ir senoji Naujoji Vilnia su įstabia apleistų bei neapleistų pastatų derme, Vilnelės užtvanka ir tiesiog autentišku gyvenimu.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalas leidžiamas kas sezoną ir nemokamai platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Vietas, kur pasiimti žurnalą, rasite čia. Norinčius aplankyti Zigmo minėtas Vilniaus vietas, kviečiame naudotis mūsų maršrutais: Užupis, Markučiai, Atvirų kiemelių istorijos, Lazdynai, Naujoji Vilnia.