Ant Vilniaus rotušės laiptų išdygo milžiniškas Adomo Mickevičiaus paminklas

2021 07 19 NaujienosRenginiai

Pirmadienio rytą ant Vilniaus miesto rotušės laiptų iškilo 6 metrų aukščio Adomo Mickevičiaus paminklas. Tai – didžiausias šią savaitę atsidarysiančios Vilniaus muziejaus parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ eksponatas.

1922 m. metais skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtas Adomo Mickevičiaus paminklas – vienas iš daugelio realybe taip ir netapusių Vilniaus projektų. Liepos 21 d. Vilniaus muziejuje duris atversiančioje parodoje bus pristatoma daugiau nei šimtas praėjusiame amžiuje sukurtų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių ir inžinerinių projektų, kurie galėjo reikšmingai pakeisti Vilniaus veidą, tačiau nebuvo įgyvendinti.

Diskusijos dėl paminklų Vilniuje – jau tarpukariu

Z. Pronaszko siūlė iš bronzos arba betono išlietą 12 metrų aukščio paminklą poetui statyti rotušės aikštėje. Monumentas turėjo būti dvigubai aukštesnis už pirmadienio ryte Vilniaus centre atsiradusį maketą.

„Apie Mickevičiaus paminklą Vilniuje svajota dar nuo devyniolikto amžiaus, tačiau dėl tokios reikšmingos asmenybės miestui įamžinimo ilgai nesutarta“, – sako Rasa Antanavičiūtė, viena iš parodos kuratorių.

Paminklo A. Mickevičiui statymo komitetas ir Vilniaus valdžios atstovai nusprendė, kad Z. Pronaszko paminklas pernelyg modernus ir netinka miestui, tačiau iniciatyvos ėmėsi naujai susikūręs alternatyvus komitetas. Jo dėka originalaus dydžio paminklo maketas iškilo dešiniajame Neries krante, prie dabartinių Sporto Rūmų.

Skulptoriaus eskizo pastatymą lydėjo audringos visuomenės diskusijos. Poeto paminklo maketas kurstė tarpukario Vilniaus visuomenę. Vieniems jis atrodė nepriimtinas, savo masteliu ir išvaizda gąsdinantis vilniečius, tuo tarpu kitiems modernios ir neįprastos paminklo formos liudijo poeto aktualumą „šiems laikams“.

Paminklo A. Mickevičiui maketo Vilniuje atidengimas, Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Nors 1924 m. Vilniuje iškilo būtent Z. Pronaszko suprojektuoto paminklo A. Mickevičiui maketas, buvo surengti dar du konkursai, kuriuos nugalėjęs paminklas poetui būtų pastatytas mieste.

Konkursai dar labiau kaitino visuomenę ir polemika dėl poeto atminimo įamžinimo formos ir erdvės netilo dar ilgus metus. Nirtulingos diskusijos ir lėšų stygius užvilkino paminklo statymą – tarpukariu paminklas poetui mieste taip ir neatsirado.

„Kai kurios Vilniaus vietos ar objektai, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, stadionas ar išgriauta Raduškevičių rūmų dalis, yra tarsi užburti – jiems buvo sukurta ne po vieną viziją ir projektą, tačiau iki šiol jų nepavyksta įgyvendinti. Parodos lankytojai galės susipažinti ir su daugiau tokių intriguojančių Vilniaus vietų projektais“, – teigia parodos kuratorė Marija Drėmaitė.

Parodoje – nuo brėžinių iki video projekcijų

Minėtų konkursų projektai eksponuojami Vilniaus muziejaus parodoje, kartu su gausybe kitų miesto utopijų. Muziejaus salėse lankytojai išvys brėžinius, kai kurių pastatų 3D modelius Vilniaus žemėlapyje, foto ir video manipuliacijas. Vaikai iš specialiai pagamintų kaladėlių galės pastatyti savo ateities Vilnių.

Rudenį parodos turinį papildys išsami neįgyvendinto Vilniaus knyga, paskaitų bei susitikimų ciklas bei virtualus maršrutas, kurį bus galima išbandyti ir tikrovėje. Paroda duris lankytojams atvers liepos 21 d., Vilniaus muziejuje, Vokiečių g. 6., ir veiks iki 2022-ųjų sausio 9 dienos.

Parodos kuratorės – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. Marija Drėmaitė ir menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė – ne vienerius metus tyrinėja sostinės bei kitų miestų viešąsias erdves ir urbanistiką.

Apie Vilniaus muziejų

Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, miesto gyventojams ir svečiams pristatanti unikalius ir dar nežinomus, tačiau aktualius pasakojimus bei miesto istorijas.

Dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, kaip ir pats miestas, muziejus kasmet planuoja pristatyti po 2–3 parodas, grįstas autentiškais miesto gyvenimo tyrimais. Išskirtinai Vilniui skirtas muziejus kviečia įdėmiau įsižiūrėti į mus nuolat supančią aplinką ir joje išvysti ką nors įdomaus ir netikėto.