Tomas Andriukonis – humanitarinių mokslų daktaras, komunikacijos specialistas.
Knyga: „Apie Maironį. Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010)“.
Antakalnyje galima rasti rašytojams pastatytų daugiabučių, paskaityti poezijos citatų ant sienų ir ant tiltų. Tomas Andriukonis sako, kad rajonas gali pasigirti ir įspūdingos architektūros statiniais, švietimo, mokslo ir medicinos institucijomis, vis dėlto jis pasakoja ne apie lankytinas vietas, o apie tai, kaip Antakalnis atrodo žvelgiant iš vietinio perspektyvos.
Pradžia ir pabaiga: „Antakalnis yra tarp dviejų žiedų – prasidėdamas nuo vadinamojo Olandų (taip jį vadina vairuojantieji) ar Petro ir Povilo (taip jį vadina keliaujantieji troleibusu) žiedo jis baigiasi ties Antakalnio troleibusų žiedu.“
Rajono stilius: „Antakalnis yra atskiras ir savipakankamas. Kaip sala.“
Būti antakalniečiu, būti Antakalnyje
„Ar jūs antakalnietis?“ ‒ paklausė manęs žmogus. Rašau „žmogus“, nes jau nebeatsimenu jo vardo. Žmogus pardavinėjo nedidelį butą Antakalnio gatvės plytiniame penkiaaukštyje, butą, kuriame, matyt, pats ir užaugo. O dabar čia auga mano vaikas.
Tas klausimas man pasirodė keistas. Nes „antakalnietis“ skambėjo kaip koks sicilietis, maltietis ar puertorikietis. Tarsi būtų kalbama apie kažką atskiro, apibrėžto ir savipakankamo. O Vilniuje taip beveik nebūna.
Pats esu vilnietis ir iki Antakalnio gyvenau Naujininkuose, Karoliniškėse, Saulėtekyje ir Žirmūnuose. Buvau Vilniaus „kosmopolitas“, kuriam negalėjo šauti į galvą mintis, kad galima jaustis naujininkiečiu, karoliniškiečiu, saulėtekiečiu ar žirmūniečiu.
Prireikė kelerių metų, kad suvokčiau ‒ Antakalnio gyventojui buvimas antakalniečiu yra neišvengiamas kaip kokiam Korsikos gyventojui buvimas korsikiečiu. Tai nulemia ne vidiniai apsisprendimai ar prisirišimas prie vietos, o geografija ir infrastruktūra. Taip yra dėl to, kad Antakalnis yra atskiras ir savipakankamas. Kaip sala.
Daugiau https://neakivaizdinisvilnius.lt/straipsniai/buti-antakalnieciu-buti-antakalnyje/
Ramunės Brundzaitės Antakalnio atkarpa
Ramunė Brundzaitė – poetė, literatūros vertėja iš italų kalbos. Apdovanota Jaunojo jotvingio, Vilniaus miesto mero premijomis.
Poezijos knygos: „Drugy, mano drauge“, „Tuščių butelių draugija“.
Į tėvų namus Pavasario gatvėje Antakalnyje vis grįžtanti poetė Ramunė Brundzaitė parodė mums gatvės laikotarpių sluoksnius. Nueikime su ja ten, kur vaikystės namai.
Objektas: „Kaip tai nutinka – nepaaiškinsi, bet į mano eilėraščius neretai įsirašo gimtoji Pavasario gatvė sodo ar žydinčio migdolo motyvais.“
Rajono stilius: „Kokia prabanga turėti tėvų namus su sodu.“
Antakalnio oazė – Pavasario gatvė
„Namą, kuriame užaugau, 1959 metais pasistatė mano seneliai. Nors buvo paprasti specialistai, inžinieriai, jiems pasisekė čia gauti sklypą ir įsikurti, šiuose namuose užaugo ir mano tėtis. Kai mano tėvai susituokė ir toliau čia gyveno, čia kartu su seserimi užaugome. Taip trys kartos ir gyvenome – name su daržu, vištomis, netoliese šlamančiu miškeliu. Kai kada atvykėliai sakydavo, kad jausmas it kaime, – pati gerokai vėliau supratau, kad kone miesto centre taip gyventi, turėti tiek erdvės ir gamtos plotelių – ne visai įprasta.“
Daugiau https://neakivaizdinisvilnius.lt/straipsniai/ieskoti-pavasario-i-pavasario-gatve/
