Fotografuoti neakivaizdinį Vilnių

Fotografė Vytautė Ribokaitė jau apie 4 metus fotografuoja sostinę „Neakivaizdiniam Vilniui“. Idėjų, kaip dar įdomiai įamžinti miestą, jai netrūksta: „Vilnius įkvepia netikėtumais. Eidama tomis pačiomis gatvėmis galiu atrasti vis kažką naujo, ko anksčiau nepastebėjau. Vilnius yra labai labai daugiasluoksnis“.

Mergina prisipažįsta, kad į fotografiją ją pastūmėjo atsitiktinumas – ji visada norėjo kurti vaizdais, fiksuoti, kas gražu, ir dalintis su kitais. Vilniaus kadrais ji daugiausia dalijasi su „Neakivaizdinio Vilniaus“ skaitytojais, kurie nori pamatyti savo miestą iš kitos perspektyvos ar atrasti dar neregėtų detalių.

Savitą Vytautės stilių galima atpažinti ir iš žurnalo fotosesijų. „Kadangi žurnalas išleidžiamas keturis kartus per metus, kaskart galvoju, su kuo siejasi tam tikras metų laikas. Kiekvieną kartą stengiuosi atrasti neakivaizdžią asociaciją su sezonu. Visgi fotografuojant žurnalui dažnai tenka vasarą ieškoti rudenio, žiemoje pavasario, juk nesinorėtų vasaros numeryje matyti nuotraukose sniego. O kartais būna, kad fotosesijos idėja nepasiteisina. Fotografuojant pajaučiu, kad ši mintis neatkreips dėmesio, atrodys per paprastai, nors visada siekiu nufotografuoti paprastai, bet neįprastai. Pavyzdžiui, šios vasaros numerį norėjau nufotografuoti šaltibarščių gaminimo procese. Galiausiai supratau, kad nerandu įdomių kampų… Sėdome su drauge, kurios kieme dariau fotosesiją, valgyti šaltibarščių. Bevalgant atkreipiau dėmesį, kad ji yra padžiovusi skalbinius ant virvės, ištiestos tarp dviejų pušų. Tokio vaizdo mieste dažnai nepamatau. Pasakiau jai, o ką, jei pakabintume žurnalą tarp skalbinių? Ir taip gimė vasaros numerio nuotraukos“, – prisipažįsta fotografė.

Kuriozinių situacijų Vytautei pasitaiko fotografuojant „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutus. Kiek suskaičiuoja, su objektyvu ji apkeliavo apie 25 maršrutus, taip pat įamžino rajonų kalėdines eglutes, fotografavo ir miesto tyrinėjimo gidams „700 Vilnių“ ir „700+1 Vilnius“. „Pasileidžiu mėgstamą muziką ausinėse ir keliauju. Pasitaiko, kad reikia sugrįžti į vieną ar kitą vietą dar kartą, o gal ir dar vieną kartą. Nes, pavyzdžiui, pastatas tuo dienos metu yra šešėlyje ir žinau, kad jis daug gražiau atrodys apšviestas saulės. Geram kadrui sutrukdo automobiliai ar besibūriuojantys žmonės. Kai fotografavau grindinių plyteles, buvo diena po audros, tad buvo prikritę lapų, medžių šakų atplaišų, net pagalvojau, kad reikėjo pasiimti šluotą ir apšluoti objektus. Galbūt išties reikia pradėti nešiotis ne tik fotoaparatą ir kavos puodelį, bet ir mini kopetėles, trikojį, šluotelę“, – savo darbo užkulisius atskleidžia Vytautė.

Kartą ją, fotografuojančią Oskaro Milašiaus vaikystės namą, vietiniai palaikė nekilnojamo turto agente, norinčia nufotografuoti ir parduoti namą. „Teko susidurti ir su Prezidentūros apsauginiais, kai fotografavau Prezidentūros kanceliarijos duris. Befotografuojant išėjo apsauginis, kuris buvo įsitikinęs, kad mano objektyvas gali fotografuoti kiaurai uždengtą langą. Beje, naujam rudens numeriui befotografuojant bandeles įkando vapsva į pirštą!“, – istorijomis dalijasi „Neakivaizdinio Vilniaus“ metraštininkė.

Vytautė prisipažįsta, kad Vilnius jai gražiausias ryte ir vakare saulėtomis dienomis. Daugiausia atradimų ir netikėtumų kupinas Piromontas. O labiausiai ji norėtų apsidairyti Vilniuje tuo laikmečiu, kai atsidarė istorinės kavinės „Baltasis Štralis“, „Žaliasis Štralis“ ir „Raudonasis Štralis“. Tikriausiai tuo metu fotoaparatu būtų buvę galima užfiksuoti labai skanių ir intriguojančių miesto istorijų.

Nuotr. V. Ribokaitės