Viršuliškės

Viršuliškių skersgatvis – tai buvusio Viršuliškių kaimo pagrindinė gatvė su prie jos išlikusiomis sodybomis. Kelias sodybas dar galime rasti prie „Viršuliškių porelės“ (Viršilų g. 11 ir 13).

Viršuliškių vietovardis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Vietovardžio pavadinimas kildinamas iš Viršilų giminės. Manoma, kad ši vieta senovėje priklausė šiai didikų giminei.

Viršuliškių kaimas prie Vilniaus buvo prijungtas 1969 m.

Nedidelės buvusio kaimo kapinės šiandien apsuptos daugiaaukščių pastatų ir Vilniaus vakarinio aplinkkelio. Šiose kapinaitėse buvo laidojama nuo XIX a. iki XX a. pab. Čia dar išlikę antkapinių paminklų, metalinių ir medinių kryžių su lenkiškais užrašais.

Iš trejų Viršuliškėse esančių kapinių (dar yra Sudervės katalikų ir žydų kapinės) – šios seniausios ir mažiausios.

„Grand Office“ – modernus 21 aukšto verslo centras, duris atvėręs 2014 m. 81 m aukščio pastatas yra vienas aukščiausių administracinių pastatų Vilniuje. Architektai – Gintaras Čaikauskas ir Miroslavas Šejnickis. Šis architektų duetas suprojektavo ir kitus du Viršuliškių dangoraižius – „Viršuliškių porelę“ (Viršilų g. 11 ir 13). G. Čeikauskas kartu su kitais architektais Vilniuje yra suprojektavęs ir daugiau mums žinomų pastatų – „Forum Palace“, Šv. Juozapo bažnyčią Pilaitėje.

Šalia verslo centro stovinčią 10 m aukščio plieninio milžino, laikančio debesį, skulptūrą „Suomis“ sukūrė skulptorius Tadas Gutauskas Lietuvoje veikiančių Suomijos įmonių iniciatyva. Ne veltui ir jos spalvos tokios kaip Suomijos vėliavos – balta ir mėlyna. Skulptūra, anot autoriaus, simbolizuoja žmogaus ryžtą siekti nepasiekiamo ir vytis savo svajonę.

T. Gutausko skulptūrų Vilniuje yra nemažai: „Dvyniai“ (Verslo trikampis, 2006 m.), skulptūra Lietuvos krepšiniui („Siemens“ arena, 2007 m.), „Vienybės medis“ (Vingio parkas, 2009 m.), „Laisvės kelias“ (prie Konstitucijos pr., Geležinio Vilko ir T. Narbuto g. žiedo, 2010 m.).

Spaudos rūmai (architektas – Jurijus Koninas, inžinierius – Alfonsas Kanapeckas) pradėti statyti 1979 m. Statybos užtruko maždaug iki 1986 m., nors pirmieji laikraščiai išspausdinti 1984 m.

Spaudos rūmai buvo vienas didžiausių ir svarbiausių tą penkmetį (1980–1985 m.) statomų sostinės objektų. Rūmų sąmata siekė 14 mln. rub. (palyginkite: televizijos bokšto sąmata – apie 8 mln.). Į pastatą persikėlė visų Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto leidyklai priklausiusių laikraščių ir žurnalų redakcijos, kurios prieš tai buvo išsimėčiusios po visą miestą. Gamybiniame korpuse įsikūrė leidyklos spaustuvė – pati didžiausia Lietuvoje.

Pastatą sudaro redakcinis korpusas ir gamybinis laikraščių spausdinimo korpusas. Be jų, kompleksui dar priklauso buitinis pastatas, sandėliai ir garažas.

Apie 61 m aukščio pastatas tuo metu pateko į aukščiausių Vilniaus pastatų trejetuką.

Nors pastatas ir priskiriamas masinei gamybai ir atitinka to meto standartus (modulinė ar gelžbetoninė statyba), jį galima vadinti išskirtiniu. Dideli resursai skirti pastato projektui ir išskirtiniam dizainui. Interjerui taip pat nešykštėta: buvo naudojami dekoro elementai iš prabangiomis laikytų medžiagų – ąžuolo ir aliuminio.

1991 m. sausio 11 dieną sovietų kariuomenė jėga užgrobė Spaudos rūmus, kuriuose buvo leidžiami centriniai šalies dienraščiai. Vienintelis pasipriešinimo įrankis buvo priešgaisrinė žarna. Vytautas Lukšys, užsilipęs ant stogelio virš centrinio įėjimo, purškė vandenį į kareivius. Jis buvo pašautas (sužeistas skruostas), bet atsigavęs pats įlipo į greitosios pagalbos automobilį. Kulkų žymės dar ir šiandien matomos pastato sienoje virš pagrindinio įėjimo.

1986 m. laikraščiai buvo pagrindinė informavimo priemonė – 1000 gyventojų teko 1840 laikraščių.

Naujajame spaustuvės korpuse buvo numatyta pastatyti šešias ofsetinės spaudos mašinas „Rondoset“ iš VDR gamyklos „Plagman“.

Naujosios spaudos mašinos spausdinimo laiką sutrumpino perpus. Viena mašina per valandą išspausdindavo po 70–72 tūkst. laikraščių egzempliorių (20 laikraščių per sekundę!). Šešios mašinos – apie 420–500 tūkst. egzempliorių per valandą.

Per dieną spaustuvėje buvo spausdinami 23 pavadinimų laikraščiai, kurių bendras tiražas siekė 2 mln. vienetų, per dieną buvo sunaudojama po 45 t popieriaus. Spaustuvė dirbo ištisą parą dviem pamainomis (antra pamaina buvo didesnė, nes iki ryto reikėjo išspausdinti dienraščius ir pristatyti į visos Lietuvos paštus). Visų laikraščių redakcijos turėjo griežtus grafikus, iki kada pristatyti maketus į spaustuvę, kad visi laikraščiai būtų išspausdinti laiku. Čia taip pat spausdinti laikraščiai, skirti Kaliningrado sričiai. Jų puslapiai buvo gaunami fototelegrafu – tai labai palengvino darbą, nes iki to laikraščių matricos būdavo gabenamos lėktuvais.

2011 m. Sacharovo vardu pavadintoje aikštėje atidengtas paminklas – skulptūrinis suoliukas branduolinės fizikos atstovui, disidentui, žmogaus teisių gynėjui, akademikui Andrejui Sacharovui (1921–1989 m.). Skulptorius – Vladas Kančiauskas.

1948 m. Andrejus Sacharovas įsitraukė į sovietinės atominės bombos kūrimo projektą, vėliau vadovavo vandenilinės bombos kūrimo grupei. 1967 m. supratęs branduolinio ginklo žmonijai keliamą grėsmę, atominės ir vandenilinės bombos kūrėjas tapo žymiu sovietiniam režimui neparankiu žmogaus teisių gynėju ir disidentu.

A. Sacharovas palaikė Lietuvos nepriklausomybę, dažnai atvykdavo į Lietuvą.

1975 m. gavo Nobelio taikos premiją. 1988 m. įsteigta ir A. Sacharovo vardu pavadinta Europos Parlamento premija kasmet teikiama už demokratijos ir laisvės įtvirtinimą kovojantiems žmogaus teisių gynėjams.

Buvusi Vilniaus viduriniųjų bangų transliacinė stotis yra mažame Viršuliškių miškelyje, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo miesto centro. Ši vieta radijo stočiai parinkta dar lenkų laikais – 1937 m. Tai buvo trečioji stotis po Žvėryno ir Liepkalnio (Liepkalnio stotis stovėjo netoli Kirtimų oro uosto, jam plečiantis, stoties antenų bokštai ėmė trukdyti skrydžiams). Buvo pasirinkta aukštuma rytiniame tuomečio Viršuliškių kaimo pakraštyje. 1939 m. viduryje baigtas statyti stoties pastatas ir antenos (du 130 m aukščio nuo žemės izoliuoti metaliniai stiebai, turėję veikti kaip kryptinė antena), o rugpjūčio 30 d., dvi dienos prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, iš Varšuvos į Vilnių buvo išsiųsta transliavimo aparatūra. Vilniaus ji jau nepasiekė. 1944 m. liepą iš Vilniaus besitraukiantys vokiečiai nugriovė abu stoties antenos stiebus. Sovietų Sąjungai reokupavus Vilnių, buvo nutarta Viršuliškių stotį atstatyti. Naujas metalinis 120 m aukščio antenos stiebas buvo, kaip ir lenkų statyti stiebai, izoliuotas nuo žemės ir pats veikė kaip vertikalus spinduolis. Viršuliškių radijo stotis pradėjo veikti 1945 m. ir veikė iki 2012 m.

Akmeninis grindinys mena senąjį kelią į Viršuliškių kaimą. Dabartinė Tujų gatvė sutampa su senuoju keliu, kuris nuo miesto centro arba Žvėryno pro Saltoniškes vedė į Viršuliškių kaimą. Asfaltuota Tujų gatvė atsiremia į  Č. Sugiharos gatvę ir baigiasi. Kitoje Č. Sugiharos gatvės pusėje tęsiasi neasfaltuotas bevardis takelis, vingiuojantis Narbuto gatvės link. Juo paėjus galima rasti ir išlikusio senojo kelio į Viršuliškių kaimą pėdsakus – akmeninį grindinį.

Viršuliškių      statybos projektą 1973 m. parengė vyriausieji architektai Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius. Vien tuo jis išskirtinis, nes aplinkinius gyvenamuosius      rajonus – Karoliniškes, Justiniškes, Šeškinę, Pašilaičius – projektavo Kazimieras Rimantas Balėnas su žmona Genovaite. Daugiaaukščiai namai pradėti statyti 1975 m. Viršuliškių statyba turėjo padėti spręsti vilniečių butų problemas.      Šis rajonas buvo kuriamas kaip vientisas gyvenamasis kompleksas, sudarytas iš stambiaplokščių namų, kurie buvo jungiami į lanko formos grupes ne blokuojant, o jungiant juos ažūrinėmis plokštėmis.

Toks pastatų jungimo būdas, anot architektų, turėjo pagerinti oro cirkuliaciją vidinėse kvartalo erdvėse, taip pat praleisti daugiau šviesos. Šių ažūrinių plokščių apačioje buvo formuojamos užuovėjos.

Vertikalius stulpelius primenančių kiaurymių eilės tapo vienu pagrindinių kvartalo namų simbolių.

Skulptūra pastatyta 1990 m., autorius – Vladimiras Kančiauskas. Skulptūra, vietinių vadinama tiesiog „Gaidžiu“, 2000 m. restauruota ir užkelta ant naujo pjedestalo. Tai dar viena V. Kančiausko skulptūra Viršuliškėse, be A. Sacharovo suoliuko. Karoliniškėse galime rasti dar vieną V. Kančiausko skulptūrą – „Vėjapūtį“.

Ši bažnyčia pirmoji Lietuvoje pastatyta po pusšimčio sovietinės okupacijos metų. 1988 m. įsteigta parapija, sujungusi keturis sovietmečiu pastatytus gyvenamuosius      rajonus – Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius ir dalį Šeškinės.

Bažnyčia paskirta Palaimintojo Jurgio Matulaičio garbei. Vyskupas buvo paskelbtas palaimintuoju 1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.

Lietuvos architektams buvo neįprasta užduotis suprojektuoti bažnyčią. Po kelių konkurso etapų buvo sudaryta jungtinė architektų grupė, vadovaujama architekto Gedimino Baravyko (be jo – Gintaras Aperavičius ir Ričardas Krištapavičius). G. Baravykas Vilniuje yra suprojektavęs daugiau žinomų pastatų – Nacionalinę dailės galeriją, Santuokų rūmus.

Pirmieji iškilo mūriniai parapijos namai. 1991 m. buvo pašventinta koplyčia. Tais pat metais  vyskupas Juozas Tunaitis pašventino kertinį naujosios bažnyčios akmenį. Po penkerių metų Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje jau buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios.

Greta bažnyčios (vakarų pusėje) suprojektuotas aukštas varpinės bokštas su pusapskritimio formos koplytėle. Bokštas, kaip vertikali dominantė, būtų matomas iš Laisvės pr. ir Ozo g. Deja, nei bokštas, nei koplytėlė nebuvo pastatyti. Bažnyčios architektūrinis sprendimas – tradicinio gotikos stiliaus interpretacija (septyni kontraforsai, pereinantys į arkbutanus). Statant bažnyčią ypatingas dėmesys teko šviesai, todėl pietinėje bažnyčios sienoje įstatyta dešimt didelių langų (aliuzija į 10 Dievo įsakymų).

Tai trečiosios ir vienintelės veikiančios žydų kapinės Vilniuje. Kapinių istorija prasidėjo 1935 m., kai žydų bendruomenė vedė derybas su turtingais Vilniaus žemvaldžiais Pimonovais dėl žemės sklypo Dembuvkos (Dembówka) kaime pirkimo. Iš viso nupirkta 22 ha, kad kapinės įgautų keturkampę formą, visas plotas buvo padalytas kvartalais ir apjuostas betonine tvora.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto valdžia dalį kapinių atidavė katalikams, o atitvaras tarp dviejų religijų kapų atsirado tik 1997 m. Tais pat metais architektas Levas Kaplanas kairėje pusėje nuo įėjimo suprojektavo nedidelį dviaukštį pastatą, skirtą paskutiniams ritualams prieš laidojimą atlikti, taip pat administracijai ir informacinei tarnybai, kuri padėdavo surasti ieškomą kapą.

2003 m. čia perlaidoti palaikai, rasti pirmųjų žydų kapinių teritorijoje (Piromonto) statant Karaliaus Mindaugo tiltą, rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves.

Kapinėse galima rasti paminklus geto pasipriešinimo organizacijos FPO dalyviams (Icikui Vitenbergui, Soniai Madeisker), Vilniaus geto kaliniams, gete mirusiems mokytojams, Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano, 1720–1797) antkapį (perneštą iš Senųjų Piromonto kapinių), Cemacho Šabado, jo sūnaus ir žmonos palaikus (perlaidotus iš Užupio kapinių).

Vilniaus Gaono kapas yra IV kapinių kvartale, C. Šabado – V kvartale.