Vilnius kaip sodas

1536 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, į pietus nuo kunigaikščių rūmų ir pilies gynybinės sienos, karalienės Bonos pageidavimu italų architektas J. Hartulanas užveisė itališko stiliaus sodą su alėjomis, gėlynais, daržovių ir prieskonių lysvėmis, balto marmuro skulptūromis ir puošniais tilteliais. Sodas buvo stačiakampio plano, apjuostas siena. Dar vienas sodas įrengtas Žygimanto Augusto laikais greta Vilnios upės kairiosios vagos, maždaug toje vietoje, kur dabar pastatytas karaliaus Mindaugo paminklas. Sode buvo iškasti tvenkiniai, įrengti fontanai, auginamos itališkomis vadintos daržovės: porai, salierai, špinatai, artišokai, brokoliai, šparaginės pupelės ir kt., kvepėjo prieskoniai: bazilikai, šalavijai ir rozmarinai. Žinoma, kad net vynuogyną bandyta užveisti. Deja, mūsų klimatas pernelyg atšiaurus vynuogėms. Vilniuje lankęsis brolis pranciškonas Antonijus atsiminimuose žavėjosi itališku sodu, jame augančiomis vyšniomis, tik apgailestavo, kad nėra apelsinmedžiais apsodintų takelių ir sodo sienų.  

Iš šaltinių žinoma, kad prie Valdovų rūmų, pietinėje Pilies kalno pusėje, būta prabangaus XVII a. barokinio sodo, tačiau sugriovus Žemutinę pilį, sodas taip pat nunyko. 

XIX a. pab. Pilies kalno ir papėdės vaizdas labai pasikeitė – kalnas buvo apželdintas, o aplink jį įrengtas vadinamasis Pilies parkas su plačiomis bulvarinio tipo alėjomis. 1895 m. įkurta Vykdomoji sodų komisija parengė Pilies ir Katedros aplinkos sutvarkymo projektą: pasodinta 30 ąžuolų, spygliuočių, krūmų ir gėlynų, nutiesti takeliai, įrengtos pavėsinės, kalnas apjuostas tvora, nuo Pilies skvero pusės pastatyti vartai ir kasa. 1899 m. parko dalis prieš Pilies gatvę pavadinta A.Puškino skveru, ten pastatytas ir paminklas poetui, pagrindinė skvero alėja apsodinta kaštonais.  Pilies parkas pietryčiuose susijungė su Botanikos sodu. Aikštė liko apželdinta iki 1937 m. 

Viena iš devynių Vilniuje esančių Radvilų rezidencijų stovėjo į vakarus nuo Žemutinės pilies, tarp Puškarnios priemiesčio ir Neries upės, kvartale tarp dabartinių Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių. Šie rūmai buvo pagrindinė Biržų-Dubingių šakos Radvilų rezidencija iki paskutinės jų paveldėtojos Liudvikos Karolinos Radvilaitės mirties XVII a. pab.

Rūmai buvo puošnūs, italų manierizmo stiliaus, su masyviu cilindriniu bokštu rūmų pietrytiniame kampe. Iš rytų pusės juos supo itališko tipo sodas ir gėlynais apsupti keturi tvenkiniai. Medinėje oranžerijoje augo figmedžiai, graikiniai riešutmedžiai ir netgi šilkmedžiai. Šaltiniai byloja, kad Radvilos pirmieji Lietuvoje pradėjo auginti šilkmedžius. Šie egzotiški vaismedžiai buvo labai brangūs, XVI a. už skiepyto medelio sunaikinimą grėsė bauda, atitinkanti 12 karvių arba 24 tūkst. kopūstų kainą. Darže buvo auginamos įvairiausios daržovės: artišokai, gražgarstės, šparaginės pupelės ir kt., tačiau bene egzotiškiausia daržovė buvo bulvė. Tikėtina, kad tuomet ji buvo auginta ne maistui, o dėl gražių violetinių žiedų. Vėliau žiemos soduose pradėtos auginti egzotiškos gėlės. Radvilų sodą nuo Žemutinės pilies skyrė senoji Vilnios vaga, per kurią Žygimantas Augustas buvo įrengęs dengtą tiltelį, kuriuo naudojosi 1542–1547 m. vakarais lankydamas Barborą Radvilaitę jos rūmuose. Teritorijoje taip pat buvo arklidės, svirnas, spirito varykla, kiti ūkiniai pastatai. Visas dvaras buvo apjuostas gynybinėmis sienomis su bokštais kampuose ir dvejais vartais.

XIX a. Radvilų rūmų griuvėsiai buvo galutinai nugriauti, nunyko šalia buvęs sodas, tvenkiniai dar kurį laiką telkšojo. Jų vietoje iškilo Tiškevičiaus rūmai, buvo įrengtas sodas ir tvenkiniai (dab. Vrublevskių bibliotekos ir buvusios Raudonojo kryžiaus ligoninės teritorijoje).

XIV–XVI a. buvusioje Vilnios ir Kačergos upių santakoje (dab. Prezidentūros rūmų ir parko ansamblis) esanti valda priklausė didikams Goštautams, jau tada čia buvo ne tik šeimos rūmai, bet ir sodas, kuris pažymėtas 1390 m. schematiniame Vilniaus plane. XVI a. ši valda atiteko Vilniaus vyskupams, kurie čia rezidavo iki XVIII a. pab. Žinoma, kad Vyskupų rezidenciją supo prašmatnus barokinio suplanavimo sodas. Tačiau po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo valdą su visu turtu perėmė Vilniaus generalgubernatorius. Pompastiškoms rusų administracijos iškilmėms esami rūmai buvo per maži, tad jie perstatyti, o vyskupų sodas sumažintas ir pertvarkytas į tuo metu itin populiarų peizažinį, kuriame dera prancūziškojo ir angliškojo sodo bruožai. Projekto autorius architektas – Žozefas Pusjė (Joseph Poussier). Beje, 1840 m. prieš rūmus buvusi sodo dalis pertvarkyta: priešais pastatą aptvertas nedidelis sodelis, o likusi dalis išgrįsta į Rūmų aikštę, jos viduryje vėliau įrengtas fontanas. Šalia dabartinės Simono Daukanto aikštės augantys kaštonai pasodinti dar 1870 m.

Botanikos sodo istorija neatsiejama nuo universitete dirbusių profesorių veiklos. Jo istorija – tai tiek praeities epochų, istorinių įvykių, tiek ir gamtos mokslų plėtros atspindys.

Sodo įkūrėjas Žanas  Emanuelis Žilberas (Jean Emmanuel Gilibert) į Vilnių iš Gardino atvyko 1781 m. ir ėmėsi vadovauti ką tik įkurtai Gamtos istorijos katedrai bei įkūrė botanikos sodą, į kurį perkėlė daugumą augalų iš Gardine uždaryto botanikos sodo. Mokslininkas taip pat atsivežė savo biblioteką, labai vertingą herbarą, taip pat vaizdinių priemonių ir įrankių, pravertusių propaguojant botanikos mokslą. Lepesniems augalams buvo pastatytas šiltnamis, o kiti pasodinti maždaug 200 kv. m plote, apsodintame liepomis ir klevais. Manoma, kad jau pirmaisiais metais čia galėjo būti sukaupta maždaug dviejų tūkstančių rūšių augalų ir sėklų kolekcija.

Deja, po poros metų Ž. E. Žiliberas išvyko ir kelerius metus sodu rūpinosi J. Dž. A. Fiorsteris (Johann Georg Adam Förster), jis įdėjo daug pastangų, kad sodui būtų skirtas didesnis sklypas. 1787 m. išvykus ir šiam mokslinikui, sodą laikinai globojo medicinos profesoriai, kol 1792 m. pradėjęs dirbti medikas Ferdinandas Špicnagelis (Ferdinand Spitznagel) ėmėsi konkrečių darbų, kad sodas būtų perkeltas į dabartinį Bernardinų sodą (į kairę nuo centrinių vartų).

2013 m. po rekonstrukcijos Bernardinų sode, į kairę nuo centrinių vartų, įrengta nedidelė ekspozicija, skirta simboliškai pažymėti čia buvus botanikos sodą. Tiesa, ši teritorija XVIII ir XIX a. atrodė kitaip: tai buvo tarsi sala, kurią supo senoji ir naujoji Vilnios vagos bei Karaliaus malūno kanalas. 

Pirmasis sklypas nupirktas dar Johano Džordžo Adamo Fiorsterio 1787 m. Iki 1815 m. ansamblis visiškai baigtas ir aptvertas. Nuo 1797 m. sodo kūrimu rūpinosi Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanislaw Bonifacy Jundziłł), o nuo 1825 m. darbus tęsė jo giminaitis Juozapas  Jundzilas (Juzef Jundziłł).

1806 m. pradėtos didžiosios oranžerijos statybos (dab. namo Barboros Radvilaitės g. 8 vietoje), joms panaudota net 40 tūkst. nugriautos Žemutinės pilies plytų. Prie pastato eilėmis rikiavosi žemieji šiltnamiai. Sodo akcentu tapo trys pastatai – didžiosios oranžerijos, Gamtos istorijos katedros namas ir namas dešinėje Vilnios pusėje.

Sodą kūrę mokslininkai rėmėsi tuo metu labai populiariais Karlo Linėjaus (Carl Linnaeus) principais: visas plotas suskirstytas stačiakampiais sklypais, apsodintais gyvatvorėmis, augalai sodinami lysvėse. Šiltesnio klimato augalai auginami skirtinguose šiltnamiuose: karštame (15–19 °C) – atogrąžų klimato augalai laikomi ištisus metus; šiltame (10–12 °C) – vadinamieji ֦etiopiniai augalai ir sukulentai; vėsiausiose ir erdviausiose oranžerijose (7,5 °C) augalai vasarą išnešami į lauką ir sustatomi tam skirtame plote. Medžiai atlieka apsauginę funkciją ir sodinami šachmatų tvarka. Sodo paskirtis buvo edukacinė.

Kolekcijos maksimumas buvo pasiektas 1829 m. – beveik 8 tūkst. augalų pavadinimų.

Sodą puošė kanalai ir stilingos pavėsinės, per Vilnią nutiesti tiltai. Vilniaus botanikos sodas tuo metu buvo vienas iš turtingiausių Europoje.

Deja, jam nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Dalis teritorijos tapo carinės tvirtovės dalimi po 1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą perėjo Medicinos ir chirurgijos akademijos žinion, o 1842 m. uždarius ir pastarąją, dalis augalų buvo perduoti Tartu ir Kyjivo universitetams. Medžiai buvo palikti likimo valiai. Ilgainiui klestėjusio botanikos sodo visai nebeliko.

Bernardinų sodo teritorijoje nuo senų laikų augo miškai, pagonybės laikais laikyti šventais. Kai 1469 m. Kazimieras Jogailaitis pasikvietė brolius bernardinus į Vilnių, jiems buvo suteiktas žemės sklypas įsikurti į pietryčius nuo Pilies kalno, priešais Trijų Kryžių ir Bekešo kalnus, Vilnios kilpoje, netoli Karališkojo malūno (stovėjusio dabartinių teniso kortų vietoje), į pietus nuo Sereikiškių.

Laikui bėgant bernardinai gavo žemės sklypą maldos namams ir daržui įrengti. XVI a. pr. bernardinai šioje vietoje pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčias, vienuolyno kompleksą, pelkėtą vietovę pavertė sukultūrintu sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais, užveisė bityną, laikė midaus daryklą.

Senoji Vilnios vaga tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartinės Barboros Radvilaitės gatve, taip dalydama parką pusiau. Tik XIX a. antrojoje pusėje vaga buvo užpilta, ir teritorija pasikeitė.

Vienuolyno sodai tradiciškai buvo uždari. Dalis sodo buvo ūkinė, kita – rekreacinė. Situacija pasikeitė 1864 m., kai generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o visas turtas perduotas valstybės iždui – vienuolyne įsikūrė kareivinės, o sodas buvo paskirtas generalgubernatoriaus vasaros rezidencijai (vėliau ši teritorija tapo pirmuoju Vilniuje viešuoju sodu).

1869–1870 m. per vienuolyno šventoriaus ir sodų bei buvusių senųjų bernardinų kapinių teritoriją buvo nutiesta nauja – dabartinė Maironio – gatvė. Tad vienuolyno daržai, oranžerijos, vaško liejimo dirbtuvės, šiltnamiai atiteko pirmajam Vilniuje viešajam miesto sodui. Iš pradžių jo sklypai buvo nuomojami privatiems asmenims daržovėms auginti. 1870–1872 m. gubernijos architektas Nikolajus Čiaginas sudarė trijų miesto sodų – Botanikos, Bernardinų ir sodo prie katedros, vadinto Veršynu, – sujungimo į vieną parką projektą.

Šios teritorijos istorija prasideda nuo LDK didikų Sanguškų giminės, kai 1640 m. Jeronimas Sanguška ant kalvos pradėjo statyti rūmus ir suplanavo parką su centrine parterine dalimi, sodais ir tvenkiniais. Teritorija paveldėjo misionierių vardą, kai 1686 m. rūmų kompleksą ir parką ėmė valdyti Misionierių ordino vienuoliai. 

Misionierių sodai su baroko stiliaus pastatų ansambliu įkurti XVIII a. vid. Priešais vienuolyną buvęs nedidelis angliškas sodas pasivaikščiojimams. Iš čia vedė takas į apatinę terasą ir palivarką. Taip pat šiame sode buvo daržai, žuvų pilni tvenkiniai ir du šaltiniai. Minima medinė pašiūrė – vaško lydykla. XIX a. Misionierių sodo aprašyme paminimos 9 rūšys ten augusių medžių: klevai, liepos, dviejų rūšių tuopos, beržai, drebulės, gluosniai, šermukšniai ir alyvos. Pažymima, kad palei tvoras augo trys eilės agrastų. Pirmame ir antrame vaisių soduose augo obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, įvairūs vaiskrūmiai. Sode buvo 115 obelų, 125 kriaušės, 22 slyvos ir 13 vyšnių. Tarp medžių buvo auginamos daržovės. Jame taip pat augo dviejų rūšių tuopos, kleviniai medžiai, Sibiro žirnių krūmai. Šie sodai buvo aptverti tvoromis, šalia buvo daug įvairios paskirties ūkinių statinių. Antrasis vaismedžių sodas ribojosi su vizitiečių sodais ir buvo atitvertas mūrine tvora. Amžininkai rašė, kad misionierių sodai patys gražiausi Vilniaus mieste.

Teritorijoje buvo hidrotechninių įrenginių, veikė tvenkinių persipylimo sistema. Misionieriai valdė vandens šaltinius, kuriuos buvo pritaikę sau ir nuomodavo miesto reikmėms. Istorinėje rašytinėje medžiagoje minima sodo teritorijoje buvus 9 skirtingus šulinius.

Anksčiau visa žalia teritorija buvo vientisa, bet 1952 m. nutiesta Maironio gatvė padalijo teritoriją į dvi dalis: Išganytojo kalno šlaitą ir teritoriją už kelio, vadinamą Kūdrų parku.

1811 m. už Rūdninkų vartų, sklype tarp dabartinių Sodų ir Šv. Stepono gatvių, advokatas ir sodininkas Juozapas Strumila (Józef Strumiłło) įsteigė sodą, gėlynus, pastatė šiltnamių, visas kompleksas, kaip manoma, nusidriekė iki pat Šv. Stepono bažnyčios. Šis sodas buvo ne tik vienas iš didžiausių, bet ir pažangiausių, moksliškai tvarkomų sodų to meto Vilniuje. J. Strumila savo sode augino vaismedžius, sodinukus, gėles, prieskoninius augalus, vaistažoles. Čia klestėjo prekyba gėlių sėklomis, sodinukais ir svogūnėliais. Ir, žinoma, jokia miesto šventė (šokių salės, salonai ir valgomieji), kaip ir nė viena Vilniaus ponia, neapsieidavo be gyvų gėlių puošmenų, pirktų iš J. Strumilos šiltnamių. Žiemą damos ypač mėgo dabinti savo plaukus ar pobūvių sukneles rožėmis, kamelijomis ir kitomis gyvomis gėlėmis.

Savo patirtimi J. Strumila pasidalijo 1820 m. išleistoje knygoje „Šiaurės sodai“, kurioje  supažindino su dvaro sodybų planavimu ir tinkamu želdinių parinkimu. Ji tapo tikru to meto bestseleriu ir XIX a. sulaukė net aštuonių leidimų. 

Sodų ir Gėlių gatvių pavadinimai atsirado XIX a. pab., taip įamžinant kadaise čia vešėjusius sodus ir gėlynus.