Vilnius, atrakintas dizaino

Iki 1891 m. tiltas per Vilnią, čia pat įtekančią į Nerį, buvo medinis. Tuomet nuspręsta jį pakeisti tvirtesniu metaliniu ir įprasminti reikšmingą jo vietą. Tilto inžinieriai susidūrė su iššūkiu, kaip deramai upę kertantiems žmonėms priminti, kokia išskirtinė yra ši miesto vieta.

Buvo nuspręsta, kad tilto įprasminimo raktas – herbo panaudojimas dekore. Herbai nuo seno buvo laikomi socialinio išskirtinumo, privilegijuotos padėties ir kilmingumo ženklu. Heraldika – herbų kūrimo ir naudojimo sistema – atsirado, kai dauguma žmonių dar buvo neraštingi, bet galėjo lengvai atskirti ryškius, paprastus simbolius. To meto Lietuva jau turėjo keletą atpažįstamų simbolių, tokių kaip Vytis. Todėl tilto dekorui buvo pasirinktas būtent jis. Įdomu tai, kad 1845 m. prie tilto turėklų buvo pritvirtintas Vytis ne su LDK kunigaikščių, o su Rusijos carų karūna. Raitelio karūnavimas Rusijos carų simbolika rodė politinį pavaldumą Rusijos imperijai, kuriai priklausė tuometė Vilniaus gubernija. Tik istorikams vis dar kyla klausimas – kodėl Vyčio skyde esantis kryžius yra ne aštuongalis stačiatikių, o šešiagalis, būdingas LDK laikų raiteliui.

Tarpukario Vilniuje, kaip ir dabar, miestiečių dėmesį bandydavo atkreipti reklama. Ilgą laiką įvairius skelbimus žmonės kabindavo ant specialių lentų. Tik jos nebuvo labai gerai matomos po miestą keliaujantiems įvairiomis transporto priemonėmis. Iššūkis – kaip patraukti pravažiuojančių keleivių žvilgsnius?

Šią problemą sprendžiantis raktas įgavo užapvalintas formas. Mieste atsirado skelbimų stulpų su dekoratyvinėmis „kepurėmis“ ir stiebą primenančiais modernaus stiliaus ornamentais viršuje. Pirmieji tokie statiniai išdygo 1936 m. Jie specialiai buvo statomi ant šaligatvio krašto, kad afišas galėtų skaityti ne tik pėstieji, bet ir ratuotieji. Minėtais metais pastatyta 20, o po metų – dar 10 skelbimų stulpų, kiekvienas jų kainavo po 180 zlotų. Norintys pakabinti A4 piešimo lapo dydžio plakatą turėdavo sumokėti 1,5 zloto už pirmą parą, po 0,4 zloto už kitas dienas. Per metus iš plakatų miesto valdžia uždirbdavo apie 10–11 tūkstančių zlotų.

Centrinėje Užupio gatvėje 1870-aisiais buvo sumanyta įrengti vaistinę. Reikėjo sukurti šiai veiklai tinkamus baldus ir kitus interjero sprendinius. To meto vaistininkai buvo įsitikinę, kad sėkmingam farmacijos verslui, kuris galės pereiti iš vienos kartos rankų į kitas, reikalingas ilgaamžis sprendimas. Koks jis?

Patalpa, į kurią užsukdavo vaistinės lankytojai, buvo vadinama oficina. Vos įžengus ji turėjo kelti pasitikėjimo jausmą. Todėl nuspręsta sukurti baldus iš tvirtos tamsios medienos, numatyti vietą gerai matomiems vaistininko darbo įrankiams, o lentynų skyrelius sužymėti lotyniškai. Raktas į ilgaamžiškumą pasiteisino. Vaistinė nutraukė veiklą tik po daugiau nei šimto metų. Tuomet patalpose įsikūrė sveikų gėrimų ir užkandžių krautuvė, o dabar čia galima rasti desertinę. Nors erdvės paskirtis keitėsi, interjere išliko buvusios vaistinės baldai. Naujųjų šeimininkų interpretuojamas senasis dizainas vis dar perduoda patikimumo jausmą.

Mieste vienas parduotuves nuolat keičia kitos. Štai tarpukariu veikusios V. Savickio vaistinės „Po saule“ vietoje įsikūrė katalikiškasis Šv. Vaitiekaus knygynas, kuriam vadovavo Leonas Žynda. Miestiečiams reikėjo pranešti apie šį pokytį – atkreipti praeivių dėmesį ir informuoti, kokia veikla nuo šiol čia vykdoma.

Knygyno šeimininko L. Žyndos sūnus Bolesławas draugavo su Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą neseniai baigusiu grafiku, garsiojo dailininko Ferdynando Ruszczyco mokiniu Edwardu Kuczyńskiu. Edwardas ir pasiūlė raktą į sprendimą. 1936 m. jis pastato fasadą ištapė mieste itin reta sgrafito technika. Visas tapybos darbas buvo sudarytas iš devynių skydo formos iliustracijų. Pagrindinis skydas nurodė knygyno pavadinimą, o kiti aštuoni buvo teminiai. Iš abiejų užrašo „Šv. Vaitiekaus knygynas“ pusių grafikas nutapė po knygyno simbolį – atverstą knygą saulės fone. Tais laikais šis rezultatas buvo vadinamas ne logotipu ar emblema, o herbu. Knygyno eksterjeras kitais metais buvo pripažintas valstybės saugomu meno kūriniu. Ir šiandien jį galima laikyti vienu gražiausių Vilniuje.

1897 m. Michailas ir Sofija Prozorovai buvo garsi Vilniaus pora. Architektas ir visuomenės veikėja A. Jakšto gatvėje, net dviejų ankstesnių sklypų vietoje, nusprendė pastatyti didžiulį pastatą. Tai turėjo būti visuomeninės, reprezentacinės ir gyvenamosios patalpos. Laikmetis diktavo gausiai naudoti puošybos elementus. Pastato šeimininkai susidūrė su iššūkiu – kaip didžiulę erdvę išpuošti gražiai ir efektyviai.

Raktas į sprendimą – pramoninis dizainas. XIX a. II p., atsiradui geležinkeliui ir kilus fabrikų statymo vajui, Vilnius išgyveno modernizaciją. Daugėjo tiražuojamų gaminių, tarp jų – ir interjero detalių. Prozorovų šeima pasinaudojo technologine pažanga. Todėl užsukus į A. Jakšto gatvės devintuoju numeriu pažymėtą pastatą, verta pasidairyti į visas puses. Atkreipkite dėmesį į langų uždarymo mechanizmus, duris, rankenas ir turėklus.
Tai gražūs ir funkcionalūs interjero elementai, gaminti dideliais kiekiais, sutinkami ir kituose pastatuose. Nuleidę akis pamatysite dėmesio vertas grindis. Čia dekoruotos ne tik laiptų aikštelės, bet ir pakopos. Apdailai naudotas mozaikinis betonas dažnai būdavo kuriamas čia pat, Vilniuje, o štai keraminės plytelės kur kas dažniau būdavo įvežtinės. Pagrindiniai tokių plytelių gamintojai mieste buvo Eduardo Pomereningo fabrikas, dirbtuvės „Betonas“, betoninių mozaikinių dirbinių fabrikas „Medūza“ ir keletas kitų.

Dabar sunkiai įsivaizduojame miestą be šiukšliadėžių. Ypač kai beveik kiekvienas naujas daiktas turi savo pakuotę. Viešųjų šiukšliadėžių turinys galėtų daug papasakoti apie miestiečių gyvenimo būdą ir įpročius. Tik įsivaizduokite, jei turėtumėte progą apžiūrėti, ką išmesdavo vilniečiai šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Apie tai turėjo progą pamąstyti projektuotojas Aleksejus Grigorjevas, kuriam teko užduotis sukurti miestiečių poreikius tenkinantį sprendimą.

Kadaise iš tuomečio Leningrado į Vilnių atvykęs Aleksejus Grigorjevas tapo vienu svarbiausių miesto projektuotojų. Būtent jis sostinei sukūrė klasikinio dizaino mažosios architektūros šedevrus – šiukšlių urnas. 1953-iųjų pavasarį viešosios Vilniaus erdvės pasipuošė keliais tūkstančiais tokių urnų. Jos tapo vienu iš skiriamųjų sostinės (vėliau – ir visos Lietuvos) ženklų. O tada metę žvilgsnį šiukšliadėžės vidun, greičiausiai būtumėte pamatę obuolio graužtuką, saldainio popierėlį ir sulankstytą laikraštį.

Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių kampe stovi pastatas, kurio gotikiniai rūsiai mena XVI a. Praėjus daugiau nei keturiems šimtams metų, čia įsikūrė restoranas, kurio pavadinimas tiesiogiai pabrėžė pastato istoriją – „Senasis rūsys“. Restorano šeimininkai nusprendė apsidrausti nuo chuliganizmo atvejų ir pirmojo aukšto langus apsaugoti grotomis. Čia ir kilo iššūkis – kaip funkcinį objektą paversti dekoro elementu, dar ir paisant pastato istorinio konteksto.

1979 m. kalvio Leono Vytauto Glinskio dėka pastato langus iš Dominikonų gatvės pusės apgaubė įspūdingos susivijusios metalinės grotos. Jų centre vaizduojama gėrimo taurė praeiviams užsimena apie restorane vykusias linksmybes. Įdomu, kad ši eksterjero apdaila ne vienintelė, išlikusi iš restorano atidarymo laikų. Pakėlus akis virš įėjimo pastato kampe, galima pamatyti originalų šviestuvą.

Sovietiniais metais vykdant statybas Vilniaus senamiestyje buvo nuspręsta: pastatai, kurie neišstovėjo per karą, nebebus atstatyti. Jų vietose dygo nauji. Tačiau kad senamiesčio naujokai nevirstų svetimkūniais šalia garbaus amžiaus kaimynų, reikėjo sprendimų, derančių prie istorinės aplinkos.

Rakto ėmė ieškoti 1895 m. įkurta Jašiūnų plytinė, pokariu tapusi Jašiūnų bandomąja gamykla. Čia imta gaminti nestandartines keramines statybines medžiagas, skirtas Vilniaus, taip pat Trakų, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų senamiesčiams. Vienas lengviausiai atpažįstamų jos gaminių – stilizuotos žuvų žvynus primenančios čerpės. Jų spalva ir žaliava buvo senoviškos, o forma – naujų laikų. Jašiūnų gamyklos čerpes Vilniuje patogiausia apžiūrėti (ir net pačiupinėti) vaikų darželyje Lydos gatvėje. Taip pat daugiabučiame name Pilies g. 23, buvusiame kino teatre „Maskva“ Didžiojoje g. 28 ir Vilniaus universiteto bibliotekos pastate Universiteto g. 3.

1965 m. Vilniuje buvo pastatytas naujas kino teatras. Tai buvo pirmasis modernus panoraminis kino teatras tuometėje sovietinėje Lietuvoje – reikšmingas visuomeninis pastatas. Todėl ir pavadintas didingai – „Lietuva“. Artėjant atidarymui moderniam kino teatrui trūko modernios iškabos. To meto architektai ir dizaineriai, nepaisydami sovietinės okupacijos, norėjo lygiuotis į Vakarų Europą ir kuriamu dizainu pabrėžti, kad „mes – europiečiai“. Šio iššūkio ėmėsi menininkas Linas Katinas.

Ką tik architektūros studijas Lietuvos dailės institute baigęs L. Katinas rakto ieškojo užsienio pavyzdžiuose. Architektas neslėpė, kad labiausiai jį įkvėpė SAS, skandinaviškų oro linijų logotipas. O praėjus 55 metams po iškabos sukūrimo, jis netgi prisipažino: „Ne sukūriau, o nušvilpiau! Susėdom su architektais Nasvyčiais – jiems irgi patiko. Autorių teisių tada nebuvo. Taip ir atsirado.“ Šiuo metu „Lietuvos“ vietoje stovi D. Libeskindo suprojektuotas MO muziejus, tačiau kino teatro iškaba buvo išsaugota – ji puošia MO muziejaus skulptūrų sodelį.

Sovietų valdžia turėjo nemenką iššūkį – religijos ir tikėjimo ženklus, simbolius, papročius ir tradicijas pašalinti iš okupuotų valstybių viešojo gyvenimo. Tokios revizijos neišvengė ir santuokos apeigos. Įprastai architektai „apipavidalindavo“ nusistovėjusius judėjimo erdvėje įpročius, o čia planuojant patalpas ir baldų išdėstymą teko iš naujo išrasti santuokos ritualą, vengiant bet kokių sąsajų su religija ir jos simbolika.

Pirmasis Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nebažnytinėms santuokoms skirtas pastatas sukurtas ambicingos komandos, vadovaujamos architekto Gedimino Baravyko. Iki šių dienų beveik nepakitusiame interjere vyrauja dviejų tipų erdvės: vertikali uždara ir aukšta, skirta oficialių apeigų salėms, ir horizontali atvira, jaukesnio mastelio fojė, skirta finalinei šventiškai eisenai. Pasak baldus projektavusio Eugenijaus Gūzo, jiedu su G. Baravyku sutarė, kad „stalas, prie kurio atliekamas pagrindinis santuokos ritualas, turėjo atitikti altoriaus bažnyčioje prasmę“. Salių galinėse sienose įkomponuoti dailininko Konstantino Šatūno vitražai ir tekstilininkės Zinaidos Kalpokovaitės-Vogelienės gobelenai tapo apeigos, vykstančios prie stalo-altoriaus, fonu. Apžiūrėti šių sprendimų turistai buvo vežami iš visos tuometės SSRS. Pastato kūrėjams 1976 m. įteikta SSRS Ministrų Tarybos premija, liudijanti, kad buvo rastas tobulas raktas.

1964-ųjų pradžioje Lietuvos knygų leidyboje įvyko perversmas. Trys milžiniškos valstybinės leidyklos ankstesnius griozdiškus pavadinimus pakeitė į trumpus ir lengvai įsimenamus. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla virto „Mintimi“, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla – „Šviesa“, o Valstybinė grožinės literatūros leidykla – „Vaga“. Tų metų vasarį buvo paskelbtas respublikinis konkursas leidyklų emblemoms sukurti. Kas priėmė šį iššūkį ir tapo naujojo „Vagos“ logotipo autoriumi?

Konkurso nugalėtoju pripažintas grafikas, būsimas Vilniaus dailės instituo profesoriaus Antanas Kučas. Raktas į sėkmę buvo to meto vizualinių tendencijų panaudojimas ir, kaip kiekvieno sovietinę okupaciją išgyvenusio kūrėjo, noras įdarbinti tautinius elementus. Apie gėlyte papuoštą keturių raidžių kompoziciją žurnalas „Naujos knygos“ rašė: „Šriftinė-ornamentinė A. Kučo emblema – aiški, įsimenanti, turi nacionalinį charakterį.“ „Vagos“ logotipas naudojamas iki šiol ir puošia renovuotą leidyklos pastatą Gedimino prospekte.

Miesto medžių priežiūra – šiek tiek kitokia nei didesnėse erdvėse augančių lapuočių. Pavyzdžiui, reikia pasirūpinti, kad medžio šaknys būtų apsaugotos, todėl svarbu prie šaligatvio pritvirtinti stiebą apgaubiančias groteles. Inžinieriai susidūrė su iššūkiu sukurti tokį objektą, kuris atliktų pirminę funkciją, bet kartu prisidėtų prie bendro gatvės vaizdo. Juk jį lemia ne tik didieji pastatai, bet ir smulkūs elementai, tokie kaip plytelės, šiukšliadėžės ar suoliukai.

Sprendimo raktas buvo rastas ankstyvojo pokario laikotarpiu. Šaknis saugančios grotelės sukurtos imituojant augalinius raštus. Toks sprendimas buvo ne tik estetiškai patrauklus, bet ir praktiškas – raštas sukūrė pakankamai tuščiavidurių plotų, kurie leido cirkuliuoti orui ir kvėpuoti dirvožemiui. Iki šių dienų Vilniuje išliko nedaug tokių floristinių grotelių, tačiau jomis pasigrožėti vis dar galima Jogailos ir A. Stulginskio gatvėse. Ilgainiui šių objektų estetika supaprastėjo – eidami Gedimino prospektu galite atkreipti dėmesį ir palyginti.

1948-aisiais atidaryta Juvelyrinė parduotuvė Nr. 2. Po gero dvidešimtmečio ji subrendo rekonstrukcijai ir naujam pavadinimui. Interjero sprendimų iššūkis buvo dvejopas – reikėjo atskleisti parduodamų aksesuarų estetiką, sukurti modernią atmosferą ir, be abejo, pristatyti naują parduotuvės vardą – „Eglė“.

Rekonstruotos parduotuvės atidarymui pasirinkta simbolinė data – 1970 m. kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena. Savo damoms išrinkti prabangią dovaną kvietė naujoji aptakių formų „Eglės“ emblema. Tuometei Prekybos ministerijai priklausančio prekybinės reklamos cecho meistrai sukūrė ne tik emblemą, bet ir tris plafonus. Plafonai, dar vadinami šviesdėžėmis, reklamavo Maskvoje gaminamus „Aviator“ laikrodžius, „Juveel“ sidabrinius indus ir Baltarusijos gamykloje „Kristal“ nušlifuotus brangakmenius. Didelė dalis interjero su reklaminiais plafonais ir dirbtine oda (dermantinu) aptrauktais baldais išliko iki šiol. Tai viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, akimirksniu galinti nukelti lankytojus į XX a. II p.

1992 m. Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, buvo įkurta optika. Atidarymo proga jai reikėjo reklaminės iškabos. Tačiau jautri istorinė aplinka reikalavo prie konteksto derančio subtilaus sprendimo. Kaip išspręstas šis iššūkis?

Nuo seno miestuose buvo populiarios rankų darbo metalinės iškabos, pasižymėjusios ilgaamžiškumu. Laikais, kai nemaža gyventojų dalis dar buvo neraštingi, daugiau dėmesio sulaukdavo ne tiek žodinė, kiek vaizdinė išraiška. Krautuvių šeimininkai stengėsi praeiviams suprantamai paskelbti, ko pas juos galima įsigyti. Europos miestuose tebekabančios istorinės iškabos vaizduoja dideles žirkles, sūrį, batą ir panašiai. Todėl Pilies gatvės optikai atveriant duris, buvo nuspręsta atsigręžti į senąją tradiciją ir pavaizduoti didelį lornetą – sulankstomus akinius su rankenėle.

1995 m. šlovės viršūnėje esančios šiauliečių grupės „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas nusprendė Vilniuje įkurti savo ambasadą. Sostinės centre pradėtas įrenginėti baras. Jam reikėjo maištingo, grupės muziką ir stilių atliepiančio interjero. „Aš labai aiškiai deklaravau, kad, jeigu kursime barą, jis bus „bixiškas“ ir dizainu, ir idėja apskritai“, – sakė Samas. Išsikeltą iššūkį jis įvykdė su kaupu.

Baro interjero idėjos rakto „Bix“ narys ieškojo už Lietuvos ribų. Populiarumo sulaukę muzikantai tuo metu nuolat koncertuodavo užsienio šalyse. Išmaišę pusę pasaulio jie spėjo aplankyti ne vieną garsų roko barą. Samas prisimena: „Tuomet daugelis Vilniaus kavinių ar barų buvo labai panašūs, neretai priminė posovietines valgyklas su plastikinėmis kėdėmis, ant sienų kabančiais gintariniais paveikslais.“ „Bix“ bare viskas priešingai – užuot kūrus specialiai barui pritaikytus daiktus, antrąkart panaudoti seni. Ir nebūtinai pagal tiesioginę paskirtį! Taip lauko duryse atsirado įmontuotos skalbyklės durelės, sėdėti buvo galima ant medinių traukinio vagono kėdžių, o ant sienų kaip dekoro elementai pakibo įvairūs buities reikmenys. Dalį interjero detalių savo rankomis kūrė patys „Bix“ nariai. Per 25 gyvavimo metus baras atlaikė kelias kartų ir madų kaitas, išgyveno ekonomines krizes, o jame niekas nebuvo pakeista. Baro vadovų nuomone, geras daiktas yra amžinas.

2011 m. Lietuvos dizaino forumo organizuoto konkurso „Neformate“ tema buvo „Visuomeninis baldas“ – ne tik funkcionalus ir patogiai naudojamas, bet ir atlaikantis lietuviško klimato iššūkius. Net šeši konkurso dalyviai atrado raktą į sprendimą, bet apžiūrėti galime tik vieną.

Vienintelis išlikęs konkurso eksponatas – suoliukas „Lietvamzdis“. Jis pagamintas iš metalinių vamzdžių, todėl nekaupia vandens – ant jo galima prisėsti ir per lietų. „Lietvamzdžio“ autoriai – kadaise gyvavusio kūrybinio kolektyvo „Vienasdu“ nariai: A. Kučerenkaitė, J. Bučelis, V. Gečas, N. Keblys, T. Stalnionis, M. Puipaitė ir E. Skuodaitė. Kitų penkių šio konkurso eksponatų likimas gana dramatiškas. Vienas neatlaikė klimato išbandymų, o kiti keturi pirmąjį mėnesį dingo iš viešųjų erdvių.

2006 m. buvo surengtas pramoninio dizaino konkursas „Neformate“. Konkurso dalyvių laukiantį iššūkį nurodė pati tema – „Nacionaliniai sėdėjimo ypatumai“. Šmaikščiai skambanti užduotis kvietė dizainerius išstudijuoti ir atskleisti lietuvišką sėdėjimo kultūrą.

Konkurso tema įkvėpė tuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijas bebaigiantį Paulių Vitkauską. Nacionalinio sėdėjimo raktu tapo dešimtkojis krėslas, besisupančiu pavadinimu – „Ku-dir-ka“. Skirtingi vertintojai šiame balde atranda skirtingus lietuviškumo kodus. Pradedant nuo to, kad supamosios kėdės kojos primena senuosius padargus, baigiant ritmišku garsu, kurį skleidžia naudojamas baldas. Konkurso metu „Ku-dir-ka“ išgarsino jauną dizainerį, o baldas tapo lietuviško dizaino veidu ir iki šiol jį reprezentuoja.

Ilgą laiką Gedimino prospekto pusė, vedanti į Žvėryną, buvo apsnūdusi. Lukiškių aikštės rekonstrukcija ir aplink aikštę besikuriančios kavinės buvo pirmasis impulsas prospektui sujusti. Dar labiau prie to prisidėjo iškilęs modernus verslo centras, viešbutis, gyvenamosios ir viešosios erdvės. Visa tai – nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eika“ projektas. Projekto autoriai nusprendė, kad erdvių pašonėje reikia interaktyvios meninės instaliacijos, kuri stimuliuotų praeivių smalsumą. Šiam iššūkiui pakviestas novatoriškas kūrėjas Julijonas Urbonas.

J. Urbonas pasiūlė žaismingą raktą – suprojektavo čiuožyklą suaugusiesiems, kitaip – korporatyvinę žaidimų aikštelę. Neįprastas šios čiuožynės pakilimo būdas: galima įsivaizduoti, kaip kostiumuotos verslininkės ir verslininkai kyla eskalatoriumi, o tuomet, pasak menininko, nebelieka klausimo, ką daryti toliau, nes „sėdmenis iškart traukia prie žemės“.

Pastaruosius kelerius metus vilniečiai ėmė aktyviau tyrinėti sostinę ir į mėgstamas pasivaikščiojimų vietas įtraukė daugiau miesto erdvių. Tarp jų – ir Neries pakrantę. Bėda, kad ilguose pasivaikščiojimų ruožuose nebuvo vietų pailsėti. Kilo klausimas, kaip išnaudoti Neries pakrantės aplinką, neapstatant jos suoliukais ar nelaukiant grandiozinių restauravimo darbų.

Raktą į poilsį pasiūlė dizaineris Vytautas Puzeras. Jis sumanė panaudoti sovietų laikus menančią betoninę pakrančių architektūrą ir į stačiakampes skyles įtaisyti sėdimas vietas. Tarsi bitė, korį pripildanti medaus. V. Puzero inicijuotas projektas taip ir vadinasi – „Upės korys“.

Dizaino pradžia Lietuvoje, kurią galima skaičiuoti nuo XX a. vid., siejasi su viena asmenybe – Feliksu Daukantu. F. Daukantas yra dizaino edukacijos pradininkas, daugybės straipsnių ir iniciatyvų autorius, Lietuvos dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedros (dabar – Dizaino katedra) įkūrėjas. Felikso sukurti dizaino sprendimai apima įvairius objektus – nuo juvelyrinių gintaro dirbinių iki Vilniaus centriniame pašte esančio elektrinio laikrodžio. Nuo 1947 m. iki pat gyvenimo pabaigos sostinėje dirbusiam kūrėjui reikėjo sumanios memorialinės lentos. Šio iššūkio ėmėsi dizaineris Šarūnas Šlektavičius.

Jakšto g. 13 namo sieną puošia interaktyvus stačiakampis. Jo idėja – tik iš toliau įsižiūrėjus išryškėjantis F. Daukanto portretas. Ši memorialinė lenta sukurta iš daugybės taškinių grafikos elementų, atspindinčių dizainerio veiklos įvairovę ir įtakas.

O nuskaičius kairiajame kampe esantį QR kodą, atsiveria nuoroda į kūrėjui dedikuotą „Vikipedijos“ puslapį. Tai kvietimas ne tik atrakinti dizaino asmenybės kodą, bet ir pildyti su juo susijusius pasakojimus.

Sovietmečiu dėl pernelyg aiškaus religinio turinio – per upę brendančio šv. Kristoforo su kūdikėliu Jėzumi ant peties – sostinės heraldika buvo pasmerkta užmarščiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius nuskriaustas bene labiausiai, mat kitų Lietuvos miestų herbai buvo toleruojami, nors ir teko kai ką pakoreguoti, atsižvelgiant į ateizmą propaguojančios valdžios užgaidas. 1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę, Vilnius atgavo teisę naudoti istorinį herbą. Iššūkis – prikelti jį iš užmaršties.

Apie Vilniaus herbe matomą šv. Kristoforą pirmą kartą užsimenama XVI a. Žygimanto Augusto privilegijoje. Tikėtina, kad jis simbolizavo perėjimą iš pagoniško krašto į religišką. „Nešti Kristų“ reiškė nešti naują tikėjimą. Įdomu tai, kad XIX a. istorikas T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ svarstė, ar tik negalėjo Vilniaus herbe pirmiausia būti vaizduojamas padavimų milžinas Alcis, o tik vėliau jį pakeitė šv. Kristoforas. Naujasis, tik stilistiškai nuo senojo besiskiriantis herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d.
Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis.