Vilniaus vargonai

Dabartinių Vilniaus arkikatedroje bazilikos vargonų istorija siekia 1859-uosius, kai čia  buvo perkeltas instrumentas iš uždarytos Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios. Po kelių dešimtmečių šie vargonai buvo kelis kartus iš esmės perstatyti. Jų dalys panaudotos ir 1969 m. Arkikatedroje (tuomet – Paveikslų galerijoje) atstatytuose 49 balsų vargonuose.  

Sekmadieniais Paveikslų galerijoje vykdavę vargonų muzikos koncertai sutraukdavo minias klausytojų. Vargonų statybos iniciatorius prof. Leopoldas Digrys yra sakęs, kad muziejumi paverstoje šventovėje skambėjusi vargonų muzika buvo savotiška dvasinio pasipriešinimo sovietinei ideologijai forma. Į koncertus susirinkę žmonės galėjo susikaupti ar pasimelsti nesibaimindami, kad bus fotografuojami saugumo.

Arkikatedroje bazilikoje yra ir dar vieni vargonai – Šv. Kazimiero koplyčioje stovi nedidelis penkių balsų pozityvas. Į sunkvežimį pakrautas pozityvas kartu su prof. L. Digriu ir „koncertine brigada“ 7 deš. apkeliavo visą Lietuvą. Iki didžiųjų vargonų atsiradimo šie vargonėliai skambėjo ir tuometėje Paveikslų galerijoje L. Digrio organizuotose vargonų muzikos valandose. 

Puošnūs Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčios vargonai vadinami didžiausi Lietuvoje. 64 registrų, arba balsų, instrumentą sudaro apie 4 tūkst. metalinių ir medinių vamzdžių, išdėstytų trijuose aukštuose. 

Barokinis instrumentas į Vilnių atkeliavo 1836 m. iš uždarytos Polocko jėzuitų bažnyčios. Mokslininkai nesutaria, kas buvo Polocke stovėjusių vargonų autorius. Neatmetama versija, kad juos pastatė garsusis vargonų meistras Adamas Gottlobas Casparinis iš Karaliaučiaus arba Mikalojus Jansonas iš Vilniaus. 

VU Kultūros centro vargonininkai dr. Vidas Pinkevičius ir dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė pasakoja, kad 1840 m. Šv. Jonų bažnyčios instrumentu pirmą kartą grojo žymusis lenkų kompozitorius Stanisławas Moniuszko. Tai liudija ir iš vargonų choro į bažnyčią žvelgiantis kompozitoriaus biustas. 

XIX a. pab. vargonus dar kartą perstatė garsus vargondirbys Juozapas Radavičius. „Šis instrumentas išgarsėjo visame regione“, – sako V. Pinkevičius. Tačiau Antrasis pasaulinis karas nutildė jo garsą. 1948 m. bažnyčia buvo nuniokota ir uždaryta. „Kareiviai viską išplėšė, išnešiojo visas vertybes. Vargonų fasadas liko be pagrindinių vamzdžių, su kareiviškais batais buvo išlaužytas vargonų vidus“, – apie okupantų padarytą žalą pasakoja A. Motūzaitė-Pinkevičienė. 

Šv. Jonų bažnyčios vargonų būkle susirūpinta tik artėjant universiteto 400 metų jubiliejui. 

Ta proga universitetui priklausanti bažnyčia buvo pradėta restauruoti, joje įkurtas VU muziejus. Pirmiausia buvo atkurtas Oginskių koplyčioje stovėjęs instrumentas. 

1974-aisiais baigtas restauruoti didžiųjų vargonų fasadas atgavo prieš karą buvusią žalią spalvą ir barokinį puošnumą. Paties instrumento atkūrimas užtruko 17 metų (1983–2000). Jo statybai panaudota dalis senųjų vamzdžių, palikti du senieji akustinio būgno vamzdžiai. Visa kita pastatyta naujai. 

Platų repertuarą galinčių groti vargonų skambesį sustiprina ir išskirtinė bažnyčios akustika. Atlikėjai sako, kad garsas patalpoje aidi 6 sekundes. Naktį, kai į vidų nesiveržia gatvės triukšmas, – ir dar ilgiau. Dėl šios priežasties vargonų muzika įrašinėjama naktį, kai miestas nutyla.  

Nedidelė, kuklių formų Šv. Kryžiaus bažnyčia sovietmečiu buvo žinoma kaip kultūrinė erdvė – 1976 m. čia įkurta Mažoji baroko salė. 130 vietų salėje vykdavo vargonų ir kamerinės muzikos koncertai. Specialiai šiai erdvei Čekoslovakijos firma „Rieger-Kloss“ pagamino nedidelius koncertinius vargonus, kurie, bažnyčią grąžinus tikintiesiems, buvo pervežti į Vilniaus rotušę.  

Bažnyčios balkone stovintys vargonai mena XIX a., tačiau yra iš esmės perdaryti. 1988 m. juos perstatė Vilniaus vargonų dirbtuvė. 

Kaip rašo istorikai, vargonai Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje gaudė jau XVII a. pr., tačiau ne kartą degusioje ir vėl atstatytoje šventykloje keitėsi ir vargonai. Dabartinę išvaizdą šventovė įgavo XVIII a. vid., kai ją restauravo žymus architektas Jonas Kristupas Glaubicas. 1888 m. meistras Juozapas Radavičius bažnyčioje pastatė naujus vargonus, tačiau instrumentą sunaikino Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis. 1944 m. bažnyčia išdegė, vėliau joje įrengta krepšinio salė ir skulptorių dirbtuvės. 

Atgavus Nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta tikintiesiems, restauruota, o 2008 m. pašventinti ir nauji 29 balsų vokiški „Orgelbau Klais Bonn“ vargonai. 

Sakoma, kad Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų garsas trunka ilgiausiai: tuščioje bažnyčioje aidas tęsiasi 8 sekundes, o garsas sklinda labai tolygiai.

XVII a. jėzuitų pastatytai Šv. Kazimiero bažnyčiai per šimtmečius teko išgyventi gaisrus, karus, apiplėšimus. Joje šeimininkavo ir stačiatikiai, ir evangelikai liuteronai, ir ateistai (1966 m. įrengtas Ateizmo muziejus). Kai 1990 m. šventovė grįžo į jėzuitų rankas, kunigo Antano Saulaičio pastangomis, bažnyčioje buvo pastatyti iš JAV lietuvių jėzuitų gauti kompiuteriniai vargonai. Kurį laiką vargonininko Leopoldo Digrio įkurtas Religinės muzikos centras jais rengė kassavaitines sakralinės muzikos valandas. 

2003 m. bažnyčios balkone sumontuoti iš Vokietijoje evangelikų liuteronų bažnyčios atvežti  „Oberlinger“ firmos vargonai. Koncertiniai vargonai turi 45 registrus (balsus). Anot vargonininkės profesorės Renatos Marcinkutės-Lesieur, vargonai sudaryti iš maždaug 3200 vamzdžių ir vamzdelių. Jie turi per tūkstantį kompiuterinių derinių norimai registruotei užfiksuoti – „Setzer“ sistemą, kuri labai patobulina atlikėjo pasiruošimo koncertui procesą. „Nereikia pieštuku rašyti dešimčių ir šimtų skaičiukų. Tai padaro kompiuterinė sistema“, – sako vargonininkė. 

Šv. Kazimiero bažnyčios erdvė išsiskiria ypatinga akustika. „Matyt, bažnyčios architektas buvo ypač geras. Ji pastatyta pagal Romos Il Gesu bažnyčios pavyzdį. Ir vargonai labai geri. Anot profesoriaus, vargonų muzikos eksperto Tono Koopmano, tai geriausi „Oberlinger“ koncertiniai vargonai, kuriais jam tekę groti visame pasaulyje. Tai didžiulis komplimentas mūsų instrumentui“, – instrumento kokybe džiaugiasi profesorė.  

Vargonai, kurių skambesio galima klausytis tiesiog gatvėje. Juos įprasta vadinti Aušros Vartų koplyčios, tačiau iš tiesų nedidelis instrumentas stovi galerijoje, jungiančioje koplyčią ir Šv. Teresės bažnyčią. 1932 m. instrumentą pagamino garsus Vilnijos meistras Wacławas Biernackis. Vargonai buvo skirti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atlaidams, kai gausiai susirinkę piligrimai melsdavosi tiesiog gatvėje. Sovietmečiu primirštas instrumentas prieš keletą metų restauruotas, o praėjusią vasarą Nacionalinės vargonininkų asociacijos iniciatyva atgaivinta tarpukario tradicija atverti galerijos langus ir vargonų muziką „išleisti“ į gatvę. 

Vargonų istorija Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) Didžiojoje salėje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai vargonai čia buvo perkelti iš vienos uždarytos Vilniaus bažnyčios. Jiems sugedus, vargonininkas Leopoldas Digrys ėmė inicijuoti naujų vargonų statybą. Tam buvo pakviesta Rytų Vokietijos vargondirbių įmonė „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“. 1963 m. lapkričio pradžioje Filharmonijos Didžiojoje salėje suskambo neobarokinio stiliaus 52 balsų vargonai. Kurį laiką Filharmonija buvo vienintelė vieta Vilniuje, kur buvo galima pasiklausyti vargonų muzikos. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) – vieta, kur rasime daugiausia vargonų. Akademijos patalpose stovi šeši instrumentai. Dauguma jų nedideli, skirti mokytis. Didesni koncertiniai vargonai stovi J. Karoso salėje. Tai XX a. pab. austrų firmos „Pirchner“ pagamintas instrumentas, 2008 m. į Vilnių atvykęs iš Zalcburgo universiteto „Mozarteum“. Nors vargonai atrodo gana solidžiai, Vargonų ir klavesino katedros docentė Jarūnė Barkauskaitė sako, kad tai labiau darbinis instrumentas, dėl tam tikrų registrų stokos netinkantis sudėtingai solinei muzikai atlikti ir daugiausia naudojamas kaip akompanimentas. „Daugybė muzikos kūrinių parašyti kur kas didesniems instrumentams, vadinamiesiems simfoniniams vargonams“, – paaiškina vargonų specialybės dėstytoja.     

Istoriškai svarbus instrumentas stovi 316 auditorijoje, vadinamoje vargonų sale. Nedideli vargonai atsirado netrukus po to, kai 1962 m. tuometėje konservatorijoje buvo įsteigta Vargonų klasė, kuriai ėmėsi vadovauti ką tik iš mokslų Maskvos konservatorijoje grįžęs prof. Leopoldas Digrys. Anot J. Barkauskaitės, Rytų Vokietijoje pagamintas instrumentas geros kokybės, tačiau gana nedidelis – tik 12 balsų (registrų). 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmuose esančius vargonus tikriausiai galima vadinti mažiausiais Vilniuje. Didelę skrynią primenantis instrumentas turi vieną klaviatūrą (manualą) ir 5 balsus (registrus). 

Remdamasi XV–XVII a. meistrų tradicija, instrumentą Valdovų rūmams 2010 m. pagaminto Ugalės (Latvija) vargonų dirbtuvė. „Instrumentas buvo užsakytas siekiant atlikti senosios muzikos programas, naudoti edukacijose“, – sako vyriausiasis kultūrinių renginių koordinatorius Vytautas Gailevičius. Įdomu, kad šis instrumentas yra transponuojantis, tai yra, paslinkus klaviatūrą į vieną ar kitą pusę, galima griežti pustoniu aukščiau arba žemiau. Netradiciniai ir šių vargonėlių vamzdžiai. Jie pagaminti ne iš metalo, o iš medžio. 

Vilniaus universiteto Mažojoje auloje esantys barokinio stiliaus vargonai – tikri keliautojai. 1975–1979 m. vargonų restauratoriaus Rimanto Gučo ir jo vadovaujamo Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto (vėliau – Vilniaus vargonų dirbtuvė)  restauruoti vargonai į VU Mažosios aulos balkoną perkelti iš Šv. Jonų bažnyčios Marijos Guodėjos koplyčios. Į šią koplyčią, kaip manoma, instrumentas pateko XIX a. vid. iš caro valdžios uždarytos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčios. 

Restauratoriai atkūrė vargonų apačią, griežyklą, pridėjo pedalus. Registrų vietoje buvusias skyles užpildė dešimčia naujų registrų ir pridėjo dar vieną papildomą. Originalus auksinėmis ir mėlynomis detalėmis puoštas baltas vargonų prospektas 1971 m. įtrauktas į Kultūros paminklų sąrašą.  

Rotušės Kolonų salės balkone esantys vargonai negali pasigirti dideliu puošniu prospektu, todėl kartais jų galima net nepastebėti. 18 balsų čekiškas instrumentas čia atsirado beveik prieš tris dešimtmečius, kai buvo perkeltas iš tikintiesiems grąžintos Bonifratrų bažnyčios. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengta Mažoji baroko salė, o specialiai šiai erdvei skirtą instrumentą 1976 m. pagamino Čekoslovakijos firma „Rieger-Kloss“. 

Rotušės valdytojas Perlis Vaisieta pasakoja, kad neseniai rekonstruoti vargonai skamba ne tik klasikinės muzikos koncertuose, bet ir netradicinių projektų metu. „Prieš porą metų pas mus vyko nebylaus kino vakaras, pristatėme vieną pirmųjų itališkų filmų „Pragaras“. Vargonai ir fleita tuomet sukūrė nuostabų muzikinį foną“, – pasakoja valdytojas. Vargonai gaudžia ir Rotušėje vykstančiose vestuvėse. 

P. Vaisieta sako, kad kartu su rotušėje mėgstančia pavargonuoti Renata Marcinkute-Lesieur pasvarsto apie galimybę rengti šiuolaikinės muzikos koncertus, kur vargonai galėtų suskambėti su sintezatoriais ir kitais moderniais instrumentais. „Rotušė turi didelį muzikos instrumentų „parką“: aukščiausios klasės fortepijoną, klavesiną, RGB apšvietimo įrangą. Noriu menininkams perduoti žinią, kad rotušėje esate laukiami su savo idėjomis ir pasiūlymais“, – muzikantus bendradarbiauti kviečia P. Vaisieta. 

Bažnytinio paveldo muziejuje (buv. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia) vargonai sovietmečiu buvo išmontuoti ir išvežti į Tauragę. Muziejaus balkone dabar stovi nedideli itališki vargonai, greičiausiai siekiantys XVII a. Muziejaus edukacinių programų vadovė Violeta Indriūnienė pasakoja, kad 2014 m. Kelno arkivyskupija padovanojo itališką instrumentą.  

„Anksčiau nebuvo nei elektros, nei elektrinio motoro, todėl vargonininkui turėdavo padėti kitas žmogus – minti dumples, traukti diržus. Nors pas mus vargonai pateko modernizuoti ir motorizuoti, vieno iškilmingo koncerto metu sugedus motorui buvo išbandyta sukimo rankena. Dumplės veikė puikiai!“ – prisimena V. Indriūnienė. 

Vargonų pedalai gana maži ir siauri, nes atliekant ankstyvąją Italijos muziką jie buvo labai retai naudojami, neturėdavo savarankiškos partijos, todėl diapazonas gana siauras. 

„Įdomu tai, kad traktūra yra iš metalinių virbų, o ne iš medinių balanų kaip vokiškuose instrumentuose. Pagrindiniai balsai itališkuose vargonuose yra principalų choras. Principalų vamzdžiai išlydyti iš sunkaus alavo metalo su nedidele švino priemaiša, todėl skamba gana dainingai ir tauriai. Vokiečiai pačius aukščiausius registrus, labiausiai žėrinčius, sujungia į vieną chorą iš kelių eilių, o italai palieka galimybę tą mikstūrą susidėti patiems. Jeigu norime išgirsti, kaip vargonai žėri visais balsais, galime ištraukti rankenėlę tira tutti („ištrauk viską“). Tas balsų derinys vadinamas ripieno“, – pasakoja V. Indriūnienė. 

XIV a. siekiančioje bažnyčioje stovi naujausi miesto vargonai. Kol Vilnius nebuvo patekęs į Rusijos imperijos sudėtį, Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje buvo dveji vargonai. Bažnyčią uždarius, instrumentai iškeliavo skirtingomis kryptimis. Mažieji vargonai perkelti į Šv. Jonų bažnyčią, vėliau – į VU Mažąją aulą, kur rekonstruoti stovi iki šiol. Didysis barokinis instrumentas po 1863 m. sukilimo išvežtas į Daugų bažnyčią. 

Remontuojant bažnyčią broliai pranciškonai nutarė grąžinti vargonų skambesį. Kadangi dėl paminklosauginių reikalavimų iš Daugų originalių vargonų susigrąžinti nebuvo įmanoma, nuspręsta sukurti buvusio prospekto (fasado) kopiją ir priderinti barokinius balsus. 

Vargonų koncepciją sukūręs prof. hab. dr. Andrzejus Szadejko siekė kuo tiksliau atkurti originalią XVIII a. vargonų prospekto formą, atitinkančią tuometį charakterį ir stilių. 

2022 m. inauguruoti vargonai traukia akį puošnumu ir sodriai mėlyna spalva. Anot Vilniaus kultūros ir dvasingumo centro vadovės Reginos Karpovič, spalva atitinka istorinę Dauguose stovinčio instrumento spalvą. Statant naują instrumentą grąžintos ir autentiškos fasado puošmenos – karaliaus Dovydo, angelų figūros.       

Pagal barokines tradicijas pagaminti vargonai išsiskiria originaliais balsais. Klausytojai gali išgirsti ir fasade besisukančią žvaigždę, varpelius ir paukštelių balsus. Vargonų meistrai instrumente įtaisė net šimtametes tradicijas turintį pokštą – registrą „In vino veritas“. Ištraukus rakto formos registrą rankoje lieka kamščiatraukis. „Per vargonų priėmimą šį registrą panaudojome pagal paskirtį – atkimšome šventinio gėrimo butelį. Džiaugiamės, kad mūsų meistrai viską padarė laiku, labai atsakingai ir dar turi gerą humoro jausmą“, – šypsosi R. Karpovič.   

XVIII a. pr. LDK etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Sapiegos iniciatyva broliams trinitoriams Antakalnyje pastatyta nedidelė bažnyčia puošnumu nenusileido kaimynystėje esančiai Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Žinoma, kad iki 1863 m. sukilimo Išganytojo bažnyčioje veikė 6 registrų (balsų) vargonai, kuriais, sakoma, grojo pats Stanislawas Moniuszko. Po sukilimo bažnyčia buvo paversta cerkve, o vargonai dingo. Tarpukariu vienuolyno pastatuose veikė ligoninė, o sovietmečiu įkurtas kariuomenės sandėlis. Nuo 2000-ųjų ja rūpinasi vienuolyne įsikūrę Šv. Jono broliai.  

Bažnyčios rektorius Brolis Jurgis pasakoja, kad restauruojant bažnyčią kilo mintis pastatyti vargonus. Kokybiško, nedidelei bažnyčiai tinkamo instrumento paieškos nuvedė į Nyderlandus. 2018 m. iš uždaromos evangelikų liuteronų bažnyčios broliai įsigijo 1982 m. olandų fimos „Van Vulpen“ pastatytą instrumentą. 2 klaviatūrų, 15 registrų vargonus Joanitų bažnyčios balkone sumontavo prancūzų meistrai.

Vilniaus Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje esantys vargonai – didžiausias barokinis instrumentas Lietuvoje. 1776 m. pastatyti vargonai – vienintelis beveik visiškai išlikęs garsaus Karaliaučiaus vargondirbio Adamo Gottlobo Casparinio kūrinys. Vargonų sukūrimo datą ir autorių liudija įrašas fasade. Įspūdingais medžio drožinių ornamentais puoštą vargonų fasadą vainikuoja karaliaus Dovydo ir septynių angelų skulptūros, išlikęs varpelių kariljonas. Barokiniai Dominikonų bažnyčios vargonai įkvėpė du naujus instrumentus JAV ir Japonijoje. Išsamius vargonų tyrimus atlikęs Švedijos Geteborgo vargonų meno centras GOArt su kolegomis iš JAV tikslią Šv. Dvasios bažnyčios vargonų kopiją (su vienu papildomu registru) prieš 16 metų pastatė Niujorko valstijoje, Ročesterio universitete. Vilnietiškų vargonų įkvėptas instrumentas baigiamas kurti ir Japonijoje.