Vilniaus H2O. Šaltiniai, kanalai, upės, upeliai

2022 m. spalį Vilniuje atidarytas Vingrių šaltinių skveras, jungiantis senamiestį ir naujamiestį. Šioje vietoje simboliškai įamžinta senoji Vilniaus vandenvietė, kuri iš čia esančių natūralių Vingrių šaltinių mediniais vamzdžiais tiekė vandenį miestiečiams nuo 1501 iki 1914 m. Iš Vingrių gatvės šlaito ištekėjęs upelis sroveno per visą senamiestį, o prie Žemutinės pilies įsiliejo į Vilnią. 

Dabar skveras tarnauja ne tik kaip pėsčiųjų tranzitinis kelias, bet ir kaip laisvalaikio zona. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į Vilniaus senamiestį. Skvere taip pat yra pasivaikščiojimo takai, suoliukai, apšvietimas, tad skveras – dar viena vieša miestiečių ir miesto svečių laisvalaikio praleidimo erdvė.

Skvere taip pat galima rasti šiuolaikinio meno skulptūrų, kurias vienija vandens tematika. Pavyzdžiui, Mykolo Saukos „Unguriai“ ar Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės meno kūrinys „Vandens lelijos“, sukurtas iš industrinės vandens talpyklos ir simboliškai „išsiuvinėtas“ gėlo vandens augalų motyvais.

2023 m. Vingrių šaltinių skveras nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose išrinktas geriausia viešąja erdve.

Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje mus pasitinka žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“. Ją sukurti menininką įkvėpė Vilniuje gyvenusio žydų poeto Mošės Kulbako kūryba. Tai vienas paskutinių 2018-aisiais anapus išėjusio skulptoriaus darbų. Skulptūra atidengta 2020 m. minint jo antrąsias mirties metines. R. Kvintas šią skulptūrą, kaip ir penkis kitus paskutinius savo kūrinius, galutinai užbaigti pavedė skulptoriui ir tapytojui Martynui Gaubui, bronzoje ją atliejo meistras Rimantas Keturka.

„Vandens nešėjas“ vaizduoja vienos vargingiausių profesijų atstovą. Tokių vandens nešėjų dažnai buvo galima sutikti Vilniaus senamiestyje. Šio darbo imdavosi neturtingiausieji – jie, nešini sunkiais kibirais, vandenį pristatydavo į senamiesčio parduotuves ir dirbtuves, kuriose nebuvo tekančio vandens.

Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia žinoma dėl malonėmis garsėjančio Marijos Snieginės paveikslo didžiajame altoriuje. Marijos Snieginės atvaizdo kopija vėliau nutapyta ir bažnyčios fasade. Tačiau ne ką mažiau garsus yra ir stebuklingas šaltinis buvusio bonifratrų vienuolyno rūsyje, kurio vandeniu daug šimtmečių gaivinasi čia apsilankę žmonės. Tikima, kad šis vanduo yra gydantis, ypač akių ligas. 

Šiandien šaltinį prižiūri Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija. Tad norintieji prieiti prie šulinio, kuriame susirenka šaltinio vanduo, turėtų susitarti su seserimis.

XVI a. pr., kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patyrė stiprius Maskovijos ir Krymo totorių smūgius, Vilniaus miestiečiai paprašė valdovo Aleksandro Jogailaičio leidimo statyti miesto sieną. Valdovas įsakė išmūryti penkerius vartus, vedusius kitų svarbių miestų link. Tačiau situaciją teko koreguoti, dėl to atsirado daugiau miesto vartų, kurių pagal pirminį planą neturėjo būti.

Šlapieji vartai atsirado vietoje, kur Vilnia, sruvendama pagal Žemutinės pilies sienas (maždaug dabartine Šventaragio g.), susitikdavo su Vingrės upeliu, tekėjusiu palei miesto gynybinę sieną (maždaug L. Stuokos-Gucevičiaus g.). Pavadinimas vartams buvo suteiktas ne šiaip sau – ši vieta visuomet buvo drėgna. Upelių santakoje taip pat telkšojo didoka pelkėta kūdra, kurioje odminiai mirkė ir plovė odas.

Šie vartai neturėjo gynybinės paskirties ir buvo įrengti, kad miestiečiai galėtų lengviau patekti į vakarinius Vilniaus priemiesčius. Vartų istorija ganėtinai trumpa: XVII a. II pusėje Vilniaus magistratas, susirūpinęs miesto saugumu, nusprendė sutvirtinti silpniausias gynybinės sienos atkarpas, todėl 1677 m. Šlapieji vartai buvo užmūryti.

Šiandien iš grindinio trykštančių fontanėlių čiurlenimas mums simboliškai primena kadaise čia buvusią pelkėtą vietą.

Vilnios, meiliau dar vadinamos Vilnele, vaga ties Gedimino kalnu gerokai pakeista įrengiant Vilniaus pilių gynybinę sistemą, malūnus bei dirbtuves. Senovėje Vilnia apsupdavo Gedimino kalną ir Vilniaus katedrą iš pietų ir vakarų (maždaug dabartinė Šventaragio ir T. Vrublevskio g. vieta) ir įtekėdavo į Nerį ties dabartiniu Mindaugo tiltu. Dabartinė Vilnios vaga tarp Gedimino ir Trijų Kryžių kalnų iš tiesų yra kanalas, iškastas gynybos sumetimais XIV a. pab. Gedimino kalnas keletą šimtmečių buvo saugi „sala“ – aplink jį iš visų pusių tekėjo vanduo. Senoji natūrali Vilnios vaga ties Vilniaus katedra ir pietine Gedimino kalno papėde ilgainiui prarado reikšmę ir XVIII a. buvo užpilta. 

Kaip tekėjo Vilnia XVI a., geriausiai galite pamatyti tarp Šventaragio g. ir Gedimino paminklo stovinčiame makete.

Ar žinojote, kad Gedimino pilies kalnas XX a. pr. vos netapo vandens rezervuaru? 

1907 m. miesto dūma pritarė šveicaro inžinieriaus Oskaro Smrekerio projektui aprūpinti miestą vandeniu iš artezinių šulinių. Siurblinė buvo suprojektuota Bernardinų sode, o rezervuaras – ant Stalo kalno. 1911 m. prasidėjo darbai, kuriuos vykdė inžinierius iš Varšuvos Edwardas Szenfeldas. Jis išplėtė projektą padidinęs artezinių šulinių ir rezervuarų skaičių. Romos katalikų konsistorijai (jai priklausė Stalo kalno teritorija) užsiprašius milžiniškos sumos, inžinieriaus žvilgsnis nukrypo į Pilies kalną. Kai apie vietinių tradicijų ir istorijos nežinančio inžinieriaus ketinimus Pilies kalną paversti rezervuaru sužinojo visuomenė, kilo didžiulis skandalas. Ir nors E. Szenfeldas dievagojosi, kad rezervuaras bus 40 m nuo pilies, po žeme ir užims tik penkioliktąją kalno dalį, projektas buvo sustabdytas. Po ilgų diskusijų vietoje keturių planuotų rezervuarų buvo pastatyti trys – Bernardinų sode, Liepkalnyje ir ant Pamėnkalnio.

Apie vandenį, tekantį į namus, XVI a. buvo galima tik pasvajoti. Šaltinių vanduo mediniais vamzdžiais atitekėdavo iki pirmųjų viešų vandentiekio rezervuarų. Jie buvo vadinami įvairiai: rurmusais, šuliniais ar dėžėmis. Terminas „rurmusas“ yra kilęs nuo lenkų kalbos žodžio rura, kuris reiškia vamzdį. Rurmusais dažnai buvo vadinami rezervuarai, iš kurių vamzdžiais ištekėdavo vanduo – tai, galima sakyti, toks šiuolaikinės vandens kolonėlės protėvis.

XVI a. II p. mieste buvo trys pirmieji viešieji rurmusai: Žemutinės pilies teritorijoje, Rotušės aikštėje ir Vokiečių gatvėje. Kartais rurmusų ar šulinių atsirasdavo ir privačiuose kiemuose. Pilies g. 6-ojo namo kieme puošnus rurmusas įrengtas prie namo sienos, o vanduo į jį atitekėdavo iš namo rūsio. XIX a. pr. inventoriaus akte rašoma, kad namo rūsyje yra šulinys, vėliau jis apibūdinamas kaip „šaltinėlis, tekantis iš kubilėlio“. Ko gero, tai vienintelis iki šių dienų išlikęs tokio tipo rurmusas Vilniuje.  

Pilies g. 6-ojo namo kieme ir šiandien galime rasti rurmusą. Tik per kelis dešimtmečius ūsuotas dėdė, iš kurio burnos tekėdavo vanduo, buvo pakeistas gėlės ornamentu.

Kanalizacijos prototipu laikomas paprastas griovys, kuriuo vanduo gali nutekėti iš aukštesnės vietos į žemesnę. Kadangi dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra nuolaidžios – turi nuolaidumą į Neries ir Vilnios upių pusę, – tai ir vandens nutekėjimas miesto teritorijai nesudarė rimtesnės problemos. Be to, ir lengvas, smėlingas dirvožemis galėjo sugerti daug drėgmės. Dėl šių aplinkybių kanalizacija miestui ilgai nebuvo reikalinga. Bet vėliau, kai miesto užstatymas tankėjo, gatvės pradėtos grįsti akmenimis, grindinys tapo mažiau laidus vandeniui, atsirado ir kanalizacijos poreikis.

1642 m. abiejose Pilies gatvės pusėse, pradedant nuo Šv. Jonų bažnyčios iki Vilnios (kuri anuomet tekėjo dab. Šventaragio g.), buvo iškasti kanalai, turėję nukreipti vandenį nuo nuolat užpilamų namų rūsių. Kad būtų patogiau pakliūti į namus ar parduotuves, per šiuos kanalus buvo sumontuoti mediniai tilteliai.

Šie grioviai-kanalai laikomi Vilniaus miesto kanalizacijos pradžia.

Pirmoji Vilniaus vandens siurblinė su rezervuarais atsirado Bernardinų sodo teritorijoje. Nuo šios Sereikiškių vandenvietės ir prasidėjo Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija. E. Szenfeldo suprojektuoto siurblinės pastato architektūra atkartojo greta stovinčios Bernardinų bažnyčios formas. Nors statinys atrodė išties didingai, tokią romantinę stilizaciją architektūros profesorius Juljuszas Kłosas tuomet pavadino ,,šlykščia vertingo paveldo parodija“. 1914 m. baigta statyti siurblinė veikė iki 1944 m., kai traukdamasi nacių kariuomenė susprogdino rezervuarą ir siurblinės pastatą. Buvusią architektūrą teprimena sargo būdelė Šv. Brunono Bonifaco g. prie įėjimo į Bernardinų sodą. 1945 m. pasitelkus karo belaisvius, siurblinė buvo atstatyta išlaikant planinę pastato struktūrą, tačiau gerokai kuklesnė. Vienintelė taip ilgai veikianti siurblinė ir šiandien skaniu, tyru požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus. Sereikiškių vandenvietėje taip pat veikia ir pačių darbuotojų įkurtas Vandentiekio istorijos muziejus, duris atvėręs 1976 m.

Jono Meko skersvėjis – siaurutė alėja, pavadinta lietuvių kilmės filmų kūrėjo, amerikietiško avangardinio kino pradininko Jono Meko vardu. Ši gatvelė turi ir savo mitinį gyventoją – Naminuką. Pasakojama, kad ilgą laiką liūdnas Naminukas tūnojo tamsiuose griuvėsiuose, trokšdamas turėti jaukius namus. Ir jo svajonė išsipildė – skersvėjis atgijo, Naminukas ėmėsi jį globoti ir kurstyti jaukumo ugnį. Iš laimės, kad visa tai atsitiko, ištryško stebuklingas šaltinis. Atsigerti jo vandens kviečiami visi, kuriems trūksta namų ramybės, džiaugsmo, meilės ir palankaus permainų skersvėjo. Keliaujate su keturkoju augintiniu? Pagirdykite ir jį iš jam skirtos vietos.

Aikštė, kurioje esate, daugybę metų buvo žinoma dėl čia veikusio turgaus. Vienintelis pastatas šioje aikštėje – vandens bokštas. Jis turgaus ir aplinkinių pastatų reikmėms iškilo 1872 m. Istorizmo stiliaus aštuoniakampio bokšto viršuje buvo vandens rezervuaras. Į jį vanduo atitekėdavo iš Misionierių (Žiupronių) šaltinių, o vamzdžiai buvo nutiesti Vilnios upės dugnu. Šiandien pastatas jau nebeatlieka pirminės funkcijos. 2005 m. Jis buvo įtraukas į Kultūros vertybių registrą kaip architektūrinę ir inžinerinę vertę turintis objektas. 2022 m. bokštas buvo restauruotas.

XIX a. II pusėje iš Žiupronių (Misionierių) šaltinio buvo atvestas vanduo ir į seniausią Vilniaus priemiestį – Užupį. Užupio ir Malūnų g. sankryžoje (dab. „Užupio angelo“ vieta) kadaise stovėjo koplytstulpis, o šalia jo buvo įrengtos net dvi vandens kolonėlės. Šioje aikštėje viena vandens kolonėlė stovi ir šiandien. Ar žinote, kad balandžio 1-ąją, Užupio Nepriklausomybės (Nepriklausomybės) dieną, iš jos bėga alus? Jei netikite, būtinai patikrinkite.

Užupio respublika, kaip tikra respublika, turi ne tik savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, šventes, bet ir konstituciją. Ant Paupio gatvės sienos esanti konstitucija šiandien yra išversta į 44 kalbas (ir jų kasmet daugėja). Dešiniau konstitucijos pavaizduota Užupio respublikos vėliava – kiauras delnas. Delnas simbolizuoja atvirumą ir tolerantiškumą, kiaurymė – tai, kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti.

Užupio konstitucijos autoriai – Romas Lileikis ir Tomas Čepaitis. Ji sukurta vos per tris valandas ir 1998 m. balandžio pirmą dieną paskelbta lentoje Paupio gatvės pradžioje. Ir apie ką gi kalba 41 konstitucijos punktas? Apie daug ką – laisvę, meilę, tikėjimą, net apie kates ir šunis. Na, o pirmieji du skirti vandeniui:

1.     Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.
2.     Žmogus turi teisę į karštą vandenį, šildymą žiemos metu ir čerpių stogą.

Misionierių sodai, arba Kūdrų parkas, – Vilniaus senamiestyje, tarp Paupio ir Subačiaus g., įsikūręs istorinis, buvusio misionierių vienuolyno sodas su keliais tvenkiniais. 

Teritorijoje buvo hidrotechninių įrenginių, veikė tvenkinių persipylimo sistema. Misionieriai valdė vandens šaltinius, kuriuos buvo pritaikę sau ir nuomojo miesto reikmėms.

Anksčiau visa žalia teritorija buvo vientisa, tik 1952 m. naujai nutiesta Maironio g. padalijo parko teritoriją į dvi dalis. Šiandien Misionierių sodas skyla į Išganytojo kalno šlaitą ir teritoriją už kelio, vadinamą Kūdrų parku. Parke tyvuliuoja trys tvenkiniai, susijungiantys į vieną sistemą. Perėjoms pastatyti tiltai. Tai mėgstama miestiečių poilsio vieta.