Vilniaus globėjo beieškant

Pastatą 1928 m. suprojektavo ką tik į Vilnių atvykęs ir vyriausiojo miesto architekto pareigas gavęs Steponas Narembskis. Tai turėjo būti erdvi ir moderni mokykla, skirta 500 berniukų ir 500 mergaičių. Ji buvo pavadinta Lucijaus Želigovskio berniukų ir Vladislovo Sirokomlės mergaičių mokykla.

Abiejų mokyklų portalai buvo papuošti Šv. Kristoforo figūromis ir statybų baigimo data – 1930 m. Norėdamas, kad pastatas derėtų su aplinka, Steponas Narembskis parinko puošybos detales, atkartojančias šalia esančius Sapiegų rūmus.

Po Antrojo pasaulinio karo mokyklos pavadinimai ne kartą keitėsi, nuo 1972 m. mokykla, labiau žinoma kaip 18-oji vidurinė, čia mokėsi Dalia Ibelhauptaitė, Andrius Mamontovas, Oskaras Koršunovas. Vėliau – Antakalnio vidurinė, dabar Antakalnio gimnazija.

1675 m. Pacų lėšomis pastatyta barokinė bažnyčia su garsiuoju dviprasmišku užrašu, išduodančiu jos fundatorius: Regina Pacis funda nos in pace („Taikos Karaliene stiprink / saugok mus taikoje“).

Bažnyčios vidus įspūdingas. Pjetras Pertis, Džovanis Maria Galis ją išpuošė daugiau nei dviem tūkstančiais stiuko skulptūrų. Tarp jų visai šalia įėjimo nesunkiai rasime ir seniausią Vilniuje Šv. Kristoforo skulptūrą.

Elektrinė pastatyta 1901–1902 m., o 1903 m. Vilniaus gatvėse įsižiebė 181 elektros lemputė.

1944 m. besitraukiantys vokiečiai, nespėję demontuoti ir išgabenti įrenginių, elektrinę susprogdino. Atstatymas truko pusantrų metų – iki 1946 m. gruodžio. Pastačius Elektrėnų elektrinę, senoji Vilniaus elektrinė prarado savo svarbą, todėl persiorientavo į šilumos tiekimą miestui.

Elektrinę puošia Boleslovo Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“, kurią 1995 m. atkūrė skulptorius Petras Mazūras, ir trys Vilniaus herbai su Šv. Kristoforu.

Bernardinus dar XV a. vid. į Lietuvą pasikvietė Kazimieras Jogailaitis. Bernardinų bažnyčios statybos sutampa su miesto sienos statyba, todėl bažnyčia įgauna ir gynybinės tvirtovės bruožų. Žiūrint iš Dailės akademijos pusės, galima pamatyti ir bažnyčios pastogėje esančias šaudymo angas. Bažnyčia gotikinė, tačiau jos frontonas – barokinis, nes buvo atstatomas po XVII a. vid. karų.

Užėję į bažnyčią, kairėje pusėje išvysime 6 metrų Šv. Kristoforo freską. Sunku patikėti, bet ją dengė 12 sluoksnių dažų. Nors ši freska gana prastos būklės, sunykusi, Šv. Kristoforo bruožus vis dar galima įžiūrėti.

Šv. Vaitiekaus knygyną šiame pastate 1922 m. atidarė Zyndų šeima (iš pradžių tėvas Leonas, paskui verslą perėmė sūnus Boleslovas). Knygynas Vilniuje veikė kaip Poznanės knygyno filialas. 1936 m. knygyno sienas šeimininkai papuošė sgrafitu. Pastatas restauruotas ir 1972, ir 2004 m. Knygyną puošia daugybė įvairių simbolių: pelėda, degantis fakelas, knyga, saulės, mėnulio kompozicijos. Viename iš skydų randame ir Šv. Kristoforą.

Lauryno Gucevičiaus suprojektuota ir Stepono Narembskio tarpukariu rekonstruota miesto rotušė yra tikra Šv. Kristoforų „pasiutpolkė“. Geriausiai matomas didžiulis heraldinis skydas sostinės rotušės frontoną papuošė 2003 m. Durų rankenos su Šv. Kristoforo atvaizdais – tarpukario laikų Stepono Narembskio autorinis darbas. Atkreipkite dėmesį į jų blizgesį – jis išduoda, kaip dažnai durys buvo varstomos. Dar galime rasti Vilniaus herbą su Šv. Kristoforu virš centrinių durų ir ant Vilniaus miesto vėliavų. O apėję rotušę, galinėje jos pusėje virš durų taip pat rasime Šv. Kristoforą ir rekonstrukcijos datą – 1938 m.

XVI a. čia stovėjo Rusų pirklių namai. XX a. pr. iš Rusijos atvykęs architektas ir inžinierius Konstantinas Korojedovas pastatą perstatė į miesto salę su viešbučiu „Grand Hotel“. Miesto salės rūmai – brandžiausias šio rusų architekto statinys Vilniuje, skirtas elitinių visuomenės sluoksnių susibūrimams ir iškiliausiems miesto svečiams. Todėl pastato fasade siekta prabangaus ir solidaus vaizdo. XX a. pr. miesto salės rūmai tapo ir svarbiu tautos atgimimo judėjimo židiniu: 1904 m. panaikinus lietuvių kalbos draudimą, čia buvo įsteigtas pirmasis Vilniuje P. Vileišio lietuviškas knygynas; 1905 m. gruodžio 4–5 d. sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, pirmą kartą iškėlęs Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą; o po metų, 1906 m. lapkričio 6 d., įvyko pirmosios lietuvių tautinės operos Miko Petrausko „Birutės“ premjera.

Pakelkite akis į pastato frontoną – jį kadaise puošė carinis Vilniaus gubernijos herbas, o dabar – Vilniaus herbas su Šv. Kristoforu.

Šalia vienos seniausių Vilniaus bažnyčių stovi Antano Kmieliausko sukurta Šv. Kristoforo skulptūra. 1957 m. ją pagaminti užsakė Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Česlovas Krivaitis. Skulptūra turėjo būti skirta Kristupui Čibirui (tarpukariu už lietuvybę kovojusiam kunigui) atminti. Tapybą studijuojančiam A. Kmieliauskui tai buvo pirmoji skulptūra iš akmens. Sovietmečiu kurti šventųjų skulptūras buvo nedovanotina – už tai menininkas pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Nors ši skulptūra ir kainavo karjerą, A. Kmieliauskas visuomet pabrėždavo dėl jos niekada nesigailėjęs. 2016 m. A. Kmieliauskas gavo Šv. Kristoforo apdovanojimą.

Vladislovas Umiastovskis su žmona Janina XIX a. pab. – XX a. pr. rūmuose rengdavo pobūvius, kultūrinius renginius, čia veikė inteligentų klubas, įvairios draugijos. Po grafo mirties Janina garsėjo labdaringa veikla.

1930 m. po rūmų rekonstrukcijos pastato kampe buvo įrengta niša ir joje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra. Pokariu skulptūra dingo, ir niša kurį laiką buvo tuščia. 1973 m. nišoje atsirado Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto vartų sargybinis“. Tai buvo menininko diplominis darbas, skirtas 650 m. pirmojo Vilniaus paminėjimo proga. Prieš pradėdamas darbą skulptorius bičiuliavosi su žymiu lietuvių grafiku Rimtautu Gibavičiumi, tad skulptūrai suteikė savo bičiulio veido bruožus – šie jam pasirodė artimi karžygio išvaizdai. Sovietmečiu skulptūra buvo medinė. Iš vario ji išlieta Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tuomet ją papildė ir Gediminaičių stulpai.

Kadaise Vilniaus g. 18 stovėjusį vėlyvojo postmodernizmo DNB banko administracinį pastatą jau nedaug kas atsimena. Po 2020 m. baigtos rekonstrukcijos pastatas visiškai pakeitė savo išvaizdą ir tapo verslo centru  „V18“. Ketverius metus vilniečiai galėjo spėlioti, kas papuoš Vilniaus ir Labdarių g. pastato kampą ketvirtame aukšte – buvo akivaizdu, kad ten kažko trūksta. 2024 m. pastato fasadas pasipuošė 600 kilogramų sveriančia bronzine šv. Kristoforo skulptūra. Pakelkite akis ir nepraeikite pro šalį.

Architekto Arūno Eduardo Paslaičio suprojektuotą pastatą 1996 m. papuošė skulptoriaus Kazimiero Kisielio kūrinys. Didžiulis, iš nerūdijančiojo plieno sukurtas Šv. Kristoforas stovi pasiraitojęs kelnes ir atrodo, kad tuoj tuoj nužengs į Gedimino prospektą.