Vilniaus fotoalbumas

Janas Hiksa gimė 1859 m. Verkių dvare samdinių – miškininko čeko Jano (Johano) Hiksos ir jo žmonos prancūzės Marijos Magdalenos Bulman – šeimoje. Gyvendamas Verkių dvare, 1876-1900 m.

Janas Hiksa ėmė fiksuoti rūmų savininko kunigaikščio Petro Vitgenšteino, turtingiausio Europoje žemvaldžio – Liudviko Vitgenšteino sūnaus, šeimos ir šeimynykščių kasdienybės akimirkas, Verkių dvaro aplinką: arbatėlės gėrimo ceremonialą, medžioklės scenas, parko mažąją architektūrą ir augaliją, apylinkių kraštovaizdį. Kartu su kunigaikščio šeima keliavo po Europos valstybes, fiksuodamas ir didmiesčių vaizdus, ir netikėtus nutikimus, pavyzdžiui, didžiulį gaisrą restorane. Yra įamžinęs kelionių garlaiviu iš Vilniaus į Verkius akimirkas (buvo keliaujama nuo prieplaukos dab. Mindaugo tilto vietoje), paliko Aukštutinės pilies ir Vilniaus panoramų nuotraukų. 1900 m. J. Hiksa su žmona lietuve Kazimiera Gricevičiūte ir savo septyniais vaikais persikėlė į Šiaulius.

Įdomu tai, kad Verkiuose buvo padarytos iki šiol nerastos (tikriausiai neišlikusios), tik iš atsiminimų žinomos pirmosios nuotraukos Lietuvoje ir apskritai buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje: praėjus vos pusmečiui po fotografijos atsiradimo Paryžiuje, rūmų rekonstrukcijos darbus dagerotipe 1839 m. vasarą įamžino kunigaikščio L. Vitgenšteino vaikų guvernantas, 22-ejų prancūzas Francua Marciljakas (François Marcillac).

Bajoras Tiburcijus Chodzka gimė 1840 m. Vileikiškių dvarelyje prie Širvintų. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Rusiją, iš ten grįžo tik 1870 m. ir apsigyveno Varšuvoje. Nuo tada kelis dešimtmečius praleido dirbdamas fotoateljė Lenkijoje, Mazovijos miestuose (Piotrkuve, Lomžoje, Plocke), Lietuvos kurorte Druskininkuose, kur dešimtmetį darbdamas  išleido šio miesto nuotraukų albumą. Fotografuoti Vilniuje jam nebuvo leidžiama, prašymai įkurti fotoateljė 1874, 1875, 1883 m. ir vėliau valdžios buvo atmesti. Tik 1900 m. pagaliau įsikūrė Vilniuje ir atidarė fotografijos saloną Gedimino prospekte. Po metų jam leista fotografuoti mieste. 1902 m. eksponavo savo nuotraukas žemės ūkio parodoje Bernardinų sode, jos buvo įvertintos aukso medaliu. Padarė įspūdingų Nerimi plukdomų sielių, valtininkų, upės pakrančių nuotraukų, įamžino Aukštutinę pilį, Antakalnio kalvas, metalinį Žaliąjį tiltą, Didžiąją gatvę. Leido savo nuotraukų atvirukus.

Polocko apylinkėse 1818 m. gimęs bajoras Juozapas Čechavičius į Vilnių atvyko 1865 m. jau kaip patyręs fotografas. Šio meno paslapčių mokėsi Paryžiuje. Jaunystėje dirbo fotoateljė Liubline, fotografavo Kyjive, Černihive, turėjo fotoateljė Vitebske.

J. Čechavičius įamžino Vilnių ir jo gyventojus daugiau kaip 300 nuotraukų. Jose išvystame išnykusį miestą: pranciškonų bažnyčios varpinę, Šv. Juozapo bažnyčią, pokariu nugriautą kvartalą Maironio g., Šnipiškių Jėzaus koplytėlę, vienaaukščius bajorų dvarelius Žygimantų g., Karališkąjį malūną, medinį cirko pastatą Katedros a., medinį turgaus svarstyklių pastatą Lukiškių a. ir kt. Fotografavo pagrindinius miesto objektus (bažnyčias, universitetą), geležinkelį, įvairias statybas, muges, miesto apylinkes.

Gražiausios nuotraukos nugulė į jo parengtą „Vilniaus vaizdų“ albumą, pardavinėtą Vilniaus knygynuose. Kartu su grafu iš Šiaulių Vladimiru Zubovu plaukė Nerimi nuo aukštupio iki žiočių, užfiksavęs upės pakrantes, sudarė „Neries pakrančių vaizdų“ albumą. Norėdamas įamžinti įspūdingiausius vaizdus, su fotografavimo įranga ir laboratoriniais reikmenimis nakvodavo palapinėje ant kurios nors Vilniaus kalvos.

Rūpindamasis autorinėmis teisėmis, apsaugojo savo darbus firmine žyma, patvirtinta Peterburge. Buvo Prancūzijos fotografijos draugijos narys, už savo nuotraukas Paryžiuje yra gavęs apdovanojimų.

Medinė J. Čechavičiaus fotografijos studija veikė vadinamajame Veršyne – maždaug dabartinės „Rotondos“ kavinės vietoje.

Ukrainos vakaruose, Voluinėje, gimęs Vilhelmas Zacharčikas į Vilnių 1865 m. atvyko iš Peterburgo. 1866–1870 m. dirbo Vilniaus astronominės observatorijos fotografu. Čia veikė antroji pasaulyje po Londono tarnyba, dariusi saulės nuotraukas. V. Zacharčikas heliografu stebėjo saulę, jos dėmių dinamiką ir jas fotografuodavo. Taip pat vykdyti spektriniai Saulės paviršiaus tyrimai, žvaigždžių fotometrija. Tuo pat metu jis ėmėsi fotografuoti Vilnių ir sudarė „Vilniaus albumą“. Iš viso žinoma pusšimtis V. Zacharčiko įamžinto Vilniaus nuotraukų, tai miesto panoramos (Bernardinų sodo, Trijų Kryžių kalno, Užupio, Paupio, Belmonto, Lukiškių, Antakalnio ir kt.), Vilnios ir Neries pakrantės, žymiausi architektūros paminklai (Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčia, Aušros vartai, dab. Prezidentūros, Aukštutinės pilies kalno, geležinkelio stoties ir kt. nuotraukos) ir priemiesčiai (Verkių, Liepkalnio, Vingio, Antakalnio, Markučių kt.). Daugiausia nuotraukų V. Zacharčikas padarė nuo aukščiausių Vilniaus ir jo apylinkių kalvų, į kurias turėjo užtempti visą sunkią įrangą. Tuo metu nuotraukos buvo daromos šlapiojo kolodijaus principu ant sidabrinių plokštelių ir iš karto ryškinamos, tad fotografas turėdavo gabentis ne tik sunkią kamerą su stovu, bet ir visą chemijos laboratoriją.

Stereoskopinės nuotraukos Vilniaus gyventojams demonstruotos dar 1859, 1865 m. specialiose parodose – pro žiūronus pasimatydavo erdvinis vaizdas. Ši pramoga buvo populiari, o po keliasdešimties metų sugalvota, kaip šias demonstracijas dar patobulinti. 1888 m. vokiečių fotografas ir išradėjas Augustas Furmanas pateikė savo išrastos konstrukcijos dokumentaciją patentų biurui Londone, nors vadinamosios imperatoriškosios panoramos (dar žinoma kaip kaizerpanorama arba fotoplastikonas) demonstracijos vykdytos dar nuo 1880 m. Tai buvo mechaninis įrenginys su sukamuoju mechanizmu viduje, kuris kas kelias sekundes keisdavo skaidres. Iki 25 žiūrovų seanso metu pro stereoskopinius žiūronus stebėdavo spalvotus (ranka nuspalvintus) besikeičiančius trimačius vaizdelius (pasaulio miestų, gamtos, egzotiškų šalių vaizdus ir kt.). Toks stereoskopinės fotografijos panaudojimas žiūrovams labai patiko, ir šie įrenginiai paplito po visą Europą – 1910 m. žemyne jų veikė daugiau kaip 250 (iš jų – 162 Vokietijoje). A. Furmano archyve buvo sukaupta daugiau kaip 100 tūkst. nuotraukų, jos buvo rodomos vis kito miesto fotoplastikonuose. Ši pramoga populiarumą prarado Europos miestuose palaipsniui įsigalėjus kinui.

Vilniuje fotoplastikonas „Terra“ prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė pastate Dominikonų g. 11, bet šios įrangos likimas nėra žinomas. Išlikę tokie įrenginiai demonstruojami Berlyno, Miuncheno, Antverpeno, Varšuvos, Krokuvos, Lodzės ir kituose muziejuose.

Bajoras lietuvis Adomas Daukša buvo fotografas ir dailininkas. 1897 m. atsikėlęs gyventi į Vilnių, su Janu Hermanovičiumi dab. Barboros Radvilaitės gatvėje įsirengė fotografijos studiją, kuriai vadovavo fotografas Bronislavas Medzionis. 1898–1902 m. A. Daukšos ateljė veikė dab. Dominikonų ir Šv. Jono gatvėse.

1899 m. Bernardinų sode vykusią žemės ūkio parodą A. Daukša ne tik fotografavo, bet ir joje turėjo savo fotografijos paviljoną, kuriame pardavinėjo dažais tapytas nuotraukas-paveikslus.

1901–1902 m. A. Daukšos įmonė ėmė fotografuoti gražiausius Vilniaus vaizdus masiniams spalvotiems atvirukams. Norėdami kuo įspūdingiau įamžinti miestą, lipo ant stogų, karstėsi ant kaminų. Laboratorijoje išryškintas nuotraukas skystais dažais nuspalvindavo B. Medzionis.

1904–1905 m. A. Daukša, keliaudamas po Lietuvos ir dab. Vakarų Baltarusijos miestelius bei bažnytkaimius, fotografavo katalikų bažnyčias ir stačiatikių cerkves: jų šventorius, eksterjerą ir interjerą, epitafijas. Kaišiadorių muziejuje saugomas 172 stiklo negatyvų rinkinys su A. Daukšos darytomis maldos namų nuotraukomis. Fotografas paliko labai išsamias Nemenčinės bažnyčios fotofiksacijas, įamžinęs altorius, vargonus ir kt. detales, kurie vėliau buvo sunaikinti.

Bronislovas Miedzionis (Medžionis) – dar vienas lietuvis fotografas, dirbęs kartu su Adomu Daukša. 1904–1915 m. vadovavo fotoateljė dab. Šv. Jono g. Vilniuje. Nuo 1904 m. Didžiojoje g. prie Šv. Paraskevės (Piatnickajos) cerkvės veikė B. Miedzionio vasaros paviljonas. B. Miedzionis fotografavo Vilniaus lietuvių bendruomenę (mokytojus ir mokinius, kunigus, darė vestuvių nuotraukas), lietuviškų draugijų narius, maldininkų procesijas, atskirų asmenų portretus. Žymiausia jo grupinė portretinė nuotrauka – keturi broliai Vileišiai, įamžinti 1904 m., pagal šią nuotrauką T. Kosciuškos g. pradžioje sukurtas trijų brolių Vileišių paminklas.

Fotografas fiksavo įvairius Vilniaus įvykius, rengė fotoreportažus „Wiadomości ilustrowane“ ir kitiems periodiniams leidiniams. Jo fotoateljė veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo, o jos adresas būdavo nurodomas „B. Miedzionio fotografijos dirbtuvės prie Piatnickajos cerkvės“.

Vilniuje gimęs fotografas ir dailininkas Aleksandras Vladislovas Strausas 1853–1857 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje, o grįžęs į Vilnių piešimo mokė Bajorų institute, dirbo Vilniaus miesto teatro dailininku. Yra nutapęs teatro aktorių, diduomenės (Eustachijaus Tiškevičiaus) portretų. Nuo 1866 m. dirbdamas įvairiuose miesto fotoateljė su kitais kolegomis pagarsėjo kaip geriausias fotografas-portretistas. Nuo 1880 m. ėmė dirbti vienas savo fotoateljė Didžiojoje g. 5. Taip pat turėjo filialą Kaune. Nuotraukose A. V. Strausas įamžino daugybę garsių vilniečių, tarp jų – grafai Tiškevičiai (Juozapas, Vladislovas, Antanas, Aleksandras ir Marija), Marija Skirmuntaitė, Kazimieras Romeris ir net kolega fotografas Janas Hiksa.

Išugdė nemažai kitų žymių Vilniaus fotografų, fotografijos meno paslaptimis dalijosi su broliais Čižais, S. Fleriu.

1896 m. A. V. Strausui mirus, fotoateljė ėmė vadovauti jo žmona Jekaterina. Gerą vardą turinti įmonė veikė dar kelis dešimtmečius. 1907 m. joje apsilankiusi nuotraukoje įsiamžino Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Tauragėje gimęs bajoras Abdonas Korzonas fotografijos meno paslapčių mokėsi XIX a. 6 deš. Paryžiuje. Persikėlęs į Vilnių, įsteigė fotoateljė, kuri veikė vos kelerius metus – nuo 1859 m. iki 1863 m. sukilimo. Jame dalyvavo ir pats fotografas. Nepaisant gana trumpo veiklos laikotarpio Vilniuje, kūrybingas ir darbštus fotografas įsiamžino mieste kaip vienas pirmųjų miesto panoramų (Lukiškių a., senamiesčio nuo Pamėnkalnio žvelgiant, geležinkelio ir kt.) ir gatvėvaizdžių autorius, stereoskopinės (erdvinės) fotografijos Lietuvoje pradininkas (nufotografavo apie 20 tokių nuotraukų). Fotografas 1860 m. įamžino Panerių tunelio prie Vilniaus įrengimą ir ten dirbusius statybininkus. Fotografavo žymius vilniečius (poetą, rašytoją Liudviką Sirokomlę, istoriką Adomą Honorį Kirkorą) ir sukilimo vadus (Zigmantą Sierakauską, Jokūbą Geištorą ir kitus). Aktyviai palaikė 1863 m. sukilimą, slėpė ginklus sukilėliams, už tai jo fotoateljė įranga ir nuotraukos buvo caro valdžios konfiskuotos, o pats fotografas ištremtas į Sibirą.

A. Korzonas turėjo fotoateljė Didžiojoje g., bet pokariu ten pastatytas kitas pastatas.

Prancūzų kilmės lenkas Stanislovas Filibertas Fleris (Stanisław Filibert Fleury) gimė miesto apylinkėse – Pupojų kaime tarp Dvarčionių ir Galgių. Būsimas fotografas ir dailininkas paauglystėje mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vėliau fotografijos paslapčių – pas A. V. Strausą. 1884 m. su fotografais Faustinu Lopacinskiu ir Ričardu Bačanskiu (pastarasis vėliau valdė fotoateljė Pilies g. 12) įkūrė fotoateljė Didžiojoje g. 20, bet 1892 m. tapo vieninteliu jos savininku. Kai kurios Vilniaus vietos, – tarkim, Katedra, Bonifratrų, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios – nuo S. F. Flerio užfiksuotų nedaug pasikeitusios, tačiau jose matome arklių traukiamus vežimus, žmones, vilkinčius XIX a. II p. drabužius, akmenimis grįstas gatves, arklių traukiamus tramvajus ir kt. Kitos miesto vietos visiškai neatpažįstamos dėl karo ir pokario griovimų (namai Rotušės a., Pilies, Bazilijonų g., Neries pakrantės). Ypač įspūdingos S. F. Flerio nuotraukos, kuriose įamžinti iki dabar gerokai pasikeitę Vilniaus priemiesčiai – Belmontas, Rasos, Naujoji Vilnia.

S. F. Fleris įamžino šimtus vilniečių, tarp jų – bajorai ir grafai (Romeriai, Tiškevičiai), dvasininkai, mokslo vyrai, inžinieriai, sukilimo dalyviai. Jis įamžino ir netoli jo gyvenusį M. K. Čiurlionį. S. F. Fleris buvo vienas stereoskopinės fotografijos entuziastų Lietuvoje, sukūręs devynias dešimtis erdvinių Vilniaus ir jo apylinkių atvaizdų. Šios nuotraukos būdavo daromos specialiu fotoaparatu su dviem objektyvais, žiūrint pro specialius akinius, jos sukuria erdvinę nuotraukos iliuziją.

Šiuo metu Vilnius yra labai tarptautiškas miestas, jame gyvena daugiau kaip 70 tūkst. užsieniečių, sudarantys apie dešimtadalį miestiečių. Panašus miesto charakteris buvo ir ankstesniais laikais. Pavyzdžiui, XIX a. Vilniuje gyveno nemažai prancūzų, vokiečių, italų. Vienas to meto vilniečių buvo iš Barselonos atvykęs italas Džuzepė Achilas Bonoldis. Vilniuje jis mokė dainavimo, buvo susibičiuliavęs su Vokiečių g. gyvenusiu kompozitoriumi Stanislavu Moniuška, rengė solo koncertus, dainavo operose. Du dešimtmečius praleidęs Vilniuje, netikėtai Dž. A. Bonoldis tapo vienu iš sukilimo organizatorių. Bausmės išvengė, nes buvo Italijos pilietis. Be šių faktų, mažiau žinoma jo biografijos detalė, kad jis buvo dar ir fotografas, o jo žymiausia nuotrauka – vieno iš sukilimo vadų Konstantino Kalinausko portretas.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 288 sukilėlių ir jų šeimos narių nuotraukos, atimtos per kratas dvaruose, įskaitant ir kratas Vilniaus fotografų ateljė.

Broliai, bajorų Mintautų-Čižų giminės atstovai. Fotografijos amato subtilybių Vaclovas Čižas mokėsi iš A. V. Strauso. 1875 m. Vaclovas Čižas su muziku, poetu ir fotografu Faustinu Lopatinskiu įsteigė fotoateljė Arklių g. (dabartinėje Bazilijonų g.). 1879 m. V. Čižas su broliais Henriku ir Edvardu ten pat atidarė fotoateljė „Broliai Čiž“. Dažnai ant vilniečių portretinių nuotraukų, padarytų šiame salone, puikuodavosi prancūziškas užrašas Freres Czyž. 1891 m. fotoateljė buvo perkelta į Aušros Vartų g. 15, netoli Šv. Teresės bažnyčios, kur veikė iki 1915 m. Dažniausiai broliai buvo pasiskirstę darbus: Henrikas rūpinosi dekoracijomis, fotografuojamų asmenų susodinimu, Edvardas fotografuodavo, o Vaclovas darbuodavosi laboratorijoje. Ši fotoateljė buvo viena populiariausių XIX ir XX a. sandūros Vilniuje, tad Vilniaus muziejuose išliko šimtai senųjų vilniečių portretų su firminiu brolių fotografų ženklu.

Mironas Butkovskis ateljė Šv. Stepono g. ėmėsi darbuotis 1888 m., būdamas 23-ejų. Kelerius metus M. Butkovskio ateljė veikė Vokiečių g. Nuo 1896 m. prie Mirono prisijungė brolis Leonas, o ateljė ėmė vadintis „Broliai Butkovskiai“. Ji buvo viena populiariausių Vilniuje ir veikė Bazilijonų g. (tuo metu – Arklių g.) iki Pirmojo pasaulinio karo. Jos firminis blankas būdavo papuoštas įrašais: „Jo didenybės Persijos šacho dvaro fotografai Broliai Butkovskiai“, „Broliai fotografai Butkovskiai, sulaukę popiežiaus Pijaus X asmeninės padėkos“ ir „Freires Boutkovsky, Vilna“. Brolių specializacija buvo portretinė fotografija, tačiau jie fotografavo ir Vilniaus architektūrą, miesto įvykius. Mironas Butkovskis sudarė ir platino savo fotografijų atvirukų rinkinius „Collection Vilna“ („Vilniaus kolekcija“), „Vues des Vilna“ („Vilniaus vaizdai“) su Žaliojo tilto ir Šv. Rapolo bažnyčios, Užupio turgaus, Bernardinų sodo ir kitais miesto vaizdais. 1906 m. broliai sudarė Aukštutinės pilies nuotraukų albumą. Dar ir 1937 m. Gedimino pr. 22 veikė fotografijos įmonė „Broliai Butkovskiai“.

1860 m. į Vilnių iš Torūnės atvykęs trisdešimtmetis lenkas bajoras, Prūsijos pilietis Albertas Sveikovskis dirbo Vilniuje iki 1866 m. Mieste įkurtoje fotoateljė jis kūrė Vilniaus aukštuomenės portretus (pvz., Vilniaus senienų muziejaus steigėjo Eustachijaus Tiškevičiaus ir kt.), fotografavo miesto gatves, bažnyčias (Šv. Petro ir Povilo, Kalvarijų Šv. Kryžiaus, Katedrą), dab. Prezidentūros rūmų nuotraukoje įamžino fontaną, buvusį Simono Daukanto aikšteje. Sukūrė pirmąsias kelių miesto dalių panoramas. Ypač įspūdinga nuo kalvelės Šnipiškėse penkiose dalyse įamžinta kairiojo Neries kranto panorama, kurioje matyti drastiškai iki mūsų laikų pasikeitusi Žygimantų gatvė, mūrinis arkinis Žaliasis tiltas, neurbanizuoti upės krantai. A. Sveikovskis taip pat užfiksavo XIX a. 7 deš. Vilniaus apylinkes: Paupį, Markučius, Trinapolį, Verkius. Panoramose įamžino įvairius išnykusius objektus, kaip antai: Tiškevičiaus malūną Paupyje ir Paupio smuklę, „Geležinės trobelės“ smuklę Rasose. 

Fotografas sudarė pirmąjį Lietuvoje fotografijų rinkinį „Vilniaus albumas“ (32 nuotraukos), į kurį sudėti svarbiausi Vilniaus architektūros paminklai, panoramos ir gražiosios miesto apylinkės. Jo fotografijos ateljė veikė Miulerių namuose Vokiečių g., kurią savininkas madingai reklamuodavo kaip photographie americaine.

Bajoras Janas Hermanovičius, gimęs Trakų paviete 1871 m., XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje turėjo leidimą fotografuoti apskričių miestuose. 1895 m. įsikūrė ir fotografavo Vilniuje, po kelerių metų čia atidarė fotoateljė. Dirbo mieste su pertraukomis. 1904 m. su žmona Joana nesėkmingai siekė atidaryti fotoateljė filialą Naujojoje Vilnioje. 1906 m. sukūrė visą seriją nuotraukų, kuriose įamžino religinę Dievo Kūno procesiją – didžiulę miestiečių maldininkų minią, einančią iš Vilniaus senamiesčio į Jeruzalę, vėliau nuotraukos buvo platinamos specialiuose prabangiuose aplankuose. Galima įsivaizduoti, kaip greitai turėjo suktis fotografas ir kokį išradingumą pasitelkti, norėdamas iš skirtingų Vilniaus pastatų balkonų užfiksuoti dinamiškai judančią procesiją. Vieni iš tokių balkonų – Vilniaus ir Klaipėdos gatvių sankryžoje stovintys Vilniaus mokytojų namai. Taip pat sukūrė religinės tematikos vinječių su Vilniaus religiniais simboliais – su Katedros ir vyskupo portretu, religinių procesijų koliažais.

Boleslava Tallat-Kelpšaitė – Varšuvoje 1908 m. gimusi lietuvė, o jos vyras Edmundas Zdanovskis – Vilniuje 1905 m. gimęs lenkas. Tai garsi sutuoktinių fotografų pora, Jano Bulhako mokiniai, kaip menininkai atsiskleidę tarpukario Vilniuje.

B. Tallat-Kelpšaitė paauglystę praleido Liepojoje, kur jos tėvai turėjo fotografijos studiją. 1925 m. šeima persikėlė į Kauną. Tuo metu dukra jau padėdavo mamai Janinai Tallat-Kelpšienei jos fotografijos salone. 1928 m. persikėlusi į Vilnių ir pradėjusi studijuoti Stepono Batoro universitete, įsiprašė mokytis fotografijos pas J. Bulhaką, pas kurį jau penkerius metus mokėsi jos būsimas vyras Edmundas. Nuo 1934 m. sutuoktiniai, įkūrę fotoateljė Vilniaus gatvėje, fotografuodavo kartu. Zdanovskiai yra sukūrę romantiškų Vilniaus nuotraukų su įvairių gatvių vaizdais, miesto panoramų, kuriose justi jų mokytojo propaguota fotografikos stilistika.

Pokariu repatrijavo į Lenkiją ir įsikūrė Gdynėje – mieste šalia Gdansko.

XIX a. fotografais Vilniuje dažniausiai dirbo vyrai, tačiau buvo ir kelios moterys, užsiėmusios šiuo amatu. Viena pirmųjų Lietuvos fotografių moterų – Mirijama Rapoport, 1899 m. atidariusi fotoateljė „Miriam“ Vilniaus g. 23. Čia ji dirbo iki 1902 m. Tuo metu norint fotografuoti mieste ar priemiesčiuose reikėjo gauti specialius valdžios leidimus. Motyvuodamas tuo, kad tokie leidimai jau buvo išduoti fotografams vyrams Adomui Daukšai ir Tiburcijui Chodzkai, valdininkas M. Rapoport nesuteikė teisės fotografuoti miesto apylinkių. Taip pat pasiteisinta, kad A. Daukša ir T. Chodzka – profesionalai, o ji – tik mėgėja. Ateljė fotografės vardu, tiesa, valdoma jau kitų asmenų, veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 

Įdomus faktas, kad fotografams vyrams mirus, dažniausiai verslą perimdavo jų žmonos ir tęsdavo veiklą. Galima įtarti, kad tiek maišant chemikalus, tiek fotografuojant, tiek ryškinant nuotraukas laboratorijose žmonos beveik visada padėdavusios sutuoktiniams, todėl turėdavusios labai daug žinių. Beje, sakoma, kad ir J. Bulhaką fotografuoti paskatino žmona.

Janas Bulhakas dažnai vadinamas lenkų meninės fotografijos tėvu ar piktorializmo pradininku Lenkijos fotografijoje, yra vienas iškiliausių XIX a. pab. ir XX a. pr. Vilniaus fotografų. J. Bulhakas fotografavo Vilnių serijomis net kelis kartus. 1911–1914 m. miesto užsakymu parengė 15 tomų 462 miesto fotografijų rinkinį. Tarpukariu vėl išfotografavo miestą. Paskutinėje serijoje J. Bulhakas su sūnumi Janušu užfiksavo per karą sugriautą Vilnių.
J. Bulhakas įamžino tūkstančius senojo Vilniaus rakursų: gatvių, skersgatvių, kiemų vaizdų, pastatų fasadų ir interjerų. Tarpukariu jo nuotraukomis iliustruoti straipsniai spaudoje apie Vilnių, pirmieji vadovai po miestą, kitos Vilniui skirtos knygos, leisti Vilniaus atvirukai su J. Bulhako įamžintais vaizdais. J. Bulhako fotoateljė keliskart keitė adresus: buvo įsikūrusi Didžiojoje g., Uosto g. (dabar Pamėnkalnio), Jogailos g., pastate dabartinėje Kudirkos aikšteje, o tarpukariu fotografui buvo galima buvo paskambinti telefonu 9-68.
J. Bulhakas paskelbė straipsnių spaudoje apie fotografiją, įskaitant straipsnį apie pirmuosius Vilniaus fotografus, buvo fotografijos pedagogas, parengė knygą „Fotografika“, vadovėlį „Šviesos estetika“. Vadovavo universitete įsteigtai Meninės fotografijos katedrai, jo iniciatyva Vilniuje nuo 1928 m. veikė fotografų draugija Vilniaus fotoklubas, svarbiausias visos tarpukario Lenkijos fotografijos centras.

2018 m. Gedimino pr. fasade atkurtas vitrininis trečio aukšto langas žymi vietą, kur fotografijos ir cinkografijos studiją turėjos lietuvis Aleksandras Jurašaitis.

Fotografuoti A. Jurašaitis pradėjo dar gyvendamas Bielske prie Belovežo girios, kur turėjo fotoateljė. Jo stumbrų nuotraukos buvo nelegaliai naudojamos lenkų ir vokiečių spaudoje, atvirukuose, albumuose, iki šiol leidžiamose fotografijos istorijos knygose pristatomos kaip visai kitų autorių darbai.

1902 m. A. Jurašaitis su šeima persikėlė į Vilnių ir čia tęsė savo verslą. Dirbdamas Vilniuje XX a. pr. įamžino iškiliausius lietuvių kultūros veikėjus ir lietuvių bendruomenės renginius: Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Lazdynų Pelėdą (Sofiją Pšibiliauskienę), Žemaitę, Mariją ir Jurgį Šlapelius, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę, Juozą Tallat-Kelpšą, Lietuvių mokslo draugijos narius studijoje ir Pamėnkalnyje, Tautos namams statyti įsigytame sklype. A. Jurašaitis fotografavo pirmąsias lietuvių dailės parodas, jų eksponatus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius (paveikslus, vinjetes, eskizus).

A. Jurašaičiui mirus, fotoateljė perėmė jo žmona Marija ir dukra Aleksandra Jurašaitytė, padariusi garsiąsias 1917 m. Vilniaus konferencijos, Lietuvos Tarybos, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukas. Vienoje iš A. Jurašaitytės nuotraukų 1917 m. Paupyje įamžintas būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Stulginskis.

Sofija Urbonavičiūtė gimė 1915 m. Maskvoje, lietuvių pabėgėlių šeimoje. 1918 m. su tėvais grįžo į Vilnių. Mokėsi lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau studijavo tapybą Stepono Batoro universitete (dab. Maironio g. įsikūrusiame Dailės fakultete), buvo vienintelė lietuvė, tarpukariu baigusi dailės mokslus šiame universitete. Buvo ir J. Bulhako mokinė, paskui pradėjo dirbti garsiojo fotografo asistente. Kūrė lietuviškų spektaklių dekoracijas, tapė paveikslus. 1938–1939 m. tobulinosi Paryžiuje, bet studijas nutraukė karas, o Sofija grįžo į Lietuvą. 1943 m. S. Urbanavičiūtė paskirta Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Fotografijos skyriaus vedėja, 1943–1945 m. fotografavo karo sugriautą Vilnių. Dėl valdžios persekiojimo ir cenzūros 1951 m. pašalinta iš Dailininkų sąjungos, jai neleista toliau dėstyti Dailės institute. Dėl to ilgą laiką jos tapybos ir grafikos darbai buvo neprieinami net menotyrininkams, ką kalbėti apie visuomenę, o dalis fotografės nuotraukų ir negatyvų, deja, pražuvo. Per stebuklą išlikusiosios yra karo nuniokoto, dingusio Vilniaus neįkainojami liudijimai.