Verkių maršrutas

Po Lietuvos krikšto XIV a. pab. Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkius užrašė jos vyskupams. Vyskupo Igno Masalskio pastangomis, buvę didžiojo kunigaikščio rūmai buvo rekonstruoti ir tapo „Vilniaus Versaliu“ – vienu iš vertingiausių klasicizmo statinių Lietuvoje. Naująjį klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė architektas Martynas Knakfusas ir jo mokinys architektas Laurynas Gucevičius. Tarp dviejų išlikusių oficinų pastatų stovėjo ir centriniai rūmai, kurie apie 1844 m. savininko L. Vitgenšteino sprendimu buvo nugriauti. Šiandien puošniausias Verkių rūmų pastatas – rytų oficina, kurioje atkurti XIX a. laikų interjerai.

1994 m. įkurtas ir 2008 m. iš esmės atnaujintas Muitinės muziejus kaupia ir saugo istorinę, dokumentinę ir kitokią medžiagą, susijusią su muitinės istorija. Muziejaus fonduose sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. įvairių eksponatų. Apie 3 tūkst. jų naudojama nuolatinėse ekspozicijose. Čia galima pamatyti autentišką carinės Rusijos ir Prūsijos pasienio stulpą, susipažinti, kaip išradingai kontrabandininkai geba slėpti nelegaliai gabenamas prekes, taip pat eksponuojamos sulaikytos ir suklastotos prekės. Muziejus vienas tų, kur kai kuriuos eksponatus ne tik galima, bet ir būtina liesti. 

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia statyta siekiant įprasminti Kryžiaus kelio Vilniuje pabaigą – kalva, ant kurios pastatyta šventovė, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną, o Jėzaus nukryžiavimui paminėti skirtos Kryžiaus kelio stotys įkomponuotos tiesiog pačioje bažnyčioje. Pirmąją medinę bažnyčią šioje vietoje pastatė vyskupas Jurgis Bialozoras ir vienuoliai dominikonai 1664–1669 m. Pirmajai šventyklai sudegus, naujoji mūrinė buvo kelis kartus perstatyta, kol XVIII a. vid. įgavo vėlyvojo baroko bruožų. 1850 m., caro valdžios metu, dominikonų vienuolynas buvo uždarytas, tačiau bažnyčia palikta veikti. Kalvarijų bažnyčia buvo viena iš nedaugelio šventovių, kurios nebuvo uždarytos ir sovietmečiu.

XVII a. II p. Vilniaus išvadavimui iš rusų okupacijos atminti vyskupas Jurgis Bialozaras padovanojo 7 valakus žemės iš Verkių dvaro bažnyčiai ir Kryžiaus kelio stotims. Verkių Kalvarija turėjo tapti atmaina tikrosioms Kristaus kančios ir prisikėlimo vietoms. Tai buvo ypač aktualu maldininkams, kurie neturėjo užtektinai pinigų nukeliauti į Šventąją žemę. Kalvarijoms dažnai būdavo parenkama vietovė, turinti panašumų su biblinėmis vietomis – kalvomis, upėmis, slėniais. Sovietmečiu Kryžiaus kelio lankymas oficialiai uždraustas, 1962–1963 m. koplyčios buvo susprogdintos (išskyrus keturias, esančias arčiausiai bažnyčios). 1990–2002 m. Vilniaus Kalvarijos buvo tiksliai rekonstruotos pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. 

Bažnyčią ir trinitorių vienuolyną 1695–1700 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Mediniam ansambliui sudegus, mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statybos darbai vyko visą XVIII a. 1832 m., po numalšinto sukilimo prieš carinę valdžią, Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti, 1846 m. – perduoti stačiatikių metropolitui. Čia buvo įrengta jo vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 m. pertvarkyta į cerkvę. Tarpukariu vėl šeimininkavo katalikai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo komplekse kurį laiką veikė ligoninė, vėliau – turistinė bazė. 1992 m. Trinapolis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai.