Vilnius – UNESCO pasaulio paveldo miestas

„Vilniaus katedra yra viena seniausių ir svarbiausių šalies katalikų šventovių, iškilusių XIV a. pabaigoje, Lietuvai priėmus krikštą. Jos požemiuose buvo laidojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir įtakingiausi didikai.
Katedra ne kartą degė, buvo sugriauta ir vėl perstatoma skirtingose epochose vyravusiais gotikos, renesanso ir baroko stiliais. Paskutinį kartą, XVIII a. pabaigoje, maldos namai rekonstruoti pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą – pastatas įgijo didingas klasicistines formas. Tačiau išlikę ir baroko epochos elementų, ypač puošni ir gausiai dekoruota Šv. Kazimiero koplyčia. Čia galima išvysti ir keistenybe garsėjantį karalaičio paveikslą, kuriame Šv. Kazimieras vaizduojamas su trimis rankomis!
Šiandien Katedroje kasdien vyksta pamaldos, iškilmingai minimos valstybinės, tautinės šventės. Lankytojams atviras ir karališkasis mauzoliejus požemiuose. Priešais Katedrą suraskite plytelę su dviem pėdomis – tai nežinomo Baltijos kelio dalyvio pėdsakai. Taip įamžinta 1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines, Baltijos šalių sostines sujungusi gyva 600 kilometrų žmonių rankų grandinė. Su šiuo reikšmingu įvykiu susiję dokumentai įrašyti į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Vilniaus pilių kompleksą sudarė trys pilys: Žemutinė, aukštutinė ir neišlikusi kreivoji. Žemutinės pilies vietoje dabar atkurti Valdovų rūmai, kurių seniausi mūrai datuojami XIII–XIV a. Tai buvusi LDK valdovų rezidencija. Ypač didingas pilies laikotarpis – XVI a., kai čia rezidavo iš Italijos atvykusi renesanso dvasios skleidėja, LDK kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca su sūnumi, LDK kunigaikščiu, Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Anuomet rūmuose buvo sukaupta gausi trofėjų, gobelenų kolekcija, viena turtingiausių Europos bibliotekų. Deja, XVII a. antroje pusėje, per karus su Rusija, rūmai buvo smarkiai sugriauti, o turtai išgrobstyti.

Artėjant Lietuvos valstybės tūkstantmečiui buvo nuspręsta valdovų rezidenciją atstatyti. Dabar čia veikia muziejus, išsamiai supažindinantis su valdovų rezidencijos istorija. Aukštutinė pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta XIV a. Daug kartų perstatyta, ji daugiausia atliko gynybinį vaidmenį. Dėl XVII–XVIII a. karų su Rusija pilis nyko, mūsų laikus pasiekė tik mūrinis Gedimino bokštas. Dabar jame įrengta istorinė ekspozicija, viršuje – apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Apie trečiąją – kreivąją – pilį, stovėjusią ant dabartinio Trijų Kryžių kalno, išlikę nedaug informacijos. Žinoma, kad XIV a. pabaigoje ji sudeginta ir niekada nebuvo atstatyta.

Vienas garsiausių Vilniaus statinių, vėlyvosios gotikinės architektūros šedevras, legendomis apipinta Šv. Onos bažnyčia buvo pastatyta XVI a. pradžioje ir iki mūsų dienų išliko beveik nepakitusi. Bažnyčios architektas nėra žinomas, o apatinio ir viršutinio fasadų skirtumai leidžia manyti, jog pastatą galėjo kurti du meistrai. Įdomu, kad maldos namų statybai naudotos net 33 formų plytos. Bažnyčios interjeras kuklus, jį puošia originalus architekto Jono Kristupo Glaubico barokinis altorius. Šv. Onos bažnyčia atvira lankytojams. Jonas Kristupas Glaubicas – XVIII a. Vilniuje gyvenęs vėlyvojo baroko stiliaus architektas, rekonstravęs apie dešimtį katalikų, stačiatikių, žydų, liuteronų maldos namų, reikšmingai prisidėjęs prie išraiškingo Vilniaus baroko veido sukūrimo.

XV a. viduryje į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai įkūrė medinius maldos namus, kurie vėliau virto vienu didžiausių mūrinių gotikinės architektūros sakralinės paskirties pastatų. Bažnyčios fasade išsiskiria smailiaarkiai langai, kylantis frontonas su aštuonkampiais bokšteliais bei Nukryžiuotojo freska. Ypač vertingas bažnyčios interjeras, kuriantis įspūdį gotikiniais skliautais bei freskomis. Dabar bažnyčia ir vienuolynas priklauso Mažesniesiems broliams pranciškonams, čia kasdien vyksta pamaldos, lankytojams rengiamos ekskursijos po architektūrinio ansamblio erdves. Didžioji dalis greta ansamblio įsikūrusio Bernardinų sodo kelis šimtmečius priklausė vienuoliams. Parke jų atminimui sukurta ekspozicija su įvairių rūšių augalais – aplankykite ją ir sužinokite, kokius vaistinius, prieskoninius ar arbatinius augalus vertino bernardinai.

Pastatyta XVI a. pabaigoje, ši bažnyčia buvo skirta įtakingos LDK didikų Sapiegų šeimos mauzoliejui, čia ilsisi apie 20 giminės atstovų palaikai. Tai pirmoji tokios paskirties bažnyčia Lietuvoje. Pastato architektūroje susipina net trys skirtingi stiliai – vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko. Šalia bažnyčios veikė nepaprastais turtais garsėjęs bernardinių vienuolynas, mat didžioji dalis čia gyvenusių seserų vienuolių buvo kilusios iš kilmingų šeimų. Dabar bažnyčios ir vienuolyno pastatuose įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus. Čia galima išvysti stebuklais garsų Sapiegų Madonos – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu – paveikslą, bažnytines vertybes iš Vilniaus miesto šventovių bei dalį Vilniaus arkikatedros lobyno.

Ši vieta visada buvo valdžios simbolis. XVI a. čia įkuriami Vyskupų rūmai, vėliau, Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, pastatas tampa generalgubernatoriaus rezidencija. XIX a. pradžioje, caro pavedimu, rūmai perstatyti – įgavo vėlyvojo klasicizmo architektūros iškilmingumo. Čia rezidavo ne viena reikšminga asmenybė, tarp kurių Rusijos caras Aleksandras I, Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, imperatorius Napoleonas Bonapartas, Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis. Šiuo metu čia įsikūrusi Lietuvos Respublikos prezidentūra. Viename iš komplekso pastatų veikia Valstybės pažinimo centras, kuriame galima plačiau susipažinti su Lietuvos istorija bei šiuolaikinės valstybės valdymu.

Vilniaus universitetas yra didžiausia ir seniausia aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, įkurta 1579 m. jėzuitų ordino iniciatyva. Šis mokslo židinys darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visam Vidurio bei Rytų Europos kultūriniam gyvenimui, išugdė daug mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų. Universiteto ansamblis su gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatais formavosi kelis šimtmečius, jame yra 13 kiemelių, kurie pavadinti žymiausių universiteto auklėtinių vardais. Didžiojo – Petro Skargos – kiemo galerijas puošia restauruotos freskos, vaizduojančios universiteto steigėjus bei mecenatus, o užsukus vidun į Lituanistikos centrą galima išvysti vienu įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūriniu laikomą dailininko P. Repšio freską „Metų laikai“. Įspūdinga sienų tapyba garsėja ir ansamblio centre įsikūręs knygynas „Littera“ – čia skliautus ir piliorius puošia dailininko A. Kmieliausko freskos, įkūnijančios universitete klestėjusius mokslus ir menus. Architektūrinis ansamblis yra atviras lankytojams.

Tai pirmoji Vilniaus miesto parapinė bažnyčia, pradėta statyti po Lietuvos krikšto 1387 m. ir duris atvėrusi 1426 m. Vėliau, XVI a. antroje pusėje, maldos namai atiteko šalia įsikūrusiam jėzuitų ordinui, nuo tada bažnyčia yra Vilniaus universiteto ansamblio dalis. XVIII a. pirmoje pusėje archit. J. K. Glaubicas ant gotikinio pastato kūno užvilko puošnų vėlyvojo baroko rūbą. Bažnyčios piliorius puošia 18 skulptūrų, iš kurių net 12 – Šv. Jonų atvaizdai. Bažnyčioje vyksta pamaldos, įvairūs koncertai, iškilmės, Vilniaus universiteto absolventams čia įteikiami diplomai. Greta besiglaudžianti Šv. Jonų bažnyčios varpinė yra aukščiausias (68 m) Vilniaus istorinio centro pastatas. Šiltuoju metų laiku varpinė atvira lankytojams, iš jos galima grožėtis Vilniaus miesto panorama.

Bažnyčios istorija siekia XIV a., o vienuolynas – seniausias Vilniuje. Pranciškonų vienuoliai – pirmasis į Lietuvą pakviestas katalikų konventas, jų misionieriška veikla ženkliai prisidėjo prie krikščionybės įtvirtinimo šalyje.
Ansamblis statytas gotikos stiliumi, vėliau įgavo ir baroko bruožų. Vienuolynas anuomet buvo mokslo ir meno centras. Čia veikė mokykla, kolegija, spaustuvė, buvo sukaupta gausi biblioteka. Dabar ansamblyje įsikūręs Mažesniųjų Brolių Konventualų (pranciškonų) ordinas, bažnyčioje vyksta pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis.

Šie maldos namai – vienas seniausių Vilniaus architektūros paminklų. Bažnyčia pastatyta XIV a. antroje pusėje ir buvo skirta iš Hanzos sąjungos miestų į Vilnių atvykstantiems pirkliams bei amatininkams, tai patvirtina ir maldos namų pavadinimas – šv. Mikalojus yra keliautojų ir pirklių globėjas. Bažnyčia pastatyta tuo metu Europoje vyravusiu ankstyvosios gotikos stiliumi – pastatas paprastų formų, naudotos raudonos plytos. Bažnyčios vidus kuklus, kairįjį altorių puošia XVI a. tapytas šv. Mikalojaus paveikslas. Buvusi svarbiu katalikybės prieglobsčiu visą XX a., bažnyčia ir toliau išlaiko savo reikšmę. Čia kasdien vyksta pamaldos lietuvių kalba.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta XVI a. viduryje, reformacijos įkarštyje. Didžiąją dalį liuteronų Vilniuje tuomet sudarė vokiečių kilmės gyventojai. Iš pradžių buvusi medinė, vėliau bažnyčia perstatyta į mūrinę. Ne kartą gaisrų nusiaubtus maldos namus XVII a. rekonstravo Vilniaus baroko meistras, archit. J. K. Glaubicas. Jo sukurtas bažnyčios dekoras yra subtiliai iškilmingas, atspindintis liuteronų religinę doktriną. Dabar Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos nariai bažnyčioje reguliariai rengia pamaldas, čia vyksta įvairūs bendruomenės ir miesto renginiai.

Didžioji sinagoga – svarbus daugiakultūrio Vilniaus istorinio centro fragmentas. Tai buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų visoje Rytų Europoje, svarbus žydų religinis ir švietimo centras, pagrįstai leidęs Vilnių vadinti Šiaurės Jeruzale. Pirmoji sinagoga šioje vietoje buvo įsikūrusi dar XVI a., tačiau nėra žinių, kaip ši atrodžiusi. Mūrinė renesanso ir baroko stiliaus Didžioji sinagoga pastatyta ant pirmosios pamatų XVII a., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė privilegiją žydų kvartalui kurti. Manoma, kad šie maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikos sinagogas. Ne kartą dėl įvairių stichijų ir karų nukentėjusi šventovė XIX a. pabaigoje buvo iš dalies perstatyta. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu sinagoga gana smarkiai apgriauta, o sovietiniu laikotarpiu valdžios sprendimu pastatai visiškai sunaikinti. Tačiau pastaruosius kelerius metus vykdomi Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai atskleidė, kad po žeme slepiasi nemažai išlikusių vertybių. Kasinėjimus planuojama tęsti, vėliau bus sprendžiama, kaip toliau įamžinti sinagogos atminimą. Šalia buvusios sinagogos Žydų gatvėje suraskite paminklą Vilniaus Gaonui Elijahu. Tai XVIII a. sostinėje gyvenęs garsus žydų dvasinis lyderis, pasaulinio garso Toros ir Talmudo aiškintojas, kurio vardas išgarsino Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę.

Vienintelę Vilniaus vienbokštę barokinę šventovę XVIII a. antroje pusėje pastatė vienuoliai augustinai. Bažnyčios išorė iki šių dienų išliko beveik nepakitusi, tačiau puošnus vėlyvojo baroko interjeras su devyniais altoriais, gausiai dekoruotas skulptūromis, sovietiniu laikotarpiu buvo visiškai sunaikintas – viduje įstatytos gelžbetoninės pertvaros, o patalpos pritaikytos daržovėms sandėliuoti. Dabar bažnyčia po truputį prikeliama naujam gyvenimui: čia rengiami įvairūs kultūriniai, visuomeniniai renginiai.

Nuo XVI a. pradžios šioje vietoje buvo įsikūrę iš Maskvos Kunigaikštystės atvykstančių pirklių namai. Ne kartą rekonstruotas, XX a. pradžioje pastatas perstatytas istorizmo stiliumi, jame duris atvėrė prabangi Vilniaus Miesto salė, skirta kultūriniams renginiams.
1905 m. būtent čia surengtas itin svarbus Lietuvai įvykis – Didysis Vilniaus Seimas – kuriame pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos nepriklausomybės idėja. 1906 m. Miesto salėje įvyko ir pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjera. Per Pirmąjį pasaulinį karą pastate buvo įkurdinta ligoninė, vėliau daug kartų keitėsi jo paskirtis, kol 1940 m. čia įsikūrė Lietuvos nacionalinė filharmonija. Tai viena didžiausių Lietuvos koncertinių įstaigų, supažindinančių klausytojus su klasikine bei šiuolaikine muzika, atliekama žinomų Lietuvos ir užsienio atlikėjų. Muzikos klausytojus čia pasitinka XX a. pradžios istorizmo stiliaus prabangą išlaikęs interjeras.

„Pasak legendos, šioje vietoje XIV a. viduryje kunigaikščio Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva buvo pastatyta medinė cerkvė kaip priminimas apie čia nukankintus tris pirmuosius Lietuvos krikščionis – Antaną, Joną ir Eustachijų. XVI a. pabaigoje, sudarius bažnytinę uniją, cerkvė atiteko naujai bendruomenei – Rytų apeigų katalikams (unitams). Šalia bažnyčios įsikūrė ir
bazilijonų vienuolynas, vienuoliai užsiėmė švietėjiška veikla, knygų leidyba.
XVIII a. ansamblis buvo rekonstruotas pagal archit. J. K. Glaubico projektą, bažnyčia ir vienuolynas įgavo barokinių formų. Ypač įstabūs architekto sukurti Bazilijonų vartai, kurie laikomi brandžiausiu jo kūriniu.
Dabar bažnyčioje kasdien vyksta pamaldos ukrainiečių kalba.“

Jau daugiau kaip 400 metų šioje vietoje įsikūręs Lietuvos stačiatikių religinis ir kultūrinis centras. Maldos namų ir vienuolyno statybą XV a. pabaigoje inicijavo kunigaikščio Aleksandro stačiatikė žmona Elena.
Puošniame barokiniame Šv. Dvasios cerkvės relikvijoriuje ilsisi trijų stačiatikių šventųjų – Antano, Eustachijaus ir Jono – palaikai. Vėlyvojo baroko interjeras ir ryškiai žalios spalvos ikonostasas sukurtas pagal archit. J. K. Glaubico projektą.
Šiuo metu prie cerkvės veikia vieninteliai Lietuvoje stačiatikių vyrų ir moterų vienuolynai. Maldos namai atviri lankytojams, kasdien vyksta pamaldos rusų kalba.

„XVII a. į Vilnių atvykus basųjų karmelitų ordino vienuoliams, buvo pastatyta ši, Italijos baroko mokyklos įkvėpta, viena iš ankstyviausių Lietuvos barokinių bažnyčių. Šventovės statybą finansavo LDK kancleris Steponas Pacas. Buvo naudojamos prabangios medžiagos, tokios kaip juodasis marmuras, švediškas smiltainis. Bažnyčios frontone matomas fundatoriaus giminės herbas – lelija. Šventovei suteiktas basųjų karmelitų ordino įkūrėjos šv. Teresės vardas.
Iki mūsų dienų išliko labai puošnus, XVIII a. antroje pusėje sukurtas bažnyčios interjeras. Svarbią šventovės puošybos dalį sudaro tapyba bei freskos – tai susiję su šv. Teresės puoselėtu pamaldumu šventųjų paveikslams. Bažnyčioje vyksta pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis.“

Tai vieninteliai išlikę XVI a. pradžioje pastatytos Vilniaus gynybinės sienos vartai, juose iki šiol gerai matomos šaudymo angos. Anuomet tikėta, kad miestą ne mažiau nei sienos saugos ir Aušros vartuose pakabintas Dievo Motinos paveikslas. Vėliau šiam meno kūriniui buvo priskirta stebuklingų savybių. Manyta, kad būtent dėl jo galių buvo numalšinti gaisrai, per karus miestas išsaugotas nuo galutinės pražūties.
XVI a. antroje pusėje basieji karmelitai paveikslui apsaugoti pastatė medinę koplyčią. Šiai sudegus, pastatyta mūrinė, kuri mūsų dienas pasiekė klasicistinių formų su fasadą puošiančia apvaizdos akimi ir įrašu lotynų kalba – Mater Misericordiae (Gailestingumo Motina). Aušros vartai ypatingo dėmesio sulaukė 1993 m. Tuomet į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II, stebimas viso pasaulio tikinčiųjų, šioje šventovėje kalbėjo rožinio maldą ir paliudijo, kad ši pamaldumo vieta jam išskirtinai svarbi.
Šiandien Aušros vartai yra vienas žinomiausių Vilniaus simbolių, dėl stebuklingu laikomo Švč. Mergelės Marijos – Vilniaus Madonos – paveikslo gausiai lankomų piligrimų, kurie čia palieka dėkingumo ženklus – votus.
Koplyčia kasdien atvira lankytojams.

XVII a. pabaigoje Vilniuje įsikūrė vizičių vienuolės, o po daugiau nei 50 metų buvo baigta statyti joms skirta vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, išsiskirianti išraiškingu kupolu. Šie maldos namai buvo įkurti šalia misionierių vienuolyno – pagal tradiciją būtent misionierių kunigai rūpinosi vizitėmis.
Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, vienuolynas buvo pritaikytas stačiatikių vienuolėms, bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. 1915 m. stačiatikių vienuolės iš Lietuvos pasitraukė, į maldos namus sugrįžo vizitės ir šventovė kuriam laikui vėl tapo katalikų bažnyčia. Sovietiniu laikotarpiu bažnyčios ir vienuolyno patalpų interjeras sunaikintas, pastatai buvo naudojami kaip griežto režimo darbų kolonijos komplekso dalis. Dabar teritorija uždaryta ir laukia atgimimo.

XVIII a. pirmoje pusėje ant Išganytojo kalvos įšventinta misionierių ordino bažnyčia. Dabartinę išvaizdą ji įgavo XVIII a. vid., kai buvo perstatyta pagal archit. J. K. Glaubico projektą, suteikiant pastatui vėlyvojo baroko bruožų. Iš kitų ši bažnyčia išsiskiria savo grakščiomis proporcijomis, dviem lieknais įmantraus silueto bokštais.
Misionierių vienuoliai Vilniuje užsiėmė labdaringa, švietėjiška veikla – įsteigė senelių, našlaičių prieglaudų, ligoninių, kunigų seminariją su gausia biblioteka.
Sovietmečiu bažnyčia paversta Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugykla. Šiuo metu komplekso pastatai uždaryti, ateityje planuojama juos pritaikyti visuomenės reikmėms.

Iš Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės atsiveria viena gražiausių Vilniaus panoramų. Žvelgiant iš aikštelės galima išvysti didžiąją dalį svarbiausių Vilniaus istorinio centro architektūros ir kultūros paveldo objektų bei akimis aprėpti išskirtinį senojo miesto siluetą, suformuotą į dangų kylančių maldos namų bokštų.