Trakų Vokė

Nuo 2015 m. Trakų Vokėje pradėjo veikti antrasis šalyje meteorologinis radaras. Juo greitai nustatomos lietaus, krušos, sniego, šlapdribos fazės. Tokie duomenys operatyviai apdorojami ir leidžia perspėti apie pavojingus meteorologinius reiškinius.

Radaro bokštas – 29 m aukščio, ant jo sumontuotas puspenkto metro skersmens kupolas. Futbolo kamuolį primenantis kupolas apsaugo jame įrengtą specialią anteną ir elektromagnetinių spindulių siųstuvą nuo išorės poveikio. Radaras skenuoja atmosferą iki 250 km spinduliu. 

Šie neogotikinio stiliaus vartai yra senesni už pačius rūmus. Tai buvusios Dombrovskių  dvarvietės palikimas (išlikęs 1841 m. šių vartų projektas). Sovietmečiu vartai atrodė gerokai kukliau, nes asfaltuojant taką grindinys „pakilo“ apie 70–80 cm ir dalis vartų buvo atsidūrusi po žeme. Įeinant pro šonines jų arkas tekdavo net pasilenkti. Šiuo metu grindinys „nusileidęs“ į savo aukštį ir vartai vėl atrodo didingai.

Vartų kairėje – dailus sargo namelis. Atidžiau jį apžiūrėję raskite Tiškevičių herbą – pusmėnulį su virš jo pakilusia šešiakampe žvaigžde. 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardo dvaro koplyčia-mauzoliejus pastatyta 1856 m. Neogotikinio stiliaus pastatas iki XX a. 3-iojo dešimtmečio buvo raudonų plytų, o tarpukariu nutinkuotas baltai. Koplyčią puošia keturios šventųjų skulptūros. Po koplyčia yra kripta, o joje saugomi sarkofagai su grafų Tiškevičių šeimos palaikais. 

Sovietmečiu sarkofagai buvo išniekinti, patalpos paverstos sandėliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčia restauruota ir dabar joje vyksta pamaldos.

1953 m. Trakų Vokėje pradėjo veikti Mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio instituto eksperimentinė bazė. 1956 m. perorganizuota į Žemdirbystės mokslinių tyrimų institutą.

Čia buvo išvesta daug augalų veislių, tarp jų – penkios bulvių veislės. Instituto pastatai sovietmečiu drastiškai „įsibrovė“ į parko teritoriją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kurie jų buvo nugriauti. 

Dabar šiame pastate veikia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas.

Vienas iš grafų Tiškevičių verslų buvo žirgų veisimas ir pardavimas. Jonas Vytautas Tiškevičius labai mėgo žirgus ir domėjosi žirgininkyste. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į modernias neobarokinio stiliaus arklides. Pirmame jų aukšte buvo žirgų gardai, maniežas ir karietų kiemas. Antrajame gyveno arklidžių prižiūrėtojai ir jų šeimos.

Dvaro kalvėje dirbo kalvis, pagrindinės jo pareigos – kaustyti arklius ir prižiūrėti jų kanopas. 

Arklidėse buvo veisiami retų veislių žirgai, tačiau carinės Rusijos kariuomenei grafas šių žirgų neparduodavo. 

Šis apvalus pastatas – šiuolaikinių šaldytuvų pirmtakas. Žiemos metu iš tvenkinių išpjauti dideli ledo luitai buvo suvežami į ledainę, sukraunami į gilią duobę ir apdengiami šiaudais. Čia ledas išsilaikydavo iki vėlyvo pavasario. 

Ledainė – vienintelis dvaro pastatas už jo teritorijos ribų. 

Ar žinojote, kad Vokės dvaras garsėjo Tiškevičių gaminamais (buvo sakoma „sukamais“) ledais? O jų čia buvo įvairiausių: melioninių, žemuoginių, avietinių, citrininių, apelsininių, ananasinių, kavos skonio… 

Esate prie reprezentacinių baltųjų vartų. Jie jau neoklasicistinio stiliaus, statyti XIX a. pab. Kaip ir prie raudonųjų vartų, šalia yra sargo namelis.

Apsisukite ir pažvelkite į kitą pusę. Jei keliautumėte iš Lentvario, ši liepų alėja jus atvestų tiesiai į Trakų Vokės dvarą. Užeiname pro vartus ir keliaujame įspūdinga liepų alėja dvaro link.

Keliaudami liepų alėja nepraeikite pro kairėje stovintį 9 m aukščio vandens bokštą. Jame stovėjo dvi vandens talpyklos, į kurias vanduo masyviais ketaus vamzdžiais atitekėdavo iš šaltinio. Iš bokšto buvo išvedžiotas vandentiekis į rūmus, fontaną, daržus ir arklides.

Vandens bokšte buvo pakabintas laikrodis ir varpas, kurio dūžiai skelbdavo darbo pradžią, pabaigą ir pertraukas. Bokšto apačioje buvo erdvė pamaldoms, skirta tarnams ir darbininkams. Šią patalpą grafas Tiškevičius sumanė įrengti išgirdęs pasakojimą apie anksčiau bokšto vietoje stovėjusią totorių šventovę. Dėl to ir vandens bokšto stogas įgavo totoriškų bruožų. 

Medinis pastatas ant mūrinių pamatų – dvaro ūkvedžio namas. Jis išsiskyrė atviru, keturiomis medinėmis kolonomis paremtu prieangiu ir trikampiu frontonėliu. 

Dvare ūkvedys buvo svarbiausias žmogus po grafo. Jo alga buvo milžiniška – siekė net 700 rublių per metus. Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai, pavyzdžiui, karvė kainavo apie 50 rublių.

Tarpukariu šiame pastate buvo klebonija, o sovietmečiu – vaikų lopšelis-darželis. 

Ties šiauriniu rūmų galu stovi kartu su rūmais statytas virtuvės pastatas su skalbykla. XIX a. dvaruose virtuvės buvo statomos atskirame pastate siekiant išvengti gaisro pavojaus ir gaminamo maisto kvapų. Virtuvė požeminiu tuneliu yra sujungta su dvaro rūmais. Iš jos maistas didelėse uždarose talpyklose keliaudavo į prie valgomojo įrengtą indaują, kurioje patiekalus sudėdavo į valgomojo stalui tinkamus indus. Iš lauko matomi tunelio šviesolangiai.

Trakų Vokės dvaro rūmai pastatyti 1880 m. Rūmus projektavo garsus italų kilmės architektas Leandras Markonis iš Varšuvos. Kai Tiškevičiai planavo rūmų statybą, Varšuvoje kilo karališkieji Lazienkų rūmai. Grafai buvo tolimi Stanislovo Augusto Poniatovskio giminaičiai, todėl labai nesikuklino – pasistatė rūmus, architektūrinėmis formomis panašius į karališkuosius. Pastatas turi išskirtinį atvirą ryšį su aplinka ir kraštovaizdžiu – beveik visos pirmo aukšto patalpos turi išėjimus į lauką, terasas. Lengvumo suteikia natūrali šviesa, patenkanti pro daugybę langų. Didelės ir nesudalintos langų plokštumos – modernus ir novatoriškas tų laikų sprendimas. Rūmų vidus taip pat spindėjo prabanga: sienas puošė vertingi paveikslai, gobelenai, kambarius šildė marmuro židiniai, šviesą skleidė krištolo sietynai.

Smarkiai nukentėję per karus ir sovietinę okupaciją dabar rūmai bunda naujam gyvenimui.

Grafo Tiškevičiaus pakviestas garsus kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė iš Prancūzijos 1898–1900 m. rekonstravo seną apleistą parką. 

E. F. Andrė buvo pasaulinio garso kraštovaizdžio architektas, kūręs sodus ir parkus Paryžiuje, Liuksemburge, Belgijoje, Olandijoje, Anglijoje, Lotynų Amerikoje ir kt. Be Trakų Vokės, jis dirbo dar trijuose grafų Tiškevičių dvaruose: Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje. 

Trakų Vokės dvaro parko teritorija apima apie 22 ha. Parke yra išlikusi paminklinė lenta, skirta prisiminti parko atidarymą. Taip pat išliko marmurinis šešiakampis kortų stalelis, pusapvalė apžvalgos aikštelė su baliustrada, šaltinis su kaskadomis.

1881–1885 m. pagal žymaus žuvininkystės pradininko Lietuvoje Mykolo Kazimiero Girdvainio projektą buvo įrengti trys grandine išdėstyti tvenkiniai, užimantys net 3 ha plotą. Juose buvo auginami sykai, upėtakiai, seliavos. Trakų Vokės upėtakiai garsėjo visame krašte ir dažnai pelnydavo apdovanojimus žemės ūkio parodose. Užsakymai buvo gaunami ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Varšuvos ir Peterburgo. Tiek šviežios žuvys, tiek konservuoti ikrai traukiniais keliaudavo į tolimus miestus ir atnešdavo dvarui nemažai pajamų.

Pirmasis geležinkelio tiltas per Vokės upę pastatytas 1861 m. pab. tiesiant geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva. Per abu pasaulinius karus buvo susprogdintas, jiems pasibaigus – atstatytas. 2006 m. renovuotas.

Esate prie antrojo pagal aukštį geležinkelio tilto Lietuvoje (aukštis – 25,2 m). Už jį aukštesnis tik Lyduvėnų tiltas (42 m). 

Geležinkelio tiltas visu savo grožiu geriausiai atsiveria nuo greta esančio kabamojo tilto, kitaip vadinamo beždžionių tiltu. Jeigu jau esate čia – pasigrožėkite ir po jumis tekančiu Vokės upeliu, tuo pačiu, kuris ir davė pavadinimą Trakų Vokei.