Rasų kapinės – seniausios Vilniuje išlikusios kapinės. Įkurtos žlungant Abiejų Tautų Respublikai, tapo esminių Vilniaus ir Lietuvos istorijos vingių liudininkėmis. Čia palaidoti lietuviai, lenkai, baltarusiai, atvykėliai iš tolimų šalių, kurie čia gyveno, dirbo, dalyvavo miesto visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime.
Ką sužinosite nuėję šį maršrutą:
- Kodėl buvo įkurtos Rasų kapinės?
- Kokios iškiliausios asmenybės čia palaidotos?
- Kur yra palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai?
- Kaip Vilniuje atsidūrė Lenkijos prezidento širdis?
Kapinės įkurtos 1801 m., Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje. Pagrindinė jų atsiradimo priežastis – miesto plėtra. 1799 m. uždrausta laidoti prie Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios (netoli Aušros Vartų) ir kitose miesto ribose buvusiose kapinėse.
Misionierių vienuoliai rūpinosi naujų kapinių steigimu, 1801 m. balandį buvo paskirtas sklypas prie kelio iš Paplaujos į Ribiškes, tų pačių metų gegužės 6 d. kapinės pašventintos, o gegužės 8 d. jose palaidojamas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris. Tuo metu kapines miestiečiai vadino Rasų pagal Rasų priemiesčio pavadinimą arba Misionierių, nes priklausė Misionierių parapijai. XIX a. vid. uždarius Misionierių bažnyčią, kapinėms prigijo Rasų pavadinimas.
XIX a. pr. pastatyti du puošnūs 3–5 aukštų kolumbariumai, deja, dėl prastos būklės neišlikę iki šių dienų. Juos nugriovus, ten buvę palaikai perlaidoti bendruose kapuose. Manoma, kad tarp jų buvo garsaus dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus palaikai. Tiksli jo kapo vieta nėra žinoma.
1850 m. baigta statyti neogotikinė pagrindinė kapinių koplyčia. Joje iškilmingai perlaidoti Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikai, tarp jų – sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko.
Rasų kapinės yra svarbus istorijos ir kultūros paminklas ne tik atsikūrusiai Lietuvai, bet ir mūsų istorinėms kaimynėms Lenkijai ir Baltarusijai. Vykdant paskutinę tarpukario Lenkijos prezidento Juzefo Pilsudskio valią, greta jo motinos Rasų kapinėse palaidota prezidento širdis. Palaidoti Lietuvos ir Lenkijos kariai, žuvę kovose už Nepriklausomybę, XIX a. sukilimų vadai ir dalyviai, Vilniaus universiteto profesoriai, mokslininkai, lietuvių, lenkų, baltarusių tautinio atgimimo šaukliai, rašytojai, poetai, Vilniaus krašto lietuvybės puoselėtojai, knygnešiai, Vasario 16-osios Akto signatarai.
Kapinių vakarinėje dalyje yra kalva, kur palaidoti garsūs poetai, rašytojai, menininkai, šiai kapinių daliai prigijo Literatų kalnelio pavadinimas, čia palaidoti Vladislovas Sirokomlė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis, tautinio atgimimo veikėjai Povilas Višinskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kiti žinomi vilniečiai.
Rasų kapinės susideda iš Senųjų ir Naujųjų Rasų kapinių. Jas skiria dabartinė Sukilėlių gatvė, seniau vadinta Lapkričio, vėliau Morkų. Sukilėlių gatvės pavadinimas nėra atsitiktinis – per 1863–1864 m. sukilimą prieš carinę valdžią kapinėse buvo slepiami ginklai.
Klaidžiojant tarp senų, kartais vos įskaitomų antkapių norisi nedrąsiai pasvajoti: ak, jei tie antkapiai prabiltų, ką jie mums papasakotų?..
Kviečiame Jus pasivaikščioti Senųjų Rasų kapinių maršrutu, pagerbti nusipelniusius mūsų krašto žmones, prisiliesti prie pastarųjų dviejų šimtmečių Vilniaus istorijos, pažinti XIX a. ir XX a. pr. čia gyvenusius žmones.
Rasų kapinių maršrutą galite parsisiųsti čia.
Maršrutas
1. Motinos ir sūnaus širdies mauzoliejus
Juzefas Pilsudskis, 1867–1935 m.
Marija Bilevičiūtė-Pilsudska, 1842–1884 m.
Kūnas Krokuvoje – širdis Vilniuje
Vilnius – Juzefo Pilsudskio, būsimo Lenkijos prezidento, jaunystės miestas, mylėtas ir brangintas. Prezidentas dar prieš mirtį buvo išreiškęs norą, kad jo širdis būtų palaidota Vilniuje.
Ieškant, kur palaidoti širdį, minimos trys vietos: Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia, Aušros Vartų koplyčia arba Rasų kapinės, galiausiai pasirinktos Rasų kapinės, kur greta ištikimųjų lenkų karių, žuvusių kovose su bolševikais, buvo palaidota jo širdis. Kartu buvo perlaidoti motinos palaikai. J. Pilsudskio kūnas palaidotas Krokuvos karalių rezidencijoje Vavelyje greta Stepono Batoro, Adomo Mickevičiaus, Tado Kosciuškos ir kitų iškiliausių Lenkijos asmenybių.
Juzefas Pilsudskis buvo nepaprastai ryški asmenybė. Aktyviai dalyvavo anticarinėje veikloje, ne kartą buvo suimtas. Už pasikėsinimą į carą Aleksandrą III buvo ištremtas į Sibirą. Siekė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, nesuprato lietuvių inteligentijos siekio atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, Vilnių laikė neatsiejama Lenkijos dalimi. Pirmiausia diplomatinėmis, vėliau karinėmis priemonėmis stengėsi prijungti Vilnių prie Lenkijos.
2. Jonas Kazimieras Vilčinskis, 1806–1885 m.
„Vilniaus albumo“ autorius
Vilniaus universitete įgijęs medicininį išsilavinimą, Jonas Kazimieras Vilčinskis vertėsi gydytojo praktika, tačiau labiau nei tiesioginiu darbu Lietuvoje ir Lenkijoje jo vardas žinomas dėl jo pomėgių. Nuo jaunystės būsimasis gydytojas mėgo kolekcionuoti senienas, meno kūrinius, domėjosi archeologija.
Būdamas aistringas meno mylėtojas ir suprasdamas, kad nesaugomas ir neįamžinamas menas nyksta, siekė išsaugoti meno kūrinius ateities kartoms. Savo svajonės vedamas išleido šešių dalių „Vilniaus albumą“, litografijų, chromolitografijų, metalo raižinių, grafikos darbų, kuriuose vaizduojami Vilniaus architektūros, dailės paminklai, žinomų to meto visuomenės veikėjų portretai, Vilniaus vaizdai ir svarbiausi įvykiai, rinkinį.
3. Mečislovas Davainis-Silvestraitis, 1849–1919 m.
Knygnešys ir tautosakos rinkėjas
Prie šiaurinės kapinių sienos galima rasti du iš kitų paminklų išsiskiriančius medinius stogastulpius, vienas skirtas atminti Vilniaus krašto knygnešius, kitas žymi Vilniaus krašto visuomenės veikėjo, tautosakininko, žurnalisto, lietuvybės puoselėtojo, knygnešio Mečislovo Davainio-Silvestraičio kapą.
Kalbant apie tokius žmones kaip M. Davainis-Silvestraitis puikiai tinka apibūdinimas „susipratęs lietuvis“. Augdamas lenkiškoje dvaro aplinkoje, Mečislovas susižavi romantinėmis idėjomis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, papročiais ir savo gyvenimą paskiria kovai už lietuvišką žodį. Spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuviškas knygas, carinės valdžios buvo ne kartą areštuotas ir tardytas.
Bendradarbiavo pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, siekdamas lietuvybės idėjas platinti tarp lenkiškai kalbančių bajorų, lenkų kalba leido laikraštį „Litwa“.
Didžioji M. Davainio-Silvestraičio aistra buvo tautosaka. Klaidžiodamas po Lietuvos kaimus, užrašinėjo dainas, pasakas, sakmes ir padavimus. Pats kūrė patriotines eiles. Buvo surinkęs apie 700 žemaitiškų pasakų tekstų.
4. Antanas Vivulskis, 1877–1919 m.
Talentingasis skulptorius ir architektas
Netikėtai miręs 1919 m. nespėjo įgyvendinti savo didžiojo projekto – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Jo tragišką mirtį primena ant Užupio g. 5-ojo namo sienos kabanti bronzinė milinė. Eidamas sargybą Antanas Vivulskis nusivilko milinę ir davė ją sušalusiam likimo draugui. Pats peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Taip baigėsi jauno, bet ambicingo ir jau spėjusio Lietuvoje bei Lenkijoje išgarsėti architekto karjera.
1910 m. Krokuvoje buvo pastatyta įspūdinga, ant žirgo sėdinčio, šarvus dėvinčio Vytauto skulptūra. Deja, vokiečiams užėmus Krokuvą, paminklas nugriautas. Tarsi koks prakeiksmas lydėjo viską, prie ko A. Vivulskis prisiliesdavo.
1916 m. Vilniuje, ant Kreivojo kalno, pagal A. Vivulskio projektą pastatyti Trys Kryžiai buvo sovietų susprogdinti 1950 m., Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva atstatyti panaudojant senųjų A. Vivulskio kryžių dalis. 1924 m. pastatyta Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia – vienintelis išlikęs tragiško likimo architekto suprojektuotas pastatas.
Vis dėlto įsimintiniausiu architekto darbu turėjo tapti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia – ambicingiausias architekto projektas. Dabartinių Vytenio ir A. Vivulskio gatvių sankryžoje Vilniuje turėjo būti pastatyta moderni šiuolaikiška, viena įspūdingiausių Vilniaus bažnyčių, bet… 1919 m. A. Vivulskis įstojo į Lenkijos armiją savanoriu kautis su bolševikais ir netikėtai mirė, bažnyčios statybos darbai taip ir nebuvo baigti. Manoma, kad viena iš priežasčių, kodėl bažnyčia nebuvo baigta, buvo ta, kad kolegos, tęsę A. Vivulskio darbus, nelabai suprato jo modernių, laiką pralenkiančių idėjų, techninių sprendimų ir tiesiog nesugebėjo užbaigti statybos. Sovietmečiu pastatas buvo rekonstruotas į Statybininkų kultūros rūmus.
A. Vivulskio palaikai buvo palaidoti statomos bažnyčios rūsyje, o rekonstravus pastatą perkelti į Rasų kapines.
5. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1875–1911 m.
Dailės ir muzikos genijus
Iškilęs virš kitų, ant kalniuko stovi antkapis Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui – didžiam mūsų Tėvynės sūnui. M. K. Čiurlionio tėtis buvo vargonininkas, jaunasis Mikalojus augo apsuptas muzikos, Čiurlionių namuose repetuodavo chorai. Anksti pasireiškė būsimo kompozitoriaus muzikinis talentas.
Kunigaikščio Mykolo Oginskio remiamas Mikalojus studijavo Varšuvoje, vėliau Leipcige. Čia kompozitorius susidomėjo daile ir likusį gyvenimą paskyrė jai, taip tapdamas ne tik labiausiai žinomu lietuvių kompozitoriumi, bet ir vienu žinomiausių dailininkų.
Ypač M. K. Čiurlionį traukė lietuvių liaudies dainos, daug jų kompozitorius prikėlė iš užmaršties, užrašė, harmonizavo.
Kaip ir daugelis to meto inteligentų, įsitraukė į tautinį lietuvių judėjimą, nors šeimoje kalbėjo lenkiškai ir gerai lietuvių kalbos taip ir neišmoko. Broliui Povilui rašė: „Visus savo buvusius ir būsimus darbus skiriu Lietuvai.“
1907 m. M. K. Čiurlionis Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą. Paskutiniais gyvenimo metais daug dirbo, gyveno atsidavęs menui ir visuomeninei veiklai. Kūrėją įtraukė ir kultūrinis Vilniaus gyvenimas, bundantis lietuvių judėjimas, apleido savo sveikatą, mirė peršalęs nuo plaučių uždegimo 1911 m. balandį, būdamas vos 35-erių, palikęs mylimą žmoną Sofiją ir nė metukų neturinčią dukrytę Danutę.
6. Mykolas Romeris, 1880–1945 m.
Lietuvos konstitucinės teisės tėvas
Visai šalia M. K. Čiurlionio palaidotas dar vienas iškilus žmogus – dažnai Lietuvos konstitucinės teisės tėvu vadinamas Mykolas Romeris. Kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų giminės, M. Romeris turėjo ypatingas sąlygas siekti išsilavinimo prestižiniuose to meto Europos universitetuose: mokėsi Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, Krokuvos Jogailos universitete, Paryžiaus politinių mokslų mokykloje.
Kaip ir kitiems Lietuvos bajorams, Mykolui Romeriui teko spręsti sunkią dilemą, kaip vertinti Lietuvos nepriklausomybės siekį. Palaikyti nepriklausomą Lietuvos valstybę ar sąjungą su Lenkija? M. Romeris aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį, argumentuotai teisiškai gindamas lietuvių teisę į tautinę valstybę, tapo uoliu lenkų tautybės Lietuvos patriotu.
Vilniaus kraštą užėmus lenkų armijai, M. Romeris persikėlė į Kauną, tapo Lietuvos universiteto teisės dėstytoju, vienu iš nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos kūrėjų.
Greta mokslinės karjeros M. Romeris gyveno spalvingą asmeninį gyvenimą, mėgo moterų dėmesį. Buvo vedęs savo antros eilės pusseserę, išsiskyręs vėl vedė – šįkart savo ilgametę tarnaitę, su ja susilaukė trijų vaikų.
7. Povilas Višinskis, 1875–1906 m.
Tautinio atgimimo šauklys
Daug lietuvių tautinio atgimimo veikėjų XIX a. pab. ir XX a. pr. nugyveno trumpą, bet kūrybingą gyvenimą. Miręs vos 30-ies, visą savo gyvenimą paskyrė lietuvybės puoselėjimui, lietuvių kalbos ir kultūros populiarinimui.
Povilas Višinskis ne tik pats kūrė, bet ir mokė literatūros, įkvėpė rašyti būsimas lietuvių literatūros žvaigždes – Mariją Pečkauskaitę, būsimą Šatrijos Raganą, Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę – būsimąją Žemaitę, artimai bendravo su Jonu Biliūnu, kitais rašytojais. Rūpindavosi lietuviškų knygų, uždraustų to meto carinėje Rusijoje, spausdinimu ir platinimu.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Marija Pečkauskaitė vaikystėje nemokėjo lietuvių kalbos. Povilas Višinskis buvo jos pirmasis mokytojas, įžvelgęs jos kūrybinį talentą ir paskatinęs rašyti lietuviškai.
1899 m. Povilas Višinskis režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Po V. Kudirkos mirties redagavo „Varpo“ laikraštį.
8. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, 1852–1916 m.
Lietuvos Vaidila
Vokiškos kilmės LDK bajorų Landsbergių giminė paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis – profesoriaus Vytauto Landsbergio senelis.
Būdamas muzikalus, iškalbingas, audringo temperamento, meniškos sielos G. Landsbergis-Žemkalnis tapo vienu iš lietuviško teatro pionierių. Jis puikiai suprato meno įtaką atgimstančiai lietuvių tautai, per meną tikėjosi rasti kelią į žmonių širdis ir protus.
Ant paminklinio akmens užrašas skelbia: „Lietuvos Vaidila – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“. G. Landsbergis-Žemkalnis parašė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (1906 m.), ją režisavo ir suvaidino Senojo Vaidilos partiją. Režisavo vienas pirmųjų lietuviškų komedijų „Pagavo!“, „Jurgis durnelis“.
Manoma, kad būtent G. Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ repeticijoje M. K. Čiurlionis susipažino su būsima žmona Sofija Kymantaite.
9. Liudvikas Kondratovičius Vladislovas Sirokomlė, 1823–1862 m.
Lietuvių, baltarusių, lenkų poetas
Būsimasis poetas, gimęs dabartinėje Baltarusijoje, gudiškai ir lenkiškai rašęs apie Lietuvos gamtą ir istoriją, yra gerbiamas ir vertinamas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Baltarusijoje. Pats apie savo kilmę bičiuliui rašė: „Jei nebūčiau gimęs lietuviu, norėčiau gyventi Didžiojoje Lenkijoje.“
Mokėdamas lotynų kalbą, Liudvikas Kondratovičius pradėjo versti lotyniškus tekstus į lenkų kalbą. Vėliau atradęs savyje poeto talentą, rašė eilėraščius, satyras, neliko abejingas ir politiniams, socialiniams klausimams, kūryboje pašiepė bajoriško gyvenimo įpročius, lietuvių ir lenkų teisių suvaržymą.
Įkvėpimo poetas ieškojo keliaudamas po Lietuvą, domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi. Iš to gimė vieni pirmųjų kelionių po Lietuvą aprašymai: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, istorinė poema „Margiris“.
Pasak amžininkų, poetą po mirties į Rasų kapines lydėjo visas Vilnius. Kapinių kalva, kur jis atgulė amžinojo poilsio, vėliau buvo pavadinta Literatų kalneliu.
10. Eustachijus Tiškevičius, 1814–1873 m.
Grafas, senienų kolekcininkas
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Tiškevičiai buvo viena iš įtakingiausių ir turtingiausių didikų giminių buvusioje kunigaikštystės teritorijoje. Giminės devizas Deligas quem diligas! lietuviškai skamba „Išsirink, ką myli!“. Eustachijus Tiškevičius išsirinko archeologiją ir tam paskyrė visą savo gyvenimą.
Gyvendamas Maskvoje ir Sankt Peterburge, susidomėjo archeologija, kasinėjo Minsko, Vilniaus, Krėvos apylinkių piliakalnius, tyrinėjo Trakų pilį. Savo namuose įsteigė kabinetą, kur eksponavo surinktas senienas, priėmė visus norinčius jas apžiūrėti.
1856 m. E. Tiškevičiaus rūpesčiu dabartiniuose Vilniaus universiteto rūmuose buvo atidarytas Vilniaus senienų muziejus – pirmasis muziejus Lietuvoje. Muziejaus įkūrėjas ne tik padovanojo didelę dalį savo senienų ir knygų kolekcijos, bet ir ragino kitus didikus dovanoti muziejui istorines vertybes.
Deja, po 1863–1864 m. sukilimo prieš carinę valdžią muziejus buvo uždarytas. Nepaisant to, E. Tiškevičių galime laikyti archeologijos ir muziejininkystės pradininku Lietuvoje, dalis jo sukauptos kolekcijos ir šiandien eksponuojama Lietuvos muziejuose.
11. Vileišių šeimos koplyčia
Petras Vileišis, 1851–1926 m.
Antanas Vileišis, 1856–1919 m.
Jonas Vileišis, 1872–1942 m.
Broliai Vileišiai – Lietuvos Nepriklausomybės architektai 
Turtingos šeimos Rasų kapinėse statėsi kapavietes-koplyčias, kurios nišose buvo laidojami šeimos nariai. Daugelis tų šeimų buvo bajoriškos kilmės, o Vileišiai buvo kilę iš laisvųjų valstiečių. Šeimai turtus sukrovė vyriausiasis brolis Petras statęs tiltus Rusijos imperijoje. Koplyčioje-mauzoliejuje palaidoti broliai Vileišiai ir kiti šeimos nariai.
Net ir kilniausios idėjos dažnai žlunga neturėdamos finansinio pamato. P. Vileišis buvo tas žmogus, kuris daugiausia finansavo lietuviškus projektus, tapo lietuvių tautinės idėjos mecenatu, leido lietuviškas knygas, stengėsi sutelkti lietuvių inteligentiją. XX a. pr. beveik nieko lietuviško Vilniuje nevyko be brolių Vileišio dalyvavimo ir paramos.
Antanas Vileišis buvo gydytojas, taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime, bendradarbiavo spaudoje, rengė lietuviškas parodas. A. Vileišio žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė taip pat buvo aktyvi lietuvybės puoselėtoja ir globėja.
Jonas Vileišis kartu su kitais lietuvių inteligentais, išrinktais į Lietuvos Tarybą, tapo Vasario 16-osios Akto signataru.
12. Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, 1861–1935 m.
Vilniaus lietuvių globėja
Mokydamasi Sankt Peterburge Emilija susipažino su broliais Vileišiais. Šis susitikimas jai buvo lemtingas – ji tapo Antano žmona, ištikima brolių Vileišių pagalbininke lietuviškoje veikloje, globojo Vilniaus krašto lietuvius.
Gyvendama laikais, kai moterys dar mažai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, pasak bičiulių, E. Vileišienė atstojo dešimt vyrų. Pasakojama, kad, Pirmojo pasaulinio karo metu Vilnių užėmus vokiečiams, mieste buvo iškabinti kreipimaisi į gyventojus lenkų ir vokiečių kalbomis. E. Vileišienė vaikščiojo po miestą ir plėšė plakatus. Nuėjusi pas vokiečių komendantą paklausė: „Kaip Jūs drįstate atvykę į Lietuvos sostinę į gyventojus kreiptis lenkiškai?“ Kitą dieną mieste buvo iškabinti plakatai ir lietuvių kalba.
Kalbama, kad nuo caro žandarų būsimas Lenkijos prezidentas J. Pilsudskis buvo pasislėpęs Vileišių namuose, Antanas ir Emilija paslėpė ir išgelbėjo nuo arešto būsimą prezidentą, dėl to J. Pilsudskis visuomet jautė dėkingumą E. Vileišienei.
Vilnių užėmus lenkams, Emilija nepasitraukė į Kauną, liko Vilniuje ir visą savo gyvenimą paskyrė visuomeninei ir labdaringai veiklai. Dėl ūmaus būdo ir tvirto charakterio dažnai lietuviai pagarbiai, o lenkai pašaipiai vadino Lietuvos karaliene be karūnos.
Už dalyvavimą lietuvių visuomeninėje veikloje tiek carinės, tiek lenkiškos valdžios ne kartą buvo kalinta Lukiškėse, bet nežinia ar dėl padėties visuomenėje, ar draugiškų santykių su Juzefu Pilsudskiu ilgai kalėjime neužsibūdavo.
Paskutinius gyvenimo metus praleido Vilniuje rūpindamasi Vilniaus krašto lietuviais. Dažnai žmonės ją matydavo su maisto ir drabužių krepšiais prie Lukiškių kalėjimo. Savo pareiga ji laikė aprengti ir pamaitinti kiekvieną areštuotą lietuvį.
13. Augustas Liudvikas Bekiu, 1771–1824 m.
Vakcinacijos pradininkas Lietuvoje
Augustas Liudvikas Bekiu buvo Vilniaus universiteto profesorius, vienas pirmųjų pradėjęs skiepyti gyventojus nuo raupų. Tačiau profesorius žinomas ne tik dėl mokslinės veiklos. Jis vedė žinomo Vilniuje gyvenusio ir lenkų kalba rašiusio poeto Julijaus Slovackio motiną, buvo jo patėvis.
Adomas Mickevičius, dalyvavęs Filaretų draugijos veikloje ir už tai areštuotas, kaltino profesorių įskundus draugijos narius caro žandarams. Kai A. L. Bekiu žuvo nutrenktas žaibo bute Pilies gatvėje, kuriame gyveno su šeima, A. Mickevičius taip aprašė jo mirtį:
Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali:
Aplinkui juk yra žaibolaidžiai keli.
O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.
Sidabrinius rublius perkūnas ten sulydė.
Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –
Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti
(„Vėlinės“ Justino Marcinkevičiaus vertimas)
J. Slovackis ilgai negalėjo atleisti A. Mickevičiui už tokį nepagarbų mylimo patėvio mirties aprašymą.
14. Tadas Vrublevskis, 1858–1925 m.
Advokatas miestui padovanojęs biblioteką
Tadas Vrublevskis už dalyvavimą anticarinėje veikloje buvo ištremtas į Sibirą. Į Vilnių grįžo po tėvų mirties 1891 m. Paveldėjo gausią tėvo biblioteką. Iš tėvų paveldėtą turtą ir didelę dalį uždarbio skyrė bibliotekai gausinti.
Kartu vertėsi advokato praktika. Dažnai nemokamai teismuose gindavo dėl lietuviškos veiklos persekiojamus lietuvius. Už pastangas visuomet padėti nuskriaustiesiems, švietėjišką, labdaringą veiklą buvo gerbiamas ir mylimas visų Vilniaus gyventojų – lenkų, lietuvių, žydų.
Prieš mirtį didžiulę knygų kolekciją, apie 80 tūkst., padovanojo Vilniui.
15. Balys Sruoga, 1896–1947 m.
Štuthofo kalinys
Balys Sruoga labiausiai žinomas dėl autobiografinio romano „Dievų miškas“, kuriame aprašė savo patirtį Štuthofo koncentracijos stovykloje. Knyga sovietmečiu buvo cenzūruojama ir su pakeitimais išleista tik po 10 metų nuo rašytojo mirties.
B. Sruoga buvo labai ryški asmenybė, mėgo išskirtinai rengtis, jaunystėje nešiojo ilgus plaukus, mėgo papuošalus, skrybėles, aplinkinių dėmesį. Jaunystėje svajojo būti miškininku, kaip pats rašė, „bėgioti po miškus su šautuvu ir kurti poeziją“.
Daug linksmų nutikimų pasakojama apie talentingą rašytoją, poetą ir dramaturgą. 1930 m. parašęs dramą „Milžino paunksmė“, buvo įsitikinęs, kad gaus Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių literatūros premiją, nusipirko prabangų automobilį. Premijos negavęs dar ilgai mokėjo skolas už automobilį.
B. Sruoga mokėjo daug kalbų, dėstė slavistiką Vytauto Didžiojo universitete. Už antinacistinę agitaciją kartu su būriu lietuvių inteligentų ir karininkų buvo suimtas ir išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Taip nacistai keršijo lietuviams už nenorą stoti į SS divizijas.
16. Joachimas Lelevelis, 1786–1861 m.
Prisiekęs mokslininkas ir sukilėlis
Joachimas Lelevelis buvo žinomas istorikas, Vilniaus universiteto profesorius. Pagrindinis jo, kaip istoriko, bruožas buvo remtis tik istoriniais faktais, atmetant tiems laikams būdingą romantizmą ir idealizavimą. Be to, buvo puikus kartografas, braižė senovinius žemėlapius, vėliau juos testamentu paliko Vilniaus universitetui.
Apie J. Lelevelį buvo kalbama, kad turėjo didelę knygų ir žemėlapių kolekciją, gyveno labai kukliai, o visus uždirbtus pinigus išleisdavo knygoms, pienui, kurį labai mėgo, ir duonai. Duona maitino peles, kad negraužtų knygų.
J. Lelevelis dalyvavo 1831 m. sukilime prieš carinę valdžią, buvo išrinktas į Sukilėlių vyriausybę, numalšinus sukilimą, turėjo bėgti iš šalies, įsikūrė Paryžiuje. Ten ir mirė, buvo palaidotas Monmartro kapinėse, vykdant paskutinę valią, palaikai perkelti į Rasų kapines.
17. Jonas Basanavičius, 1851–1927 m.
Lietuvių tautos patriarchas
Atsispyręs tėvų valiai „eiti į kunigėlius“, Jonas Basanavičius išvyko mokytis į Maskvą. Dar studijų laikais susidomėjo Lietuvos tautosaka, praeitimi.
Baigęs mokslus, gydytojo darbo Rusijos imperijoje negavo, todėl 1880 m. pakviestas Bulgarijos vyriausybės išvyko į šią šalį. Ketvirtį amžiaus Jonas Basanavičius praleido dirbdamas užsienyje: Bulgarijoje, Čekijoje, Austrijoje.
Dirbdamas Čekijoje, parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį, tai buvo pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas mėnesinis laikraštis, ėjęs 1883–1886 m.
1887 m. Bulgarijoje į J. Basanavičiaus gyvybę buvo pasikėsinta, jis buvo sužeistas dviem kulkomis, viena iš jų įstrigo netoli stuburo, kita kliudė ranką. Pasikėsinimo motyvai iki šiol nežinomi, tikėtina, kad priežastys galėjo būti politinės.
Grįžęs į Vilnių 1905 m., iškart įsitraukė lietuvišką veiklą, bendradarbiavo spaudoje, rūpinosi lietuviškos mokyklos steigimu. Tačiau tikroji J. Basanavičiaus šlovės valanda išmušė 1918 m. vasario 16 d. – jis, kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas, pirmasis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Kairiesiems ir dešiniesiems nesutariant dėl tolesnio veiksmų plano, išryškėjo J. Basanavičiaus, kaip moralinio autoriteto, tautos tėvo, vaidmuo.
Lenkams okupavus Vilnių, J. Basanavičius nepasitraukė į Kauną, bet iki gyvenimo pabaigos liko Vilniuje. Silpstant sveikatai daugiausia dėmesio skyrė darbui Lietuvių mokslo draugijoje.
Simboliška, kad tautos patriarcho gyvybė užgeso tą pačią 1927 m. vasario 16 d., į paskutinę kelionę daktarą palydėjo didžiulė minia vilniečių – lietuvių, lenkų, žydų.
18. Vincas Mykolaitis-Putinas, 1893–1967 m.
Tarp kunigystės ir kūrybos
Nors rašė daug poezijos, vertė užsienio poetų tekstus į lietuvių kalbą, labiausiai Vincą Mykolaitį-Putiną išgarsino romanas „Altorių šešėlyje“. Tai pirmasis modernus lietuviškas romanas, pirmasis bestseleris, iki šių dienų išlikęs viena skaitomiausių lietuvių kalba parašytų knygų. Kaip ir pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris, V. Mykolaitis-Putinas blaškėsi tarp kunigystės ir meilės moteriai. Galiausiai atsisakė kunigo kelio ir vedė.
Nepasitraukęs į Vakarus po antrosios sovietinės okupacijos, iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvoje. Skaudžiai išgyveno dėl Lietuvos likimo, sovietinio teroro. Veikiamas sovietinės ideologijos ir cenzūros stengėsi išlikti savimi.
19. Juozapas Montvila, 1850–1911 m.
Didysis Vilniaus labdarys ir miesto plėtotojas
Juozapas Montvila neatsitiktinai palaidotas garbingiausioje Rasų kapinių vietoje, šalia įėjimo į centrinę koplyčią. Būdamas bankininku, įtakingu XIX a. pab. – XX a. pr. politiniu veikėju jis niekada nepamiršo rūpintis nuskriaustaisiais. Pranciškonų vienuolyno patalpose, Trakų gatvėje, jis įsteigė ir finansavo našlaičių prieglaudą, labdaros valgyklą, rėmė mokslo ir visuomenines organizacijas, kartu su broliu Stanislovu įkūrė Brolių Montvilų labdaros fondą, paskyrė jam tais laikais įspūdingą 100 tūkstančių rublių sumą.
J. Montvila daug keliavo, aplankė Europos didmiesčius, iš ten parsivežė daug įdomių idėjų Vilniui. Europos miestų pavyzdžiu pradėjo kurti gyvenamųjų namų kvartalus Rasose, Lukiškėse, Piromonte. Šie kvartalai iki šiol vilniečių vadinami Montvilos kolonijomis.
20. Mikas ir Kipras Petrauskai
Mikas Petrauskas, 1873–1937 m.
Kipras Petrauskas, 1885–1968 m.
Lietuviškos operos kūrėjai
Vyresnysis brolis Mikas iš tėvo išmoko groti vargonais, muzikos paslapčių mokė ir brolį Kiprą.
1906 m. Mikas Petrauskas Vilniuje statė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“, jaunėlį brolį pakvietė atlikti Birutės brolio vaidmenį. Sužavėti solisto talentu lietuvių inteligentai parėmė K. Petrausko studijas Peterburgo konservatorijoje.
1912 m. K. Petrauską likimas suvedė su žymiuoju rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu. K. Petrauskui F. Šaliapinas buvo ne tik scenos partneris, bet ir mokytojas, juos siejo kūrybinė ir asmeninė draugystė, F. Šaliapinas lankydavosi Lietuvoje,menininkai dažnai kartu gastroliuodavo užsienio šalyse.
1920 m. spalį lenkams užėmus Vilniaus kraštą, K. Petrauskas kartu su Kaziu Binkiu ir kitais lietuvių inteligentais nedelsdami pasiprašė į savanorius ir reikalavo būti išsiųsti į pirmąsias linijas. Bet štabas pavedė jiems sudaryti „menininkų batalioną“, paskyrė ypatingą užduotį – apsivilkę naujomis uniformomis jie išvyko gastroliuoti pafrontėje, miestuose, ligoninėse, kur gydėsi kariai.
K. Petrauskas buvo vienas iš Lietuvos operos teatro steigimo iniciatorių ir organizatorių.
Sovietmečiu K. Petrauskas nebuvo lepinamas gastrolėmis į užsienį, sovietai jo nelaikė lojaliu valdžiai, bet Lietuva savo dainininką tiesiog dievino, jis tapo tarsi visos tautos nuosavybe ir buvo vadinamas „mūsų Kipras“.
Vokietijos okupacijos metais nuo žūties Kauno gete K. Petrauskas ir jo žmona Elena Žalinkevičiūtė-Petrauskienė išgelbėjo ir augino žydaitę Danutę Pomerancaitę, kuri vėliau tapo žymia smuikininke. Už nuopelnus Kiprui ir Elenai Petrauskams suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.
Maršruto autorius Domas Palevičius.
Kristinos Černiauskaitės nuotraukos.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.
