Poetinės Vilniaus plytos

Paprastai Vilnius laikomas Gedimino miestu, tačiau būtų labai neteisinga nepaminėti Vytauto Didžiojo. Juk būtent Vytautas, o ne Gediminas ant kalno pastatė mūro pilį. Todėl jo skulptūra stovi kalno papėdėje Lietuvos nacionalinio muziejaus teritorijoje. Ji pastatyta 2017 m. pagal gipsinę Vytauto Kašubos skulptūrą, 1939 m. puošusią Lietuvos paviljoną pasaulinėje Niujorko parodoje. Šioje vietoje su Vytauto rūstumu suskamba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Vytauto kalavijas“.

Justinas Marcinkevičius „Vytauto kalavijas“ Iš rinkinio „Iš Vilniaus į Vilnių“ Sudarė Aidas Marčėnas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2008 m. Vilnius.  

Jis buvo sunkus.

O siekė būti teisingas.

Nedvejodamas 

Nukirsdavo vagį, plėšiką.

Kartais vadino save

Silpnųjų gynėju.

Ant skydo 

raikydavo duoną,

dalindavo ją

kaip pilis ir parapijas.

Žaibas,

perskrodęs Lietuvos tamsą

ir įstrigęs joje.

Štai ir žmogus,

Pasirėmęs ant žaibo. 

Apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius prikurta dedikacinių, proginių eilių, ypač skirtų pagerbti valdovų atvykimą į Vilnių. Vienos tokių yra Vilniaus jėzuitų akademijos eilės. Valdovų rūmų kieme galime prisiminti Steponą Batorą ir jam skirtas Jėzuitų akademijos auklėtinio Jurgio Kalo eiles, kuriomis jis ragina džiūgauti į Vilnių atvykus valdovui, nugalėjusiam maskvėnus. Vilniaus Jėzaus Draugijos akademijos jaunuomenė sveikino ir Vladislovą Vazą su žmona Liudvika Marija Gonzaga. Moderniais laikais atsirado lyrikos be užsakovo. Juditos Vaičiūnaitės poezijoje išgirstame Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Mikalojaus Radvilos Rudojo balsus, Elžbietą Habsburgaitę, Barborą Radvilaitę.

Jūsų dėmesiui – nežinomo jėzuito eilėmis išreikštas džiaugsmas, į Vilnių atvykus karaliui Vladislovui Vazai su žmona Liudvika Marija

Lukiškių pavasaris. VILNIAUS MIESTO VAIZDAS .   „VILNIAUS PASVEIKINIMAS“ XVI – XVIII AMŽIAUS TEKSTŲ RINKINYS. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilniaus universitetas. 2001 m.

Vilijos nimfos, šiek tiek didesnius dalykus apdainuokim

Sodo išaugo šlovė ir didesnis Namų malonumas,

Štai balandis turtus gegužės ir džiaugsmus nugalėjo,

Vilija skuba greita, krantams jos atmušant bangą,

Sveikina žiedą jinai karalių ir karalienių. 

Neša brangius vardus į kraštus pačius tolimiausius,

Vandenys jos VLADISLOVĄ šlovins tekėdami nuolat

Ir baukščiu balsu karalienę LIUDVIKĄ garsins.

Vilniaus katedra poezijoje apdainuojama nuo seniausių laikų. Tie patys jėzuitų studentai savo eiles skyrė šv. Kazimierui. Žygimanto Augusto dvariškis ispanas Petras Roizijus sukūrė epitafijas Žygimanto Augusto pirmajai žmonai Elžbietai Habsburgaitei, paskui ir Barborai Radvilaitei. Rašė epigramas valdovui. Eilėmis nevengė pasišaipyti iš Vilniaus negerovių. 

VILNIAUS MIESTO VAIZDAS  „VILNIAUS PASVEIKINIMAS“ XVI – XVIII AMŽIAUS TEKSTŲ RINKINYS. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilniaus universitetas. 2001 m.

Badas baisus, liga ir dar baisesnis plėšikas,

Niokoja Vilniaus namus, kryžkele ir šventyklas.

Šito blogybės kartu vaikštinėja ir sėja lavonus.

Klausi, kaip galime jas nugalėt, ar išguit?

Badą – maistas, ligas sunkiausias – vaistai išgydo,

Vien tik plėšikui nubaust čia teisingumo nėra. 

Vertė Eugenija Ulčinaitė

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas yra absoliutus Vilniaus šeimininkas per visus amžius – toks jis ir Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Gediminas: Nostra Vilna“. Gediminas kvietė atvykti žmones iš kitų kraštų ir kartu kurti Vilnių, kaip Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių cikle „Pilis“. O štai Kazys Bradūnas eilėraščių cikle „Pokalbiai su karaliumi“ prakalbino patį valdovą.

Justinas Marcinkevičius „Gediminas: Nostra Vilna“ Iš rinkinio „Iš Vilniaus į Vilnių“ Sudarė Aidas Marčėnas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2008 m. Vilnius.  

akmenį paguldyti prie akmens

sienoją užkelt ant sienojo

plytą surišti su plyta

ar tai jau ir bus Vilnius?

Užrakinti vartus pastatyti sargybą

ant smaigo iškelti

nukirstą plėšiko galvą

ar ir tai dar ne Vilnius?

bet svarbiausia įkurti ugnį

ir sergėt kad jos neužpūstų

visi rytų vakarų vėjai

o kada jūs jūs jūs

sunėrę rankas suglaudę pečius

užstosite savąją ugnį

nuo svetimų ir savų plėšikų

tada tai ir aš galėsiu

į visas pasaulio šalis

sušukti lotyniškai:

NOSTRA VILNA!

žinoma kad miestas būtų Vilnius

reikia dar susapnuoti

geležinį staugiantį vilką

ir nubudus jo nenudobti

Eidami per Katedros aikštę prisiminkime, kad kadaise ji buvo juosiama sienų ir upių, dauguma joje stovėjusių pastatų nugriauti. Atkūrėme senąjį aikštės pavadinimą, o Vladas Braziūnas apie ją parašė, kai ji dar Gedimino vardu vadinosi. Paminėjo per upę nešamą vaikelį – tą iš Vilniaus herbo. 

Vladas Braziūnas „Gedimino aikštė“ Iš rinkinio „Iš Vilniaus į Vilnių“ Sudarė Aidas Marčėnas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2008 m. Vilnius.  

kur upės žiomenys – pilis

Europos vieškeliuos prilis

staigių krantų atragiuose

suplūs nepaklusni dvasia

dvi upės apteka aplink

aplenk ir atsaką atmink

terasos – godulio kapai

šventasai, nuodėme tapai

šarvai ir kryžiai, bet klasta

juos kryžmina Neries brasta

ir per ledynmečių girias

jų krikštą varo į marias

ir gema miesto branduolys

jan senas Viešpats teužklys

vaikelį perneški krantan

ir amžiams patikėki – man

Vilniaus universiteto spalvas Judita Vaičiūnaitė sudėjo į eilėraščių ciklą „Vitražas Vilniaus universitetui“. Čia ir universiteto spaustuvė, ir filomatai, ir tapytojas Jonas Rustemas… Iš universiteto senosios observatorijos pakilkime į žvaigždes arba pasimėgaukime M. K. Sarbievijaus eilėmis. O tada patraukime į pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą. 

Iš ciklo „Vitražas Vilniaus universitetui“, Dailininkai. Rinktinė „Gatvės laivas“ Vilnius „Vyturys“ 1991 m.

O sargas rakina ir tą auditoriją,

ir nuo molbertų dulkes nuvalo,

gipsinės skulptūros nušvinta saulėje, žvelgia romėnų ir graikų galvos

Pranciškaus Smuglevičiaus studijoj – 

tuoj susirinks mokiniai ir smalsūs miestiečiai, 

tegu jie susėda į savo vietas, 

tegu piešiniuos, jau nuo laiko pageltusiuos, įamžina Vilniaus gatves,

 kol jų dar neperėjo Napoleono kareiviai, 

kol dunkso viduramžių sienos ir vartų griuvėsiai, 

kol joja Antakalniu raiteliai…

 Aš noriu regėti draperijų spalvą, 

išgirsti studentų kalbas ir juoką,

 stebėti, kaip juodbruvas Jonas Rustemas

 iš gatvės atsiveda jauną pozuotoją, 

kaip šviečia pavasaris dulkių stulpe,

 kaip vėl akvarelėj prasiveria vartai, 

kaip seno aksomo skiautė

 nuo drobės nušluosto raudoną saulės aliejų…

Jei nuo universiteto nueisime iki Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios, gal dar pamatysime J. Vaičiūnaitės eilėraštyje „Kaštonas prie Bonifratrų bažnyčios“ aprašytą medį. Eilėraštis rašytas sovietmečiu, kai ši bažnyčia buvo paversta koncertų sale. Tačiau net sovietiniais laikais žmonės žinojo, kad po bažnyčia srūva stebuklingas šaltinis.

Judita Vaičiūnaitė „Kaštonas prie Bonifratrų bažnyčios“ Rinktinė „Gatvės laivas“ Vilnius „Vyturys“ 1991 m.

Jaučiu, kad ruduo,

kad auksinis bizantiškas fonas,

kur slaptas degimas nudažo peizažo medžius,

 kur saulėj paskiausiai nuauksintas aukštas kaštonas

 alėjoje į Bonifratrų bažnyčią,

 meldžiuos šaltiniui po žemėmis,

 balsui gelmės ir ekstazės – 

pro sielvarto klodą prasimuša vėl ilgesys, 

bet žmonės tam aukse tarytum ikonostasas, 

bet medžių žvakidės liepsnojimo neužgesins

 alėjoje į Bonifratrų bažnyčią, kur muzika, 

kur, auksui tamsėjam, muslinas lyg ūkana nuslenka

Grįžkime į Pilies gatvę, tiksliau, prie 10-uoju numeriu pažymėto namo. Čia Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Kazys Bradūnas, o kitoje gatvės pusėje esančiame universitete dirbo lietuvių kalbos puoselėtojai – nuo Konstantino Sirvydo iki Vinco Mykolaičio-Putino. Universiteto bibliotekininkas Kazimieras Kontrimas 1822 m. siūlė steigti lietuvių kalbos katedrą, čia dėstė nuo bolševikų pabėgęs Levas Karsavinas. Šiame name kurį laiką gyveno ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka, paskutinius gyvenimo metus praleido lyriškasis Antanas Šabaniauskas. K. Bradūnas šiam namui skyrė eilėraštį. 

Iš rinkinio „Iš Vilniaus į Vilnių“ Sudarė Aidas Marčėnas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2008 m. Vilnius.  

Taip.
Tai Pilies 10.
Įėjimas iš kiemo
Ir kambarėlis viršum arkos.
Gyvenamas,
Nes lange žydi pelargonija.

Iš čia man būdavo
Tik skersai gatvę –
Ir jau antri namai,
Ta mokslų tėviškė,
Kur klausėmės nemirtingųjų.

Ten Konstantinas Sirvydas
Pabardavo už aplaidumą
Ir Kontrimas atskleisdavo
Lituanistikos katalogus,
Ten mokė Putinas
Pasidžiaugti knyga,
Kurioje, tarp kitų,
Bent septyni geri eilėraščiai,
O Leonas Karsavinas
Jau pranašavo tremtį.

Dabar sugrįžti skersai gatvę –
Ilga ilga kelionė,
Toks nuotolis,
Kaip žemės skrydis aplink saulę
Penkiasdešimt kartų.

Net sukasi galva
Kai stoviu atsirėmęs
Į mūro sieną.
Taip.
Tai Pilies 10.
Ir kambarėlis viršum arkos.

Tai ne tik kiemas, bet ir poeto namai. Gulbės nešamas biustas primena apie poetą Julių Slovackį. Nelaimingo likimo, kaip poetui ir dera. Susimąstykime prisiminę jo „Susimąstymo valandą“ ir joje išlietas Vilniaus godas, nors miesto vardas eilėse nepaminėtas. Šiame kieme buvo įsikūręs pirmasis VU botanikos sodas. Jį primena J. Vaičiūnaitės eilėraštis „Botanikos sodas“. Gal net užuosite iš Gardino atplukdytas Žano Emanuelio Žilibero gėles? 

Julius Slovackis „Susimąstymo valanda“ Julijus Slovackis, Poezija, sudarė Albinas Žukauskas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959

Tamsioj mokyklos salėj, Lietuvos mieste,

Vaikai du skyrėsi kitų vaikų daugybėj

 Ir stoto grakštumu, ir savo jaunyste, 

Ir veido baltumu, ir proto atkaklybe.

 Jaunesnis daug mažiau tesuteikė vilčių, 

Sunkiais atodūsiais krūtinė jo bangavo,

 Plaukų šilkinės sruogos krito ant pečių,

 Per pusę perskirtos. 

Turbūt kasdien šukavo Juos moteries ranka, nes spindesiu švelniu

 Jie grožį priminė mergaitės garbinių.

 „Jis mirs“ – ne kartą žmonės motinai kalbėjo.

 „O ne!“ – šypsojos ši, tačiau širdis drebėjo:

 Dažnai su nerimu jam žvelgė į akis

Priėję Bernardinų bažnyčią ir įžengę vidun pamatysime gražiausius krištolinius skliautus. Jų nepaslėpė laikas, jais grožėdavosi J. Vaičiūnaitė, gyvenusi šalia, buvusio Šv. Archangelo Mykolo vienuolyno teritorijoje. Dar nebuvo atidengtos bažnyčios freskos, bet gimė eilėraštis „Šventų Pranciškaus ir Bernardo“ iš ciklo „Vilniaus bažnyčios“

Šalia Bernardinų bažnyčios stovintis Adomas Mickevičius žvelgia į savo miestą, kuriame jis gimė kaip poetas ir apie kurį jis rašė eiles. 

Adomas Mickevičius „Miesto žiema“ ,  VILNIUS – MIESTO PORTRETAS R. Paknio leidykla 2010 m. 

Seniai praėjo vasara tvankioji,

Ir liūtys rudeninės baigės jau,

Ir grindinys ledu jau apsiklojo,

Ir skelia ugnį pasagos rečiau.

Ir darganos jau liovėsi kankinę.

O grynas oras – tikras džiugesys!

Karietos sunkiosios nesidangina,

Negąsdina plieninis tarškesys. <…>

Ir viskas čia dabar gaivu, džiaugsminga,

Gali gėrėtis oro gaivumu

Arba svajoti ir žiūrėt, kaip sninga,

Kaip snaigės leidžiasi iš aukštumų.

Viena štai klaidžioja šaltoj padangėj,

Kita jau sukas pažeme ratu,

O tą arimą pilkąjį jau dengia

Ar ilsisi ant Vilijos krantų.

Literatų gatvėje – tikras poezijos labirintas. Čia daugybė apie Vilnių rašiusių poetų ženklų. Išsirinkite labiausiai patinkančius! Kodėl ji Literatų vardu vadinama? Ar dėl to, kad čia gyveno Adomas Mickevičius? Poetas Vilniuje buvo apsistojęs ne vienoje vietoje. Galbūt ši yra dramatiškiausia, nes čia jis gyveno prasidėjus filomatų areštams. Reikėtų padėkoti grafikei Eglei Vertelkaitei ir Danguolei Butkienei, šioje gatvėje veikusios kelionių agentūros vadovei, kad daugiau nei 200 įvairių tautybių literatų, bent kiek susijusių su Vilniumi ar Lietuva, yra įamžinti šios gatvės sienoje. Ji atidengta 2011 m. gegužės 28 d. O neoficialus šios sienos krikštatėvis yra poetas Aidas Marčėnas, kuriam ir prasti pažymiai nesutrukdė tapti poetu.

Literatų gatvė, „Pasauliai“, 2005. 

Prieš lietuvių kalbos abitūros

egzaminą, menu, su klasiokais

literatų gatvėje dūros

prisirūkę ir po pedesioką

padarę iš baimės, kol mąstėm
temas, kurios gal ir gali
būti nuleistos – iškąskit,
laisvą renkuosi, pro šalį

štai jau trečią dešimtmetį teka

ir užtikrina tvirtą trajaką

talentas, kad ir ne ovič

bet mane mažutėlį įpieš gal

gatvėje literatų, gdzie mieszkal

Mickiewicz I Jakimowicz

Užsukę į Lietuvos dailės muziejaus, arba Chodkevičių rūmų, kiemą pamatysite J. K. Chodkevičiaus skulptūrą (autorius – M. Gaubas) ir J. K. Chodkevičiui laimėjus Salaspilio mūšį, Jėzuitų akademijos dėstytojas, poetas Laurencijus Bojeris sukūrė poemą „Karolomachija“. Dėmesio verta dalis apie J. K. Chodkevičiaus garbę.

Laurencijus Bojeris „Karolomachija“ Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas Vilnius Vaga 1992 m. 

Mylimas Dievo labai, galingiausias Karoli, vade,

Kaip turi šlovint tave mūsų teatrai visi? 

Saugai Livoniją tu ir gini nuo priešų tėvynę,

Ir piliečiai visi ramūs tavojoj globoj.

Ant baltųjų žirgų į vilniečių miestą įjoji,

Skamba plojimai, šūksmai, triskart lai skamba „valio!“

Ginklais, kovoj paimtais, Belona lai vežimą papuošia. 

Pro nugalėtojus lai eina belaisvių būriai.

Tai paskutinė Kazio Bradūno gyvenimo vieta Vilniuje. 2017 metų gegužę čia buvo atidengta atminimo lenta iš emigracijos į Lietuvą grįžusiam poetui pagerbti. K. Bradūnas šiame name gyveno ir kūrė 1992–2009 m. Siūlome įsijausti į jo sonetą ir patirti ilgiausią gyvenimo kelionę.

Kazys Bradūnas „Rytas mano mieste“ Iš rinkinio „Iš Vilniaus į Vilnių“ Sudarė Aidas Marčėnas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2008 m. Vilnius.  

Karalių katedros boluojančioje bonėj

Jau rytas budina, jau budina varpus – 

Vienos dienos senamiesčio kelionė

Mano gyvenime gražiausioji gal bus.

Pro langą krinta spindulys ir akys raibsta – 

Taip spindi bokštai, kryžiai ir dangus.

Iš jų lig vakaro namo aš nepareisiu,

Pamiršęs, mylimą ir žemę ir draugus.

O būk, širdie, tu būk maža belaisvė,

Tu šito miesto meilės ugnyje…

Jo ateities žėruojanti pašvaistė

Šimtu aušrų liepsnoja danguje.

Varpų galingam gaudime

Su saule tekančia eime.

Šio namo kieme rasite atminimo lentą, skirtą legenda tapusiam poetui Pauliui Širviui atminti. Tai septintoji iš aštuonių jo gyvenimo vietų Vilniuje. Čia per naktis negesdavo šviesa, nes kare patirta tamsos baimė buvo sunkiai įveikiama. Gyvendamas šiame bute P. Širvys po savo langais prižiūrėjo gėlėmis apsodintą žemės lopinėlį.

Ateisiu tylią naktį, „Tiesiu toliams rankas“ (1997)

Ateisiu
Tylių naktį
Tyliau
Užu šešėlį,
Kai vaikščioja
Po smėlį
Žali beržų
Šešėliai.

Ateisiu
Žalią naktį
Aušrų šilkais
Apsegti
Ir pasakų
Pasekti:

Kaip vaikščioja
Po smėlį
Žalį
Beržų šešėliai.

Ateisiu
Naktį tamsią,
Kai gūdžiai
Šunys amsi
Ir tavo mintys
Tamsios.

Ateisiu
Aš tą naktį
Tau žiburio uždegti
Ir pasakų
Pasekti:

Kaip vaikščioja
Po smėlį
Žali
Beržų šešėliai,

Ateisiu
Trankią naktį,
Kada griaustiniai
Darda.

Tik pasakyki,
Kur esi,
Tik pasakyk
Man savo
Vardą.

Vokiečių ir Žydų gatvių sankirtoje stovėjusio Volfo Usiano restorano nebėra, tik netoli jo buvusios vietos trykšta fontanas. Šiame restorane dar prieš Antrąjį pasaulinį karą rinkdavosi žydiško pasaulio bohema, žymiausi poetai. Čia susipina tarpukario vilčių ir Holokausto nevilties eilės. Moišės Kulbako, Avromo Suckeverio, Šmerkės Kačerginskio… Sunaikinto žydų pasaulio refleksiją galime pajusti Evaldo Ignatavičiaus eilėraštyje „Mirštantis miestas“, Alfonso Nykos-Nyliūno eilėraštyje „Vilnius 1943“. O Moišės Kulbako poema „Vilnius“ pripažinta gražiausiu žydų poezijos kūriniu apie Vilnių. Siūlome jos ištrauką.

Moišė Kulbakas „Vilnius“ , „Vilnius: miesto portretas“ (2010; iš jidiš kalbos vertė Alfonsas Bukontas)

 Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.

 Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.

 Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos

 Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.

 Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;

 Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,

 Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves

 Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.

 Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

 Choro dermėj, tavo šventės – budynės,

 Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas

 Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.

 Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas ,

 Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;

 Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas,

 Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,

 Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

 Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

Savo pėdsaką Vilniuje paliko ir baltarusių poetai: Maksimas Bahdanovičius, Maksimas Tankas, Jakubas Kolosas, Janka Kupala. Juos prisiminkime Bazilijonų vienuolyno teritorijoje, kur veikė Vilniaus baltarusių muziejus. Jame lankėsi ir literatūrinės baltarusių kalbos kūrėjas Maksimas Bahdanovičius. Nors Vilniuje jis buvo trumpai, eilėraštyje liko įspūdžiai.

Vilniaus gatvėse girdisi griausmas kurtus, „Vilnius: miesto portretas“ (2010; iš baltarusių kalbos

vertė Antanas Drilinga)

Gatvėm žmonės lyg srautas nematomas plaukia.

Blyksi šviesos languos, ir matau – tuo metu 

Blyksi prieblandoj akys po nuovargio kauke

<…>

Čia tylu, čia ramu. Ir sapnuoja sapnus

Pasikėlę į debesis kupolai, bokštai;0

Vien tik žingsniai sutrikdo sapnus jų senus,

Muša laikrodis – tartum skaičiuoja žingsnius,

Ir dar vėjas pro varpinę šniokščia nušniokščia.

Aušros vartai – vieninteliai miesto vartai, bet jais niekas nesibaigia. Jie brangūs, jie vieninteliai. Todėl J. Vaičiūnaitė bučiuoja jų plytą. 

Iš ciklo po „Šiaurės herbais“ Miesto vartai. Rinktinė „Gatvės laivas“ Vilnius „Vyturys“ 1991 m.

Miesto vartai Apyaušris.

Aštrėja kaminai ir varpinės. 

Nušvinta miesto vartai. 

Šaudyklių angos susitraukia. 

Tirpsta mūšių triukšmas ir šešėliai. 

Veltui tu trokštum būti rūkas ir lietus – vis tiek tu šiaurės saulėj atsivertum… 

Gaisrų laukiniame apšvietime,

koplyčių žvakėms ir žvaigždynams varvant, viršum kalvų,

virš kylančių ir krintančių stogų suskambus varpui,

tiek daug erdvės ir polėkio… 

Suskilęs grindinys pakluso laiko valdai.

Bučiuoju tavo plytą, tavo herbą, tavo vilnijantį švelnų vardą ir pakeliu rūdijančius raktus… 

Apyaušris. Nušvinta miesto vartai