Patirk savąją piligrimystės istoriją

Po sudėtingų istorijos vingių nuo 2005 m. baltulėlėje Dievo Gailestingumo šventovėje garbinamas tikintiesiems ypač svarbus Dievo Gailestingumo paveikslas. Malonėmis garsėjantį paveikslą pagal šv. Faustinos regėjimus 1934 m. Vilniuje nutapė Eugenijus Kazimirovskis. Mažos paveikslėlio kopijos netruko pasklisti po pasaulį. Šiandien – tai vienas labiausiai atpažįstamų ir gerbiamų Katalikų bažnyčios paveikslų. Dėl jo piligrimai įveikia tūkstančius kilometrų.
Dievo Gailestingumo šventovėje gaukite Jėzaus palaiminimą – paveiksle Išganytojas pakelta dešine ranka laimina visus, juo pasitikinčius, o kairiąja liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi, išliedamas savo malones, apvalydamas ir įkvėpdamas sielai gyvybės.
Piligrimai čia laukiami visada – šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija.

Dievo gailestingumo apaštalė ses. Faustina Kovalska Gailestingumo Motinos seserų kongregacijos vienuolyne Vilniuje gyveno 1933–1936 m. Čia ji patyrė daugybę Jėzaus apsireiškimų, per kuriuos jos buvo prašoma perduoti pasauliui Dievo gailestingumo žinią. Viniuje ses. Faustinai buvo padiktuotas Gailestingumo vainikėlis. Šiame mieste ji sutiko pal. kun. Mykolą Sopočką, kuris jai padėjo įgyvendinti Jėzaus prašymus. Kunigo iniciatyva Vilniuje buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, pradėtas švęsti Gailestingumo sekmadienis, pradėta kurti nauja vienuolija, šiandien žinoma kaip Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija. Pal. kun. M. Sopočkos paskatinta ses. Faustina pradėjo rašyti dienoraštį, kuris šiandien yra viena žinomiausių mistinės patirties knygų pasaulyje.
2000 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė ses. Faustiną šventąja. Šiandien apsilankę name, kuriame gyveno šv. Faustina, galite susikaupti, pasimelsti ir dalyvauti Dievo gailestingumo renginiuose.

Aušros vartai – šiandien viena svarbiausių istorinių ir religinių vietų Vilniuje. Ne tik pačioje koplytėlėje, bet ir gatvėje prie vartų buriuojasi tikintieji ir turistai, besigrožintys ypatingu vaizdu – Gailestingumo Motinos paveikslu.
Pradžioje buvę tik vieni iš miesto vartų, XVI a. atiduoti karmelitams Aušros vartai tapo Dievo Motinos koplyčia. Čia vietą rado Švč. Mergelės Marijos paveikslas. XVII a. pirmoje pusėje nutapytas, vėliau auksuoto sidabro aptaisais papuoštas paveikslas turi gilią, stebuklų apgaubtą istoriją. Tai liudija daugybė žmonių paaukotų votų.
Aušros Vartų Gailestingumo Motina nuo seniausių laikų vienija visų tautų ir konfesijų tikinčiuosius.
Šiandien Aušros vartai išlieka ypatinga vieta ne tik maldininkams, bet visiems, ieškantiems Dievo Motinos globos, paramos dvasios kovoje ar išminties sunkių pasirinkimų metu. Apsilankykite Aušros vartuose ir paprašykite savo stebuklo.

Pal. kun. M. Sopočkos įkurta katalikiška moterų kongregacija skleidžia Dievo gailestingumą. Gailestingojo Jėzaus seserų tikslas – šlovinti ir skelbti Dievo gailestingumą, melsti jo kitiems ir daryti gailestingumo darbus.
Kongregacija pradėta kurti dar Vilniuje, tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo oficialiai įkurta Lenkijoje. 2001 m. seserys atvyko į Vilnių ir įsikūrė buvusio vizitiečių vienuolyno pastato dalyje. Būtent dabartinė vienuolyno koplyčia tarpukariu buvo dailininko Eugenijaus Kazimirovskio studija, kurioje jis pagal ses. Faustinos nurodymus 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą.
Visa ši teritorija vadinama Išganytojo kalva. Tai tarsi istorinis gailestingumo centras, nes nuo XVII a. čia buvo įsikūrę vizitiečių, misionierių ir gailestingųjų seserų (šaričių) vienuolynai. Šiandien Gailestingojo Jėzaus seserys čia įsteigė hospisą ir slaugo onkologinėmis ligomis sergančius ligonius. Čia galima tiesiogiai patiems prisiliesti prie gailestingumo ir nešti žinią tolyn.

Dominikonų ordino vienuoliai Lietuvoje apsistojo dar Gedimino laikais, tad medinė bažnytėlė šioje vietoje glaudėsi jau 1321 m., o mūrinė Šv. Dvasios bažnyčia buvo pradėta statyti 1408 m.
Tai viena puošniausių Vilniaus bažnyčių, kur akį traukia įstabi rokokinė puošyba, šešiolika altorių, įspūdingi XVIII a. Adamo Gotlobo Kasparinio sukurti vargonai ir 45 paminklais laikomi paveikslai. Nuo 1986 m. iki 2005 m. čia buvo gerbiamas Dievo Gailestingumo paveikslas.
Įstabi bažnyčios istorija saugo daugybę paslapčių ne tik viduje, bet ir ansamblio požemiuose – čia ilsisi daugybė miestiečių, karų ir epidemijų aukos.
Šv. Dvasios bažnyčioje pamaldos vyksta lenkų kalba, bet čia laukiami visi piligrimai, norintys pajusti šešių šimtų metų dvasingumo aurą.
1993 m. rugsėjo 5 d. bažnyčioje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Dešinėje bažnyčios navoje įrengtas šv. Jono Pauliaus II altorius, kuriame įkomponuotas ir relikvijorius su šio popiežiaus kraujo relikvija.

Svarbiausia visos šalies katalikų šventovė – Vilniaus arkikatedra bazilika – Lietuvos krikšto simbolis. Požemiuose išlikę seniausi XIII–XV a. mūrai ir XIV a. nutapyta seniausia Lietuvos freska, kurioje vaizduojamas Kristaus nukryžiavimas.
Čia ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi. Tokia, kokią matome šiandien, katedra buvo rekonstruota pagal Lauryno Gucevičiaus projektą 1801 m. Katedroje yra vienas vertingiausių ankstyvojo baroko pavyzdžių – Kazimiero koplyčia, kurioje saugomas karstas su šv. Kazimiero palaikais.
Lankytojų dėmesio nuolat sulaukia Goštautų koplyčioje katedroje gerbiamas stebuklais nuo seno garsėjantis Švč. Mergelės Marijos (Sapiegų Madonos) paveikslas. Tai vienas ankstyvųjų popiežiaus karūnomis vainikuotų Marijos paveikslų Europoje (1750 m.).

Vilniaus katedros lobynas – pats seniausias ir gausiausias iš visų LDK bažnyčiose saugotų lobynų. Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. atlikto Lietuvos krikšto ir Vilniaus arkikatedros įsteigimo, tad jo istorija atspindi visą LDK gyvavimo laikotarpį. Čia sukaupta gausi ir įspūdinga auksakalystės šedevrų kolekcija – monstrancijos, bažnytinės taurės, relikvijoriai, daug bažnytinių drabužių ir gobelenų. Nors lobynas nukentėjo per daugybę karų, tačiau jis buvo nuolat papildomas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. lobynas buvo paskubomis paslėptas ir atrastas visai netyčia tik 1985 m. restauruojant šventovę – 189 vertybės suregistruotos specialiame akte. Nuo 2009 m. Vilniaus katedros lobynas atvertas visuomenei ir dabar demonstruojamas Bažnytinio paveldo muziejuje, tačiau įspūdingi liturginiai daiktai ir šiandien skolinami bei naudojami mi-šioms Vilniaus arkikatedroje. Čia taip pat nuolat vyksta įvairios parodos ir vis atnaujinamos ekspozicijos.
Lobyno puošmena – Vilniaus vaivados, LDK kanclerio Alberto Goštauto dovanotas kryžiaus formos krištolinis šv. Eustachijaus relikvijorius ir Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanota monstrancija.

Pirmoji bažnyčia Lukiškėse funduota 1642 m., Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dieną – gegužės 1-ąją. Specialiai įrengtame altoriuje šalia centrinio altoriaus gerbiamas stebuklais pagarsėjęs, ant medžio tapytas Lukiškių Dievo Motinos paveikslas.
1844 m. dominikonai buvo iškeldinti, sovietmečiu bažnyčią buvo planuojama griauti, bet, nors ir apleistą, ją pavyko išsaugoti. 1992 m. ją grąžinus tikintiesiems, po metų vienuolyne apsigyveno atsikūrę dominikonai. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato centras.
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje yra didžiausias Baltijos šalyse kariljonas, kurį sudaro net 61 varpas, mažiausio jų svoris – 8 kg, didžiausio – 3 360 kg. Bažnyčios bokštas idealiai tinka šiam instrumentui. Varpus išliejo ir 2015 m. kariljoną įrengė garsi Asteno (Nyderlandų Karalystė) varpų liejykla „Royal Eijsbouts“, puoselėjanti senas varpų liejimo tradicijas. Varpų skambėjimas lydi ne tik religines šventes, bet ir valstybinius minėjimus, svarbius istorinius įvykius. Kariljonu skambinama labai įvairi muzika – nuo paprastų liaudies dainų iki sudėtingų klasikinių, šiuolaikinių, virtuozinių, religinių kūrinių.

Trijų kryžių paminklas skirtas septyniems kunigaikščio Algirdo laikų Vilniaus kankiniams pranciškonams atminti. Jis pastatytas ant Kreivojo kalno, dar vadinamo Plikuoju, o dabar – Trijų kryžių kalnu. Betoninį Trijų kryžių paminklą 1916 m. suprojektavo žymus architektas Antanas Vivulskis. 1950 m. sovietų valdžia šį paminklą susprogdino. Jo nuolaužas galima pamatyti kalno papėdėje. Dabartiniai Trys kryžiai atstatydinti 1989 m., prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Vilniaus Kalvarijų ištakos siekia XIV a., o Kryžiaus kelias pastatytas XVII a. kaip padėka Viešpačiui už pergalę prieš kazokų kariuomenę. Tai – vienas didžiausių Kryžiaus kelių kompleksų Europoje, besidriekiantis 7 km.
Kaip ir prieš šimtus metų, taip ir dabar maldininkai eina pėsti, kad galėtų atkartoti Kristaus kančios kelią. Per Sekmines čia kalnelius pripildo graudžios piligrimų giesmės, o vasarą Vilniaus pasauliečiai pranciškonai kviečia pirmąjį mėnesio penktadienį 15 val. kartu apmąstyti Jėzaus kančią einant jo keliu.
Vilniaus Kalvarijos suskirstytos į dvi dalis ir atkartoja Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją ir orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Suėmimo kelią nuo Paskutinės vakarienės kambario iki Ketvirtųjų senojo miesto vartų sudaro 20 stočių, kurias žymi 8 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį, 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai, o Kryžiaus kelią nuo Piloto rotušės iki Golgotos kalno – 15 stočių, kurias žymi 12 mūrinių koplyčių ir 3 pačioje bažnyčioje įrengtos stotys.
Be to, galima eiti ir Marijos takeliais, kuriuos sudaro 12 stočių, jie eina priešinga Kristaus kančios Keliui kryptimi. Kalvarijų Kryžiaus kelias įtrauktas į Šv. Jono Pauliaus II kelią Vilniaus arkivyskupijoje. Savarankiškai keliauti čia ypač patogu, nes visi keliai sužymėti nuorodomis, stenduose pateikiama naudinga informacija, sužymėti atstumai.