Paskui M. K. Čiurlionio siluetą

„Vilniuje iškyla vienas momentas: vakaras, stotis, stoviu perone – išlydžiu Konstantiną į Petrapilį (…). Drėgnas  vakaras, asfalte atsispindi šviesos, paskutinis skambutis. Jis bučiuoja man rankas, aš bučiuoju jo galvą – įšoka į traukinį – garvežio švilpukas – traukinys pajuda – tarpduryje stovi Konstantinas, vėjas blaško jo vešlius banguojančius plaukus.“ („Laiškai Sofijai. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“, sud. Vytautas Landsbergis)

Kaip ir daugeliui to meto keliautojų, M. K. Čiurlioniui Vilnius prasidėjo nuo Geležinkelio stoties. Kokioje stotyje dailininkas išlipo, kai 1906–1907 m. sandūroje iš Varšuvos atvyko į Vilnių?

Pagal prancūzų architekto Pirelio projektą 1861 m. pastatyti dviejų aukštų keleivių rūmai 1906 m. vasarą pasitiko rimtai atsinaujinę. Geležinkelių muziejaus duomenimis, rekonstruojant istorizmo stiliaus rūmų pastatą, kairiajame stoties sparne buvo įrengti III klasės keleivių bufetai ir erdvi salė. Centriniame korpuse – bagažo salė ir kasa. Dešiniajame korpuse – I ir II klasių keleivių bufetai, reprezentacinės patalpos, veranda ir miegamieji. Antrame aukšte suplanuoti administraciniai kabinetai ir butai. Tuo metu stotyje atsirado trys požeminės perėjos ir krovininis liftas. 

Iš stoties išėję keleiviai atsidurdavo erdviame skvere. Apsidairę aplink galėjo pamatyti vagonų angarus, lokomotyvų remonto dirbtuves, kareivinių pastatus, du vandens bokštus. Dabartinės autobusų stoties vietoje tuo metu stovėjo Geležinkeliečių technikos mokykla.   

1906 m. birželį netoli stoties buvusios Javų turgavietės vietoje atidaryta moderniausia turgavietė mieste, vėliau gavusį Halės vardą. Halė – architektūrinis terminas. Taip vadinamas stačiakampis vienaukštis visuomeninis pastatas, dengtas skliautiniu, plokščiu ar šlaitiniu stogu, su didele vientisa vidaus erdve, kuri gali būti suskaidyta kolonomis. Įdomu, kad architekto Vaclovo Michnevičiaus projektuotas pastatas pagal konstrukciją labiau atitinka bazilikinio statinio struktūrą – yra trijų navų, su platesne ir aukštesne centre. Tuo metu tipinėje halėje visos navos yra vienodo aukščio. 

Halės turgaus konstrukcijai panaudoti metalo statramščiai. Jie, kaip ir visos kitos metalinės detalės – perdangos, santvaros, langų rėmai, – buvo pagaminti vietinėse Petro Vileišio dirbtuvėse. 

Naujoji Vilniaus turgavietė buvo labai moderni, su trijų tipų prekystaliais vaisiams,  daržovėms, mėsai ir galanterijai. Turgaus prekiautojai turėjo visus patogumus: vandentiekį,  rūsį greitai gendantiems produktams ir ledainę mėsai saugoti. 

Įdomus dalykas dėl turgavietės tualeto: dviejų kabinų, moterims ir vyrams, skirtas tualetas, iš pradžių buvo įrengtas turgavietės viduje, tačiau pastato kokybę vertinusiai komisijai pasirodė, kad jis gali pakenkti turgaus higienai, todėl buvo iškeldintas į lauką. 

Kaip rašoma knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“, turgavietėje tvarką užtikrino vidaus taisyklės, pagal kurias buvo draudžiama šūkauti ir bartis, kviesti pirkėjus, rūkyti rūsiuose, skrosti gyvulius ar pešti plunksnas. 

Naujasis turgus dirbo kaip šiuolaikinis prekybos centras. Vasaros sezonu – nuo 6 iki 21 val., žiemą – pora valandų trumpiau.

Kaip dabar, taip ir prieš 100 metų – viena iš pramogų pasivaikščioti į miestą išėjusiems vilniečiams buvo puodelis kavos. Jei kišenė neleidžia – bent kefyro ar mineralinio vandens stiklinė. 

Istorikai skaičiuoja, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje veikė apie 20 kavinių. Viena populiariausių – kavinė „Baltasis Štralis“, nuo 1852 m. veikusi dabartinių Signatarų namų pastate. Sakoma, kad šią ramią, balto interjero kavinę ypač mėgo kunigai ir kiti inteligentai. Čia jie užsukdavo ne tik pasimėgauti vietoje gaminamu šokoladu su kava, bet ir paskaityti vietinės ar užsienio spaudos. 

Žinoma, kad kavą mėgo ir M. K. Čiurlionis bei Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Šį gėrimą dailininkas mini ir 1909 m. Sofijai rašytame laiške: „Paskui buvau pas Hurčiną! Aha! ir paskui nusipirkau kavos ir popieriaus <…>“ 

Ką tuomečiame Vilniuje reiškia „nusipirkti kavos“, padeda įsivaizduoti VU profesorius Rimvydas Laužikas: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje vilniečiai kavos įsigyti galėjo daugelyje vietų: taip vadinamose kolonialinių prekių, bakalėjos, arbatos, konditerijos ir kitose parduotuvėse. Buvo ir specializuotų kavos prekybos vietų. Pirmiausia tai anuometinių kavos gamybos įmonių firminės parduotuvės: Genacho Amsterdamo įmonės – Trakų ir Aušros vartų gatvėse bei garsiojo saldainių bei šokolado fabriko „Viktorija“ – dabartiniame Gedimino prospekte, Didžiojoje, Kalvarijų ir dabartinėje Mindaugo gatvėse. Kava dar prekiavo Levinas – Pylimo gatvėje, Mirkinas – Šv. Stepono gatvėje, Šveicarius – Vokiečių gatvėje. Didžiojoje gatvėje buvo įsikūrusi ir Perlovo arbatos prekybos draugijos parduotuvė, anot reklamos, siūliusi platų skrudintos ir neskrudintos, maltos ir pupelėmis kavos pasirinkimą. Kavos skrudinimas parduotuvėje vykęs kasdien, tad norintieji galėjo mėgautis tikrai šviežia kava.  

Kavos pasirinkimas mieste buvo didžiulis: visiems skoniams ir už visokias kainas. Geriausios – importuotos neskrudintomis pupelėmis ar šviežiai skrudintos. Prastesnės – sumaltos, gamintos vietoje. Neturtingi žmonės galėjo įsigyti skrudintos cikorijos ar kitų (pavyzdžiui, runkelių, miežių, obuolių) kavos surogatų. Anot istorikės Aelitos Ambrulevičiūtės, aukščiausios rūšies įvairių sumaišytų pupelių namų gamybos skrudintos kavos kaina siekė 30 kapeikų už svarą (apie 400 g – red. past.), tuo tarpu importuotos rūšinės kavos – net iki 0,65–1,2 rublio už svarą. Iš senųjų meniu žinome, kad Šumano restorane Botanikos sode stiklinaitė juodos kavos ar kavos su grietinėle kainavo 30 kapeikų. Palyginimui galima pasakyti, kad vienas pūdas (apie 16 kg – red. past.) rugių duonai tuo metu kainavo apie 60–70 kapeikų. Taigi, gerti tikrą, pupelių kavą buvo prabanga. 

Įdomu tai, kad anuo metu gerta ir kava be kofeino (kaip tik tokią Vilniuje gėrė Jonas Basanavičius). Miesto spaudoje reklamuotas Varšuvos kavos fabrikas „Pluton“ žmonėms, „… sergantiems širdies ir skrandžio ligomis bei nervingiems žmonėms…“ siūlė kavą be kofeino Hag (pupelėmis). Vilniškis „Viktorijos“ fabrikas savo reklamoje aprašė karštame vandenyje nuplautų pupelių kavą, kuri taip pat turi nedaug kofeino.“

„Paskutinis vakaras – nusprendėm sulaukti aušros ant Gedimino kalno. Vilnius vasaros naktį, Vilnius auštant stebėtas nuo Gedimino kalno! Tai buvo lyg jam sukurta. Ne veltui MKČ paveiksluose taip daug fantastingų miestų. Ir Vilnius naktį buvo lyg gražiausia pasaka“. („Laiškai Sofijai. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“, sud. Vytautas Landsbergis) 

Gedimino pilies kalnas, 1831 m. paverstas carine tvirtove, amžiaus pabaigoje virto viešo parko dalimi ir buvo pritaikytas miestiečių poilsiui. Į kalną vedė naujai nutiestas kelias, o jo papėdė apjuosta medine tvora. Pilies kalno lankymas buvo mokamas – bilietas be nuolaidos kainavo 3 kapeikas. 

Kalno papėdėje buvo įrengti paviljonai, kur buvo prekiaujama tuo metu populiariu kefyru ir mineraliniu vandeniu. Ant kalno buvo įrengta mineralinio vandens prekybos pavėsinė. Nuo 1901 iki 1912 m. Aukštutinės pilies bokšte veikė kavinė. Iki 1905 m. kavinę nuomojo grafas Antanas Tiškevičius, vėliau – Antonas Meško. 

Bokšte įsikūrusioje kavinėje buvo galima išgerti kavos, vaisvandenių, pieno, arbatos ar suvalgyti skanėstą. Bokšte įsikūrusios kavinės sienos buvo išklijuotos tapetais su augaliniais motyvais, langus dengė užuolaidėlės. 

Įdomu, kaip kavinės lankytojai jausdavosi vidurdienį, kai artileristai iš Gedimino kalne stovinčios patrankos driokstelėdavo tradicinį laiką skelbiantį šūvį?

XX a. pr. Rusijos imperijos šiaurės vakarų mieste Vilniuje gyveno apie 200 tūkst. žmonių: lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir lietuvių. Augant pramonei, gyventojų skaičius išaugo greičiau nei pats miestas, todėl žmonės gyveno glaudžiai – vienu butu tekdavo dalintis 6–7 gyventojams. 

Dauguma namų šildėsi krosnimis. Namų ir gatvių apšvietimui naudotos dujos arba žibalas. Nuo 1903 m., už upės pastačius elektrinę (dabar – Energetikos ir technikos muziejus),  pagrindinėse miesto gatvėse atsirado elektra. Pirmieji du elektrinėje sumontuoti 250 kW galios garo varikliai maitino beveik 200 lankinių miesto žibintų ir aptarnavo nedaug elektros vartotojų miesto centre. Kaip Energetikos ir technikos muziejaus interneto svetainėje rašo dr. Karolis Kučiauskas, 1908 m. Vilniuje pasirodžius pigioms elektrinėms lemputėms su kaitinamu metaliniu siūlu, abonentų skaičius išaugo, o elektrinės galingumas buvo padidintas.  

Elektrinės pastatą sudarė dvi dalys. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė ir katilinė. Po mašinų sale esančiame rūsyje buvo įmontuoti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Trijų aukštų pastato pusrūsyje įrengti butai žemesnio rango personalui, pirmame aukšte – elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, o trečiame – akumuliatorių baterija. Pastatas buvo suprojektuotas taip, kad technines patalpas būtų galima išplėsti.    

1906 m. ant elektrinės administracinio pastato bokštelio atidengta alegorinė Boleslovo Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“. Moters rankoje įsižiebęs elektrinis žibintas simbolizuoja pažangos pergalę, o po jos kojomis parklupęs žibintininkas – senosios eros apšvietimo pralaimėjimą. 

XX a. pr., bet retas vilnietis turėjo vandentiekį. Gyventojai vandenį sėmė iš šulinių, naudojosi vežėjų ir nešėjų paslaugomis, skurdžiausi išnaudojo upę. Tikėtina, kad centre, šalia rotušės (tuomet – Miesto teatras), apsistojusio M. K. Čiurlionio name vandentiekis jau buvo. XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus infrastuktūrą tyrinėjanti Vilniaus universiteto (VU) istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė sako tiksliai nežinanti, kada tiksliai vandentiekis pasiekė Savičiaus gatvę. Tik aišku, kad 1913 m. jis jau buvo. Tiesa, iki namo atvestas vandentiekis dar neužtikrino, kad jis bus pasiekiamas visiems butams.  

Ne geresnė ir kanalizacijos tinklų padėtis. Iki XX a. pr. miestiečių nuotekos tekėjo šalia gatvių einančiais latakais, didžioji miesto dalis „patogumais“ naudojosi lauke, o tualetų duobių turinio pašalinimu rūpinosi specialios asenizatorių brigados.

1906 m. Antakalnyje, Tivoli parko teritorijoje, baigtas statyti prašmatnus neobarokinio stiliaus pastatų kompleksas – inžinieriaus Petro Vileišio rūmai. Rūmų ansamblį projektavo architektas Augustas Kleinas, o statybas prižiūrėjo pats P. Vileišis. Istorikų teigimu, statant rūmus panaudotos tuo metu dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. 

Akmenys rūmų pamatams parvežti iš Suomijos, kokliai krosnims – iš Olandijos, o dūmtraukiai sumontuoti iš varinių vamzdžių. Rūmų stogas dengtas žvynus primenančiomis švino plokštėmis. Rūmai aptverti P. Vileišio metalo gamykloje nukalta tvora.

Šalia rezidencinių šeimos rūmų iškilo dar du statiniai. Dviejų aukštų ūkinis pastatas su priestatu kieme ir neobarokinis trijų aukštų gyvenamasis namas arčiau Antakalnio gatvės.  Visuose pastatuose buvo įvesta elektra, vandentiekis ir kanalizacija. 

Prie gatvės esančiame name P. Vileišis įkūrė „Vilniaus žinių“ redakciją ir spaustuvę, o viršutinį aukštą išnuomojo. 1906 m. gruodžio 27 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – 1907 m. sausio 9 d.) antrame aukšte surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, kur pirmą kartą buvo eksponuoti ir M. K. Čiurlionio darbai. 

1907 m. pastatytas metalinis Žvėryno tiltas pakeitė iki tol 10 metų tarnavusį medinį, kuriuo negalėjo važiuoti artilerijos pabūklai ir kitos sunkios transporto priemonės. Miesto dūmos paskelbtą konkursą tiltui statyti laimėjo inžinierius V. Malinovskis, metalines konstrukcijas gamino Varšuvos įmonė. Arkinio metalinio tilto statyboms 180 tūkst. rublių skyrė pats Žvėryno (tuomet – Aleksandrijos) savininkas Vasilijus Martinsonas, suvokęs, kad tiltas pakels Žvėryne parduodamų sklypų vertę. 

Pagrindinės tilto laikančiosios konstrukcijos – penkios santvaros. Tilto ilgis – 103,1 m, plotis – 11,35 m. Žvėryno tiltas yra vienintelis sostinėje (be uždaryto Bukčių pėsčiųjų tilto) su atramomis vandenyje. Naujasis metalinis tiltas su kalto plieno turėklais caro garbei buvo pavadintas Nikolajaus vardu. 

Žvėryno tiltas yra antrasis miesto tiltas per Nerį. Iki tol beveik 400 metų miestiečiai naudojosi vieninteliu mieste Žaliuoju tiltu.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje veikė trys pagrindinės valstybės lėšomis išlaikomos ligoninės – Savičiaus, Šv. Jokūbo ir Žydų. Taip pat – uždaros žinybinės (karinė, kalėjimo, geležinkelininkų) ligoninės, kurios eiliniams miesto gyventojams nebuvo prieinamos. Nuo 1902 m. pabaigos nemokamą pagalbą  miesto gyventojams teikė dvi arkliais traukiamas karietas ir pora medicininių krepšių turinti Greitosios medicinos pagalbos stotis. 

XX a. pr. buvo atidaryta viena kita dantų ir burnos gydykla. Stomatologijos kabinetą savo namuose dabartinėje Liejyklos gatvėje turėjo ir M. K. Čiurlionio bičiulė Sofija Gimbutaitė. „<…> baisiai geras sutvėrimas, atnešė man šiandien barščių ir pašildė ant plytelės. Pietauju pas ją, ir pradėjo dantis taisyti“, – Sofijai Kymantaitei rašytame laiške S. Gimbutaitę apibūdina M. K. Čiurlionis. Tame pačiame bute įregistruota ir 1907 m. įsteigta Lietuvių dailės draugija. 

M. K. Čiurlioniui pasisekė, nes, kaip sako VU medicinos istorikas dr. Aistis Žalnora, tuo metu privati medicinos praktika buvo brangi ir prieinama toli gražu ne kiekvienam, todėl žmonės buvo priversti eiti ir pas gydytojais save vadinančius apsišaukėlius, dantis gydytis užkalbėjimais ar atsiduoti kalvio replėms. 

1907 m. pab., po dvejus metus trukusių statybų, pirmą pacientą priėmė naujai pastatyta Infekcinė vaikų ligoninė.  

XX a. pr. Vilniuje kartodavosi infekcinių ligų – šiltinės, difterijos, skarlatinos, dizenterijos – protrūkiai. Ligoniai, suaugusieji ir vaikai, buvo gydomi Lukiškių užkrečiamųjų ligų barake, todėl Sanitarinė komisija iškėlė klausimą dėl atskiros vaikų ligoninės statybos. 

Sklypą vaikų infekcinei ligoninei Miesto dūma skyrė ką tik prie Vilniaus prijungtame Žvėryne. 3000 kv. m sklypą miesto reikmėms dabartinėje Birutės gatvėje padovanojo tuometis Žvėryno savininkas Vasilijus Martinsonas. Ligoninę projektavo žinomas architektas Vaclovas Michnevičius, projektavimo darbuose aktyviai dalyvavo ir ligoninės iniciatorius bei pirmasis vyriausiasis gydytojas Cezarijus Stanevičius. 

Vaikų ligoninei buvo pastatyti du mūriniai pastatai. Vieno aukšto pastate įkurti du skyriai po 16 lovų. Dviaukščiame – patalpos administracijai, gyvenamieji butai gydytojui, buhalteriui ir ūkvedžiui, virtuvė ir skalbykla. Ligoninės reikmėms buvo įrengtas malkų sandėlis, lavoninė, ledainė ir dezinfekcijos kamera. Į ligoninę atvestos komunikacijos: vandentiekis, kanalizacija ir elektra.   

Vėliau gerokai išsiplėtusi ligoninė prieš kelerius metus uždaryta, sklypas su pastatais parduotas aukcione. Pastatų kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

1905 m. Vilniaus centre pradėjo kursuoti pirmieji automobiliai bei autobusai, o 1908 m. lapkričio 8 d. mieste užfiksuotas pirmasis autoįvykis: Katedros aikštėje automobilis atsitrenkė į vežimą, stipriai sužeisdamas arklį ir sulaužydamas patį vežimą.

Vis dėlto įprastas transportas miesto centre tuo metu buvo arklinis tramvajus, miestiečių vadinamas konke. Arklių traukiamas tramvajus pradėjo veikti 1893 m. ir važiavo trimis linijomis: Geležinkelio stotis–Centras, Centras–Užupis ir Centras–Antakalnis. Šiais maršrutais kasdien kursuodavo apie 30 vagonų, kuriuose tilpdavo 14–20 žmonių. Vieną vagoną traukdavo 2–3 arkliai. Bendras arklinio tramvajaus linijų ilgis siekė apie 10 km. Bendrovė turėjo 122 arklius, joje dirbo per 150 darbininkų. 

Skaičiuojama, kad 1909 m. Vilniuje paslauga pasinaudojo apie 2,6 mln. keleivių – vienas vilnietis vidutiniškai 14 kartų per metus. Vis dėlto neturtingi miesto gyventojai į tramvajų lipdavo gana retai, nes jis buvo nepigus – vidutiniškai darbininkas kelionei į darbą ir iš darbo išleisdavo apie septintadalį savo dienos atlyginimo. 

Antakalnio gale buvo įrengtas tramvajų parkas su arklidėmis, garažais, kalve, daržine ir administracijos kontora. Konkės vagonai ir arkliai nakvodavo kitoje Antakalnio vietoje – skersgatvyje tarp dabartinių Smėlio ir V. Grybo gatvių. Nedidelė gatvelė iki šiol vadinama Tramvajų vardu. 

Mieste buvusį arklinį tramvajų primena ne tik gatvės pavadinimas. Paskirtį pakeitusių bėgių liekanų galima pamatyti Užupio gatvės pradžioje, ties „Užupio kavine“. Čia jie tarnauja kaip  tilto per Vilnią atitvarai.

1907 m. vienas po kito duris atvėrę kino teatrai pakeitė miestiečių laisvalaikį ir sudarė rimtą konkurenciją tradiciniams miesto teatrams. 

Pirmasis Vilniaus kino teatras – brolių Goldų įkurta „Iliuzija“ – atidarytas Didžiosios gatvės 60-ojo namo kieme (dabar – Didžioji g. 10A) 1907 m. pr. Kaip knygoje „Vilniaus iliuzionai“ rašo Sonata Žalneravičiūtė, antrame brolių Cholemų valdomo namo aukšte įsikūrusiame dekadentinio stiliaus elektroteatre buvo 200 vietų, 2 ložės, 2 elektriniai ventiliatoriai. Lankytojų saugumui užtikrinti buvo įrengti trys atsarginiai išėjimai. Kino teatre veikė bufetas, žiūrovus hole pasitikdavo gyvai atliekamos muzikos garsai. 

„Iliuzija“ vilniečiams siūlė prancūzų studijos „Pathe“ juostas: „Kelionė prie Niagaros krioklio“, „Aukso troškimas“ ir daugelį kitų. Programa buvo atnaujinama kiekvieną savaitę, o kino seansai vykdavo kiekvieną dieną. 

Netrukus šalia Lukiškių aikštės pastatytame paviljone pradėjo veikti elektroteatras „Čary“. Po kurio laiko dabartiniame Gedimino prospekto ir A. Jakšto gatvių kampe įsikūrė „Paradis“, o vasaros pabaigoje kampiniame tuometės Botanikos gatvės name (dabar – Pilies ir Barboros Radvilaitės g. kampas) atsidarė naują išradimą – kiną su garsu – pasiūlęs kino teatras įmantriu pavadinimu „The Biophon Theatre“. 

Pasilinksminti, pasirodyti ir į kitus pažiūrėti vilniečiai anuomet eidavo į Gedimino pilies papėdėje esantį skverą, vadintą Veršynu, arba šalia esantį Bernardinų sodą. 1886–1888 m. buvusi Bernardinų vienuolyno teritorija virto pirmuoju viešu miesto sodu. Parkas įrengtas pagal dailininko Aleksandro Vladislovo Strauso ir inžinieriaus Jokūbo Jasinskio projektą. 

Pagrindinis įėjimas į parką buvo dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje. Pagal A. V. Strauso projektą, buvo pastatyti mediniai vartai, centrinės aikštės gėlynai ir fontanai, nutiestos pagrindinės alėjos. Jos apsodintos medžių eilėmis, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, sodininko namelis ir kiti pastatai. 

Vasaromis į sodą kvietė vienas žymiausių Vilniaus verslininkų ir tuomečių pramogų organizatorių Izaokas Šumanas. Čia veikė prašmatnus restoranas, tiras, griežė orkestras, teatro paviljone vyko įvairūs lengvo žanro pasirodymai. Botanikos sodą iš miesto valdžios išsinuomojęs verslininkas už įėjimą į teritoriją rinkdavo 20 kapeikų mokestį. 

1901–1902 m. Vilniuje vyko žemės ūkio ir smulkiosios pramonės paroda. Bernardinų sode, pagrindinės alėjos ašies pabaigoje, parodai buvo pastatytas medinis amatų paviljonas. 1907 m. paviljoną išsinuomojo žymi aktorė Nuna Mlodžiejovska. Pagal architekto Augusto Kleino rekonstrukcijos projektą paviljono vietoje iškilo moderno stiliaus medinis pastatas, pritaikytas vasaros teatrui. Visi darbai aktorei atsiėjo 12 tūkst. rublių. 

Vasaros arba – Lenkų teatre – buvo įrengta didelė scena su orkestro duobe. Žiūrovų salė sudaryta iš trijų arkadų, įrengta 600 sėdimų vietų su atlošais, 12 ložių ir balkonas. Teatre buvo rodomi tiek N. Mlodžiejovskos vadovaujamos, tiek gastroliuojančių trupių dramos ir operos pasirodymai. Teatras bendradarbiavo su garsiu dailininku Ferdinandu Ruščisu, kūrusiu scenografiją ir kostiumus. Sakoma, kad, be ambicingo repertuaro, teatro įkūrėja nusprendė pasiūlyti ir lengvesnio turinio pasirodymų – komedijų ir farsų. Teatro biudžetai buvo nedideli, atitinkamai nedidelės ir bilietų kainos. 

Puošnus moderno stiliaus medinis pastatas nugriautas 1939 m. 

„Atsimenu, gražiais vakarais tekdavo man su juo vaikščioti paneriais ar įkopti į Vilniaus kalvas, kai begalybėje mirguliuodavo žvaigždžių milijonai. O mėnulis plaukdavo tamsiai žydru dangumi. Tuomet Čiurlionis pasidarydavo kitoks: giliai atsidusdavo, imdavo kažką kalbėti, žvaigždes ir žvaigždynus vardais vadinti…“ (Stasys Yla. „M. K. Čiurlionis. Kūrėjas ir žmogus“)

Po miestą daug vaikštinėjęs M. K. Čiurlionis mėgo į jį žvelgti nuo aukščiausių kalvų. Vilniaus vaizdiniai išnyra ir jo paveiksluose. Dailės tyrinėtojai Vilniaus fragmentų mato 1908–1909 m. kurto ciklo „Miestas“ eskizuose, ypač paveiksle „Preliudas (Vyčio preliudas)“. 

Neatsiejama Vilniaus panoramos dalis ir viena lankomiausių miesto vietų – Trijų Kryžių, arba Plikasis, kalnas, tačiau M. K. Čiurlionio gyventais metais kryžių paminklo ant kalno nebuvo. 

Trijų Kryžių kalnas siejamas su vienuolių pranciškonų kankinyste. Pasakojama, kad XIV a., karo su Maskva metu, Vilniuje buvo nužudyta 14 vienuolių. Septyni vienuoliai buvo prikalti prie medinių kryžių ir numesti į upę. Kada tiksliai jų kankinystės garbei ant Plikojo kalno pradėti statyti mediniai kryžiai, nesutariama, tačiau XVII a. vid. jie jau vaizduojami miesto ikonografijoje. Su laiku kryžiai sunykdavo, bet būdavo vėl atnaujinami. Žlugus LDK, Trijų Kryžių kalnas įėjo į caro karinės tvirtovės teritoriją. Manoma, kad kryžiai išstovėjo iki pat 1869 m., kai nuslinkus kalno šlaitui jie nugriuvo.   

Miesto panoramoje kryžių nebuvo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai okupacinė vokiečių valdžia atsižvelgė į vilniečių prašymus ant kalno pastatyti trijų kryžių paminklą. Lėšomis statyboms pasirūpino patys miesto gyventojai. Trijų Kryžių paminklo projektą parengė architektas Antanas Vivulskis. Iš gelžbetonio pastatyti trys kryžiai Vilnios šlaite iškilo 1916 m. ir stovėjo iki 1950-ųjų, kai sovietų valdžios sprendimu buvo susprogdinti. Kryžiai vėl atstatyti 1989 m.

Tautos namų, kaip nacionalinės kultūros židinio, idėją pirmasis Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime 1907 m. iškėlė Jonas Basanavičius. Tautos namus jis matė kaip galimybę lietuviams prisijungti prie „tautų pavasario“ fenomeno. J. Basanavičiaus idėją palaikė ir aktyviai plėtojo modernios Lietuvos valstybingumo kūrėjai, tarp jų – ir M. K. Čiurlionis, sakęs, kad „Turi tie Namai stovėti ant kalno…“. Pagal menininko viziją, Tautos namuose turėjo būti koncertų ir parodų salės, muziejus, įsikurti įvairios draugijos. 

M. K. Čiurlionis mirė 1911 m. pavasarį, nesulaukęs vizijos išsipildymo. Tačiau tarsi pagal jo valią tų pačių metų rudenį už lietuvių suaukotas lėšas ant dabartinio Pamėnkalnio buvo įsigytas žemės sklypas Tautos namams statyti. 

Karai ir okupacijos Tautos namų idėją nukėlė ištisam šimtmečiui – nacionalinė koncertų salė „Tautos namai“ pradėta statyti tik 2024 m.