Nuo ląstelės iki Vilniaus

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras (GMC), įsikūręs Saulėtekio alėjoje, laikomas vienu moderniausių gyvybės mokslų tyrimų centrų Baltijos regione. Jis subūrė talentingiausius šalies mokslininkus, tarp jų – CRISPR technologijos pradininką prof. Virginijų Šikšnį ir žinomas neurologijos tyrėjas dr. Urtę Neniškytę bei dr. Rasą Budvytytę. GMC ypač stiprus sintetinės biologijos srityje – tai mokslo kryptis, siekianti kurti naujas, žmogaus pamodifikuotas gyvybės formas. Skirtingai nei tradicinė genetinė inžinerija, sintetinė biologija leidžia konstruoti ląsteles, gebančias atlikti specifines funkcijas, pavyzdžiui, gaminti vaistus organizme tik tada, kai jų reikia. Centre puoselėjama atviro mokslo kultūra, vyksta renginiai, paskaitos, ekskursijos. GMC atveria duris į etišką, tvarų ir visuomenei prieinamą ateities mokslą.

Tai viena iš unikaliausių Vilniaus gamtinių erdvių – čia saugoma kalvoto reljefo gamta, biologinė įvairovė ir retų rūšių buveinės. Parko direkcija formuoja santykį tarp žmogaus ir aplinkos – vyksta edukaciniai žygiai, ekologijos pamokos, parodos. Būtent čia galima reflektuoti apie ekologijos ir sintetinės biologijos sąveikas: kaip gamta tampa įkvėpimu kuriant naujas biologines sistemas, bet tuo pačiu ir iššūkiu, kaip tas sistemas suderinti su natūraliu pasauliu. Parkas tampa laboratorija po atviru dangumi, kur stebėdami natūralius procesus – nuo simbiozės iki skaidymo – galime geriau suprasti ir modeliuoti dirbtines gyvybės formas.

Tai urbanistinė erdvė, kurioje bendruomenė eksperimentuoja, taikydama tvarius gyvenimo būdą, užsiima ekologiniu švietimu ir net mikrobiologija. Čia dažnai rengiamos praktinės dirbtuvės – nuo fermentavimo iki natūralių dažų gamybos iš augalų, o miesto daržas už lango tampa mažąja gyvybės laboratorija. Miesto laboratorijoje populiarinamas savarankiškas domėjimasis biologija – čia tyrinėti gyvybės procesus galima net be brangios įrangos. Šis centras puikiai įkūnija sintetinės biologijos idėją, kad mokslas ir kūryba gali būti visiems prieinami, ypač kai siekiama geresnės aplinkos ir sąmoningesnės visuomenės. Tai tarsi „atviros laboratorijos“ modelis – eksperimentų ir idėjų laukas, kur susitinka mokslas, bendruomenė ir gamta.

Šis parkas – tai gyvas istorijos ir gamtos sintezės pavyzdys. XVII a. Sapiegų giminės užsakymu įrengtas ansamblis kadaise buvo prabangus reprezentacinis dvaras su barokiniu sodu, kuris šiandien tapo atvira žaluma visiems vilniečiams. Parko augalija – nuo senų liepų iki vešlių krūmų – suteikia puikią progą kalbėti apie vegetatyvinį dauginimąsi, kai augalai dauginasi be sėklų ir kuria savo genetinius klonus. Tokie gamtos procesai įkvėpė ir šiuolaikinius mokslininkus kurti dirbtines biologines kopijas – sintetinės biologijos objektus. Vaikščiodami tarp šimtamečių medžių, lankytojai gali pasvarstyti, kiek gyvybė remiasi gebėjimu kartotis, kopijuoti ir perduoti informaciją – ar tai būtų augalas, ar ląstelė laboratorijoje.

Antakalnio ligoninės teritorijoje, Sapiegų g., stūksantis senasis psichiatrijos paviljonas – vienas seniausių medicininių pastatų Vilniuje. XIX a. šioje vietoje veikė ligoninės, buvo kaupiamos anatominės kolekcijos – konservuoti organai, audiniai, net embrionai. Jie buvo laikomi formaldehide ar spirite, siekiant išsaugoti mokymuisi ir tyrimams. Tai liudija apie žmogaus pastangas pažinti gyvybę – skaidyti ją iki molekulinio lygmens. Čia galime kalbėti ir apie antibiotikų istoriją: XX a. pradžioje atrastas natūralus pelėsinis junginys – penicilinas – tapo proveržiu kovoje su infekcijomis. Ilgainiui jis buvo pradėtas sintetinti, o dar vėliau mikroorganizmai genetiškai modifikuoti taip, kad patys gamintų šią medžiagą. Tai vienas pirmųjų žingsnių link sintetinės biologijos, kur gyvi organizmai tampa tikslingai valdomomis molekulių „gamyklomis“. Ši vieta leidžia susimąstyti apie tai, kaip nuo anatominio preparato stiklainyje žengėme link laboratorijų, kuriose programuojamos ląstelės.

Ši aukštuma Antakalnio pakraštyje yra ne tik žalias gamtos kampelis, bet ir puiki vieta pažvelgti į miestą iš viršaus – tarsi iš ląstelės branduolio į jos aplinką. Tokia simbolika puikiai dera su sintetinės biologijos idėja, kad gyvybė yra neatsiejama nuo informacijos ir jos apdorojimo. Kalnas taip pat primena, koks svarbus yra kontekstas – aplinkos pokyčiai: šviesa, drėgmė, temperatūra. Jie lemia gyvų organizmų reakcijas. Būtent šiuos procesus mokslininkai bando perprasti ir modeliuoti pasitelkdami sintetinę biologiją. Kalnas kviečia trumpam stabtelėti, stebėti gamtą ir apmąstyti, kokia jos dalis esame mes – tiek kaip stebėtojai, tiek kaip kūrėjai.

Tai bronzinė skulptūra, skirta Lietuvos nacionalinei šunų veislei lietuvių skalikams. Ji įamžina ne tik šių ištikimų medžioklinių šunų svarbą kultūroje, bet ir primena apie tūkstantmečius trunkančią žmogaus sąveiką su gyvūnais. Skalikai – tai gyvas pavyzdys, kaip žmonija per dirbtinę atranką, kartų selekciją ir sąmoningą poravimą keitė genetinį organizmų kodą. Tokia selekcija yra pirmasis žingsnis link sintetinės biologijos – sąmoningo, kryptingo gyvybės formavimo. Apžiūrėdami skulptūrą, lankytojai gali pamąstyti apie tai, kaip šiuolaikinis mokslas perima šias senas praktikas ir perkelia jas į laboratorijas, kur genai jau koreguojami ne per poravimą, o naudojant molekulinius įrankius.

Nors tai humanitarinių mokslų centras, Filologijos fakultetas intriguoja savo paralelėmis su gyvybės mokslų pasauliu. Ir kalboje, ir DNR informacija perduodama naudojant simbolines sekas, todėl dažnai jos vadinamos kodais. DNR – tai biologinis tekstas, kurį mokslininkai šiandien geba skaityti, redaguoti ir net perrašyti. Filologai analizuoja gramatiką, sintaksę ir prasmę, o sintetinės biologijos kūrėjai tą patį daro molekuliniu lygmeniu. Ši vieta leidžia susimąstyti apie žinių sintezę – kai literatūra ir mokslas tampa giminingomis sritimis, o mokslo pažanga įkvepia naujus kultūros naratyvus.

Literatų gatvė Vilniuje simbolizuoja kūrybos jungtį tarp meno ir mokslo. Čia įamžinti rašytojai, poetai, tačiau svarbi ir biologijos tema. Biologijos terminai literatūroje dažnai virsta metaforomis, pavyzdžiui, DNR apibūdinama kaip spiralė, sauganti žmogaus paslaptis. Poetai, kaip Alis Balbierius, žaidžia su biologinėmis sąvokomis, vaizduodami žmogų kaip informacijos sistemą ar genetinį kodą. Sintetinė biologija – tai kūrybinė kalba, konstruojanti gyvybę, naudodama biologinį žodyną, kur gyvybė tampa tekstu, o tekstas – gyvybe. Tad galima svarstyti, ar sintetinė biologija nėra šiuolaikinė kūrybinė tradicija, rašoma ne rašalu, o DNR grandinėmis. Abi formos – materialus žodis ir gyvas pavidalas – siekia suprasti pasaulį, perteikti patirtį ir kurti naujus variantus, garsą kitokiai išraiškai. Literatūra ir biologija susilieja, kurdamos meną ir mokslą, atrandantį naują gyvenimo formą arba perrašantį mūsų supratimą apie mus pačius.