Neries pakrančių maršrutas

Nors šiandienė katedra, suprojektuota Lauryno Gucevičiaus, yra klasicistinio stiliaus, jos mūruose slypi gotikos, renesanso ir baroko pėdsakų. Katedros požemiai slepia Mindaugo laikus menančias keramines glazūruotas plyteles ir seniausią Lietuvoje freską (XIV a. pab.), vaizduojančią Kristaus nukryžiavimą. Čia amžino poilsio atgulė kunigaikštis Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė. Puošniausioje barokinėje koplyčioje ilsisi Lietuvos ir jaunimo globėjas Šv. Kazimieras – vienintelis Lietuvos šventasis.

XVI–XVII a. laikomi Valdovų rūmų aukso amžiumi. Net popiežiaus pasiuntinys vyskupas Bernardas Bondžovanis, atvykęs pas Žygimantą Augustą, stebėjosi čia sukauptomis brangenybėmis, didžiule biblioteka, paveikslų, gobelenų, ginklų, šarvų kolekcijomis. Itališkos kultūros tradicijas vėliau puoselėjo ir Vazų dinastijos valdovai. LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza mėgo muziką, ypač tuo metu naują žanrą – operą. Jo dėka 1636-aisiais Valdovų rūmuose nuskambėjo pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“. Galime didžiuotis, kad opera šiuose rūmuose buvo parodyta gerokai anksčiau negu Paryžiuje ar Londone.

Gedimino pilies bokštas šiandien mums yra tapęs vienu iš laisvės simbolių. 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos savanorių būrys pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Prisimenant ir pagerbiant šį žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio 1 d. minime Lietuvos vėliavos dieną. Gedimino pilies bokštas taip pat žymi ir Baltijos kelio pradžią – nuo čia 1989 m. rugpjūčio 23 d. žmonės ėmė jungtis į gyvą grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. 

Seimo rūmai buvusio jaunimo stadiono „Žalgiris“ vietoje pradėti statyti 1976 m. (architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Naujasis pastatas turėjo būti skirtas Aukščiausiajai Tarybai. 1990-ųjų kovo 11-ąją šiuose rūmuose buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. 1991 m. sausį Seimo rūmai gynėjų dėka buvo tapę sovietinei agresijai neįveikiama tvirtove.

Cerkvė pastatyta 1903 m. pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. Žemės sklypą cerkvei dovanojo Žvėryno įkūrėjas Vasilijus Martinsonas, o už statybos darbus sumokėta iš tikinčiųjų aukų. Cerkvė iškilo kaip atsvara kitame Šv. Georgijaus (dab. Gedimino) pr. gale jau stovėjusiai katalikų katedrai. Masyvi cerkvė buvo gerai matoma tiek važiuojantiems prospektu Žvėryno link, tiek plaukiantiems upe. Ji turėjo simbolizuoti, kad kraštą valdo stačiatikiška (caro) valdžia.

1968 m. architektų Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus suprojektuotas pastatas – puikus vėlyvojo modernizmo Lietuvos architektūros pavyzdys. Akmeniniai stačiakampiai pastato tūriai grakščiai įkomponuoti ant skaidraus stiklo cokolio. 1980 m. statinyje buvo įkurtas Revoliucijos muziejus. 1991 m. Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija pastatą su jam priklausančia teritorija perdavė Lietuvos dailės muziejui, ir jis 1993 m. čia atidarė savo padalinį – Nacionalinę dailės galeriją.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. Čiunė Sugihara dirbo Japonijos konsulu Kaune. Jo išduotos tranzitinės Japonijos vizos išgelbėjo apie 6000 žydų gyvybių. Už šį žygdarbį 1985 m. Izraelio valstybė  Č. Sugiharai suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. 2001 m. minint Japonijos konsulo 100-ąsias gimimo metines netoli Baltojo tilto buvo atidengtas paminklas Č. Sugiharos garbei. 

1697 m. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega jėzuitams buvo dosnus – padovanojo Šnipiškes. Jėzuitai netrukus šalia kelio į Rygą ir tuo metu vienintelio tilto per Nerį pradėjo Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios statybas. Ant nedidelės kalvos, šalia barokinio stiliaus bažnyčios, apie 1720-uosius buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra (sovietmečiu nugriautas). 1904 m. rugpjūčio 14 d. šioje bažnyčioje susituokė būsimas prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė.

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas įsikūręs Tuskulėnų dvaro teritorijoje, kuri nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro žemė. Puošnūs, iki šių dienų išlikę klasicizmo stiliaus dvaro rūmai pastatyti apie 1825 m. Sovietinės okupacijos metais nacionalizuoto dvaro teritorija tapo vieta, kurioje buvo slepiami represinių struktūrų nusikaltimai. 1944–1947 m. čia buvo slapta užkasti NKGB–MGB vidaus kalėjime ir Vilniaus apylinkėse nužudyti asmenys, neįtikę sovietiniam totalitariniam režimui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaro teritorijoje rasti 724 žmonių palaikai, dabar jie ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume.

Ne kiekvienas Vilniaus rajonas gali pasigirti pliažu. O Žirmūnai gali. Visai šalia dviračių tako įsikūrusiame paplūdimyje įrengtos krepšinio, tinklinio, lauko treniruoklių, vaikų žaidimų aikštelės, dušai. Žirmūnų paplūdimiui 2021 m. suteiktas prestižinis Mėlynosios vėliavos įvertinimas. Tokį įvertinimą Vilniuje yra gavę tik Žirmūnų ir Žaliųjų ežerų (Balsio) paplūdimiai. Jie abu visiškai pritaikyti ir žmonėms, turintiems negalią.

Ši vieta kadaise buvo vadinama Pospieška – būtent taip vadinosi šiaurinės Antakalnio gatvės apylinkės su žymia to paties pavadinimo pakelės smukle. Antakalniečiai mėgsta šį žalią kampelį dėl vaizdingoje griovoje trykštančių šaltinių. Vieno šaltinio vaga sudaryta iš spalvingų akmenų, kurie nuostabiai atrodo raibuliuojančiame vandenyje, kito šaltinio vanduo – rusvas ir geležingas. Jis nudažo šaltinio vagą rudai oranžine spalva. Galima numanyti, kad dėl įvairiaspalvių vagos akmenų bei geležingų žemutinių versmių šie šaltiniai ir buvo pavadinti Spalvotaisiais.

Rūmus XVII a. pab. kaip vasaros rezidenciją pasistatė Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega. Rūmai, į juos orientuotas centrinis parkas, dveji tebestovintys įspūdingi vartai sudaro baroko rūmų ansamblį. Rūmų parkas – vienas seniausių Vilniuje. Jame stovi seniausia Vilniaus liepa, kuriai apie 300 metų. 1809 m. ansamblyje buvo įsteigta karo ligoninė. Parke išsibarstę vienaaukščiai mūrinukai – tai ligoninės korpusai, savo paskirties nepakeitę iki pat 2015 m. Šiuo metu juose veikia įvairių technologijų įmonės.

Legenda skelbia, kad 1662 m. sukilus kariuomenei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Mykolas Kazimieras Pacas buvo priverstas slapstytis medinės Antakalnio bažnyčios griuvėsiuose. Kritinę akimirką pasižadėjo: jei liksiąs gyvas, pastatysiąs naują šventovę. 1668 m. prasidėjo bažnyčios statybos. Nors šventyklos išorė gana kukli, interjeras – stulbinamas. Nuo 1678 m. vidaus puošyba užsiėmė garsūs italų skulptoriai Pjetras Pertis ir Džovanis Marija Galis – jie sukūrė apie 2 tūkst. stiuko lipdinių. Mykolas Kazimieras Pacas liepė savo kūną palaidoti po bažnyčios slenksčiu, o savo pavardę įamžino įraše ant bažnyčios fasado: Regina Pacis funda nos in pace („Taikos karaliene, stiprink mus taikoje“).