Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“ (1989; naujausias leidimas – 2019, Tyto alba)
Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ – neabejotinai vienas svarbiausių grožinių veikalų apie Vilnių. Miestas jame yra tarsi atskiras personažas, turintis net kūno dalis (tarkime, žymusis Gedimino pilies bokštas čia – „bukas bejėgis falas“). Romane apmąstoma ir dekonstruojama Lietuvos istorija, legendos, atvirai kritikuojama totalitarinė sistema (Jie). Čia nėra tvarkingų, reprezentatyvių sostinės erdvių; Gavelio Vilnius – vaiduokliška purvo, netvarkos, haliucinacijų erdvė. Drąsūs, įžūlūs vaizdiniai, siaubingi, kontroversiški įvykiai, mįslinga pagrindinio veikėjo Vytauto Vargalio mylimosios Lolitos žūties istorija – tokia „Vilniaus pokerio“ realybė, šiek tiek primenanti Quentino Tarantino filmus. Beje, Gavelį Vilniaus metraštinku galime vadinti ne tik dėl šios knygos: miestas apmąstomas ir tokiuose veikaluose kaip „Jauno žmogaus memuarai“ (1991), „Vilniaus džiazas“ (1993), „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002).
Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“
Jurgis Kunčinas „Tūla“ (1993; naujausias leidimas – 2018, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
Jurgio Kunčino „Tūla“, panašiai kaip Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, nuvaikinuoja monumentalią, poemose apdainuotą didingą valstybės sostinę. Jame bevardis pasakotojas klaidžioja po XX a. antros pusės Vilniaus gatves, girtauja kavinėse, vis atsiduria psichiatrinėje ligoninėje („Girtuoklių ligoninėje“). Miestas romane vaizduojamas jautriai, kaip įkvėpimo, meilės vieta, tačiau sykiu jis nešvarus, kontrastingas, kupinas bohemiško gyvenimo. Taigi „Tūla“ – poetiška meilės istorija, kurioje randame itin vaizdingus meilės ir miesto aprašymus, senojo, dar nesutvarkyto Užupio vaizdus, bei susipažįstame su sovietinės epochos suvaržymams, susvetimėjimui nepasiduodančio inteligento pasauliu.
Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“ (1963; naujasis leidimas – 2006, Baltos lankos)
Lietuvos ir atskirai Vilniaus žydų literatūra išties įspūdinga. Svarbūs Grigorijaus Kanovičiaus tekstai, pastaraisiais metais paskelbti nauji neapsakomos vertės šaltiniai – Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ (2018), Matildos Olkinaitės „Atrakintas dienoraštis“ (2019). Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ – vienas apskritai geriausių XX a. lietuvių kalba rašytų romanų. Pasakojimo kalba taupi, paprasta, bet itin įtaigi, egzistenciškai turininga. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus gete. Paauglys Izaokas Lipmanas ir geto komendantas Adolfas Šogeris žaidžia šachmatais, o nuo žaidimo baigties priklauso viso geto likimas: laimėjęs Izaokas mirtų, bet gyvi liktų geto vaikai, pralaimėjęs jis liktų gyvas, bet mirtų vaikai, ir tik lygiosios gali išsaugoti visų gyvybes. Tai universalus kūrinys, svarstantis laisvos valios, heroizmo tragiškomis sąlygomis, žmonių žiaurumo ir geraširdiškumo, meilės, atjautos temas.
Romain Gary „Aušros pažadas“ (1960; naujausias leidimas – 2016, į lietuvių kalbą vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos)
Vilniaus kaip multikultūrinio tautų katilo įvaizdis ryškus ir literatūriniame palikime. Lietuvos sostinę savo tekstuose išsamiai aprašos ne tik Czesławas Miłoszas, Tarasas Ševčenka bei kiti garsūs pasaulinio masto rašytojai; šis miestas yra viena svarbiausių erdvių autobiografiškame Romaino Gary (tikr. Romanas Kacevas) romane „Aušros pažadas“. Rusijos žydų kilmės prancūzų rašytojas, net dusyk laimėjęs Gonkūrų premiją, Vilniuje (J. Basanavičiaus g. 18) gyveno 1917–1923 m. XX a. pirmosios pusės Naujamiesčio erdvės – gatvės, kiemai, butai – detaliai nugula į knygos puslapius. Nors vaizduojama sudėtinga istorinė epocha, knygoje daug smagios ironijos, šmaikščių epizodų. Viena juokingiausių scenų – Romenas, valgantis savo guminį kaliošą, kad įrodytų pirmajai „nepasotinamos natūros“ meilei Valentinai tikrai ją mylįs – užfiksuota ir greta Gary vaikystės namo esančioje skulptūroje „Berniukas su batu“.
Anna Halberstadt „Vilniaus dienoraštis“ (2017, į lietuvių kalbą vertė Marius Burokas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
Vilnius turi savo didžiuosius poetus – Czesławą Miłoszą, Juditą Vaičiūnaitę, Tomą Venclovą ir kt. Visgi ne taip dažnai miestui dedikuojamas visas poezijos rinkinys, o šiuo atveju jis dar ir rašytas ne lietuvių, o anglų kalba. „Vilniaus dienoraščio“ autorė – psichologė, poetė, gimusi ir augusi Vilniaus žydų šeimoje, šiuo metu gyvena JAV. Halberstadt poezija persmelkta senuoju Vilniumi, jo nostalgija. Eilėraščiuose figūruoja Vilniaus geto teritorija, taip pat poetės vaikystės namas, esantis Pylimo g. ir Vingrių g. sankryžoje, kitos miesto erdvės. Pavyzdžiui, tekste „Ilgas eilėraštis apie Vilnių“:
Pro langą matau Šventosios Kotrynos
barokinės bažnyčios fasadą.
Dešinėje – ištęstas mokyklos pastatas,
pastatytas kažkada moderniu
šeštojo dešimtmečio Aalto stiliumi.
Už kelių kvartalų, mažame skverelyje
vis dar stovi Mickevičius.
Vargšas Adomas, vis dar svarsto,
ar jis didis lietuvių poetas,
ar lenkų rašytojas, sušukęs
„O Lietuva, tėvyne mano!“
lenkiškai. […]
Leonardas Gutauskas „Vilko dantų karoliai“ (I dalis, 1990, Vaga)
Tuo, kad Užupis bus prestižinis miesto rajonas, jokiais būdais nebūtų patikėję Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolių“ personažai, besibastantys po purvinas, skurdžias XX a. antros pusės Vilniaus gatves. Romanas suaustas iš sąmonės srauto technika parašytų fragmentų – Šimo Tado sapniškų prisiminimų apie vaikystę ir jaunystę. Tadas su kitais vaikėzais nuo Bekešo kalno stebi pokario miesto griuvėsius, t. y. Maironio „rūmus“, pavirtusius „dūmais“; skersgatviuose jie susiduria su naktibaldomis, vagišiais ir elgetomis, patys ieško savasties, šlaistosi, ištvirkauja. Panašiai kaip garsusis Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Gutausko kūrinys ne tik nupasakoja įdomų miesto istorijos etapą, bet ir simbolizuoja visą XX a. antros pusės Lietuvos gyvenimą, jo kaitą, tapatybės paieškas.
Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“ (2016, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
Tai ne grožinės literatūros rinkinys, tai net ne Vilniui skirtas rinkinys. Visgi ši intelektualiosios eseistikos knyga pulsuoja vilnietišku gyvenimu, jo paslaptimis. Aptardamas kultūros istoriją, nūdienos kultūros procesus autorius dažnai mintimis ir fiziškai vaikščioja būtent Lietuvos sostinės gatvėmis – tiek dabarties, tiek ir tolimos praeities. Pirmoji knygos esė „Uosto fuga“ nukelia į buvusią Uosto g. (dab. Pamėnkalnio g.) ir čia gyvenusios Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės istoriją, esė „Amžino judesio meistras“ įtraukia į vieno garsiausių ir paslaptingiausių miesto architektų Jono Kristupo Glaubico gyvenimo ir darbų siužetus, kitose esė pakeliaujame po Vilniaus geto biblioteką, Šv. Jurgio bažnyčią, miesto priemiesčius ir t.t.
Avromas Suckeveris „Žaliasis akvariumas“ (2013, į lietuvių kalbą vertė Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Vieno svarbiausių žydų modernizmo poetų, jidiš kalba rašusio Avromo Suckeverio poetinės prozos rinkinyje užfiksuota gausybė Vilniaus vietų: Šnipiškės, Žaliasis tiltas, Šeškinės kalnas, Vingio parkas, Bernardinų sodas ir kt. Autorius Vilniuje praleido vaikystę, taip pat jaunystę, čia gyveno ir gete, iš kurio pabėgo. Dalis knygoje esančių novelių personažų atkartoja autoriaus vilnietiško gyvenimo epizodus. Pavyzdžiui, novelėje „Pirmosios miesto vestuvės“ kaminkrėtys Dondelė slėpdamas nuo nacių kamine užmūryja savo motiną Asną – 1941 m. pats poetas kelias savaites slėpėsi kamine ir mažoje slėptuvėje po stogu Šnipiškėse. „Žaliajame akvariume“ Vilnius – mitinis, tragiškas, skausmingas, bet sykiu ir poetiškas, toks, kokio dabar nebėra, bet kurį būtina pažinti.
Justinas Žilinskas „Mano Vilnius mano“
Justinas Žilinskas „Mano Vilnius mano“ (2015, Aukso žuvys) ir Kristina Gudonytė „Jie ateina per pilnatį“ (2015, Tyto alba)
Pastaraisiais metais gausėja paauglių literatūros apie Vilnių. Justino Žilinsko „Mano Vilnius mano“ – jaunimui suprantama kalba parašytas intriguojantis pasakojimas apie miestą. Pagrindiniai veikėjai Aistė ir Simas, susidomėję vaiduoklių namu Antakalnyje, sutinka Metraštininką, su kuriuo leidžiasi keliauti laiku po vilnietišką istoriją: nuo kunigaikščių miesto iki pat XX a. pabaigos. Tais pačiais 2015 m. pasirodė ir Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“. Knygoje pasakojama trijų bičiulių – Bertos, Žygio ir Augio – nuotykiai Vilniuje. Jaunuoliai patenka į XVI a. valdovų pasaulį, o vienas XVI a. valdovas – Žygimantas Augustas – atkeliauja į dabartį. Su dabarties realybe susipynusios legendos, panašiai kaip J. Žilinsko knygoje, padeda sužinoti daug faktų apie Vilniaus ir Lietuvos istoriją, čia gyvenusius ir kūrusius žmones. Abi knygos – žaismingi ir turiningi dėmesio verti skaitiniai.
Unė Kaunaitė „Sudie, rytojau“ (2011, Žara)
Kūrinį galima vadinti individo tapsmo romanu: pagrindinė veikėja Vytautė ieško savasties, išgyvena socialinių santykių pamokas, patiria svarbius jaunystės išgyvenimus. Knygą autorė dedikuoja „Vilijai. Ir Vilniui“. Miestas romane svarbus ir kaip veiksmo erdvė – čia vaikštomasi, erdvės stebimos ir kontempliuojamos, – ir kaip veikėjos susižavėjimo objektas. Tai romanas paaugliams, įdomiai parodantis jauno žmogaus iššūkius, problemas bei gyvenamosios vietos aktualumą, atskleidžiantis įvairių Vilniaus vietų grožį. Tekstas nėra sudėtingas, jį skaityti paprasta, tačiau be skaitymo malonumo knyga suteikia ir topografinių patirčių.
Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum I“
Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum I“ (2008; naujausias leidimas – 2021, Baltos lankos)
Kristinos Sabaliauskaitės reklamuoti nereikia: ji viena populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Romanų ciklas „Silva rerum“ svariai praturtina ir Vilniaus literatūrinį vaizdą, mat jame miestas itin reikšmingas: į pirmą planą iškyla Lietuvos sostinės istorija, architektūra, garsios asmenybės. I-oji romano dalis nukelia į XVII a. Pagrindiniai veikėjai – Norvaišų šeima – gyvena dabartinėje senamiesčio širdyje, Pilies g. Romane daugiausiai dėmesio skiriama šeimos vaikams – dvyniams Kazimierui ir Uršulei. Kazimieras – Vilniaus universiteto studentas, o štai Uršulė apsigyvena klarisių vienuolyne. Vaizdingas, detalėms atidus pasakojimas sostinės skersgatvius, „bromas“, Norvaišų namus, barokines senamiesčio gatves, universitetą, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir buvusį bernardinų (klarisių) vienuolyną leidžia aplankyti net tik ekskursijos po Sabaliauskaitės Vilnių dalyviams, bet ir romano skaitytojams.
Jurga Ivanauskaitė „Pragaro sodai“ (1992, Nemunas)
Jurgos Ivanauskaitės „Pragaro soduose“ vaizduojamas paskutinių sovietmečio metų neformalaus jaunimo gyvenimas. Iš veikėjų Agnės, Robertos, Sauliaus Strazdo ir Domanto perspektyvų pasakojama apie roko muzikantų (grupės „Langas“), jų aplinkos pasaulį, hipišką pogrindžio gyvenimo būdą, nepriklausomos Lietuvos viltį. Ši eksperimentinės struktūros knyga primena Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“: pradžioje pateikiama skaitymo instrukcija – galima skaityti visą romaną, atskirai apie personažus, sekti tik vieno herojaus gyvenimą (su nurodytais skyriais). Nors miestas „Pragaro soduose“ nėra pirmajame plane, čia Vilnius, kaip neretai nutinka Ivanauskaitės tekstuose, – pagrindinė veiksmo vieta. Veikėjai telkiasi aplink Pilies g., kur yra svarbi neformalaus jaunimo susitikimo vieta – buvusi „Vaivos“ kavinė. Šis romanas – puiki proga pažinti ankstyvąją, eksperimentinę, „pankišką“ Ivanauskaitės kūrybą.
