XIX a. pr. visoje Europoje nebeliko kapinių miesto teritorijoje. Ne išimtis buvo ir Vilnius. Mieste veikusi vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacija prie Šv. Onos bažnyčios nebegalėjo laidoti savo narių Šv. Ignoto bažnyčios rūsiuose ir kreipėsi į miesto administraciją leidimo steigti naujas kapines. Leidimas buvo suteiktas, o vokiečiai katalikai prižadėjo priimti ir kitus amžinojo poilsio. 1810 m. spalio 2 d. jose buvo palaidotas toks Antanas Skimburovičius, šiandien visai nežinomas žmogus, pradėjęs jau daugiau nei 200 metų besitęsiančią Bernardinų kapinių istoriją. Gana greit iškilo kolumbariumai, o 1827 m. – ir kapinių koplyčia. Dabartinį vaizdą kapinės įgavo 1861 m., kai joms buvo priskirtas naujas žemės sklypas. Bernardinų vardą gavo nuo to, kad jas tuo metu administravo Vilniaus Bernardinų bažnyčia. Iki XIX a. vid. šios kapinės buvo tokios pat svarbios kaip Rasų kapinės, senesnės už Bernardinų kapines devyneriais metais. Vėliau pirmosios Vilniaus kapinės nukonkuravo Bernardinus. Tačiau Bernardinų kapinėse ilsisi taip pat nusipelnę vilniečiai. Tokie kaip Leonas Borovskis, kuris pirmas pamatęs Adomo Mickevičiaus talentą sušuko: „Genijus, genijus gimė mūsų krašte!“ Žymus fotografas Stanislovas Filibertas Fleris ir ne mažiaus žymus Juozapas Čechavičius. Čia ilsisi garsios mokslininkų giminės Jundzilų atstovai. Dailininkai Kanutas Ruseckas, Boleslovas Ruseckas, Aleksandras ir Vincentas Sledzinskiai, medicinos profesorius Konstantinas Porcijanka, medikas ir Vilniaus tyrinėtojas Vladislovas Zahorskis, dailininkė ir lakūnė Janina Dluska. Rasite pirmojo sovietinės slaptosios tarnybos vado motinos kapą ir daugelio kitų. Tad kviečiame į kelionę žmonių gyvenimo labirintais.
Šiame maršrute sužinosite:
-Kokie žymiausi Vilniaus fotografai palaidoti Bernardinų kapinėse.
-Kur ilsisi Kristinos Sabaliauskaitė romano „Silva rerum IV“ veikėjo palaikai.
-Koks augalas puošia Lietuvos botanikos pradininko kapą.
Bernardinų kapinių žemėlapį galite rasti čia.
Bernardinų kapinių maršrutą galite parsisiųsti čia.
Maršrutas
1.Juozapas Jundzilas (1794–1877)
Botanikas ir floristas, dėstęs Vilniaus universitete. Jo dėdė Stanislovas Bonifacas Jundzilas taip pat buvo mokslininkas. Juozapas keliaudamas po Lietuvą tyrė Nemuno žemupio, Nevėžio ir Šventosios upių pakrančių, Žemaitijos florą. Surinko 543 augalų rūšis. Nuo 1823 m. vadovavo Vilniaus universiteto botanikos sodui, jį atidarė viešam lankymui, o miestiečiams dalijo augalų sėklas ir sodinukus. Vilniuje išleido geriausią savo mokslo darbą „Laukinių ir sukultūrintų Lietuvos, Voluinės, Podolės ir Ukrainos augalų aprašymas“ (1830 m.).
2. Stanislovas Filibertas Fleris (1858–1915)
Tai vienas iš kelių didžiųjų Vilniaus fotografų, atradęs savo pašaukimą ir amžinojo poilsio vietą Vilniuje. S. F. Fleris 1874–1878 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vadovaujamoje Ivano Trutnevo. Vėliau dirbo pameistriu fotografo Vladislavo Štrauso ateljė. Nuo 1884 m. dirbo kaip fotografas. Buvo stereoskopinės fotografijos pradininkas, pirmasis Lietuvoje pagamino cinkografines klišes. Tapė aliejumi, tempera, akvarele. Buvo mėgstamas fotografas portretistas. Nufotografavo M. K. Čiurlionį ir B. Rusecką. Padarė Trakų pilies freskų fotofiksaciją. Jo fotografijomis iliustruotas V. Zahorskio leidinys „Vilniaus katedra“.
3. Stanislovas Mareničius (1856–1913)
Vienas iš daugelio Vilniaus medikų. Kilęs iš Liublino, medicinos mokslus baigė Varšuvos universitete ir Peterburgo karo akademijoje. Į Vilnių atvyko kaip karo medikas, dirbo Antakalnio karo ligoninės venerinių ligų skyriuje. Nuo 1880 m. buvo Vilniaus medicinos draugijos, 1805 m. įsteigtos Jozefo Franko, narys, o 1907 m. tapo jos pirmininku. Itin aktyviai veikė kovos su tuberkulioze lygoje, buvo jos pirmininku. Jo kapą puošia vienas gražiausių Bernardinų kapinių paminklų „Ramybės angelas“. Tai garsaus Varšuvos skulptoriaus L. Vasilkovskio darbo kopija, pagaminta R. B. Liubanovskio dirbtuvėse Varšuvoje.
4. Vincentas Butvydas (1841–1912)
Kunigas, gimęs Šiauliuose, o palaidotas Vilniuje. Motiejus Valančius, paskyręs jį kunigauti Žygaičiuose, įtraukė į draudžiamų lietuviškų knygų platinimo tinklą. V. Butvydas redaguodavo M. Valančiaus rankraščius. Caro valdžios suimtas ir kalintas citadelėje Nr. 14. Dabar šis pastatas geriau žinomas kaip Sluškų rūmai. Paskutinė klebonavimo vieta buvo Stakliškių parapija, kurioje ji mišias aukojo tik lietuvių kalba. Globojo našlaitį Liudą Girą.
5. Piotras Zelingeris (1824–1905)
Vienas žymiausių operos tenorų XIX a. II p. Vilniuje. Gimęs Stanislavo mieste (dab. Ivano Frankivskas), muzikinį išsilavinimą gavo Lvive, jo teatre debiutavo kaip dainininkas. Į Vilnių atvyko 1854 m. ir pasirodė Gaetano Donicečio operoje „Liučija di Lamermur“. Tačiau svarbiausias jo vaidmuo buvo 1863 m. lapkričio 26 d. S. Moniuškos operoje „Halka“ sudainuotas Jontekas. P. Zelingeris Vilniaus teatre dainavo 1854–1864 m. Garsėjo muzikalumu, skambiu balsu ir didingu stotu – tais laikais be to operos atlikėjo karjera buvo sunkiai įsivaizduojama. Dabartinį paminklą dainininkui pastatė Vilniaus istorinių kapinių draugija „Rasos“.
6. Vladislovas Zahorskis (1858–1927)
Dar vienas medikas, radęs amžinojo poilsio vietą Bernardinų kapinėse. Jis, kaip ir daugelis to metų inteligentų, neapsiribojo vien savo tiesioginiu darbu. V. Zahorskis buvo vienas iš Vilniaus slaptos Senovės ir etnografijos draugijos steigėjų. 1907 m. dalyvavo steigiant Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. Buvo jos pirmininku. 1915 m. Kirtimuose įsteigė infekcinių ligų ligoninę. Buvo Vilniaus Raudonojo Kryžiaus skyriaus pirmininku. Vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių. Už tai apdovanotas universiteto garbės daktaro vardu. Buvo senųjų Vilniaus kapinių tyrinėtojas, piešė jų antkapinius paminklus. Leido knygas apie Vilniaus architektūros paminklus, skelbė Vilniaus padavimus ir legendas. 1910 m. išleido „Vadovą po Vilnių“.
7. Helena Dzerdžinska (1849–1896)
H. Dzerdžinska kilusi iš barono Pilerio fon Pilchau giminės. Ji buvo pirmojo SSRS slaptųjų tarnybų viršininko Felikso Džerdžinskio motina. Apie ją jis atsiliepė: „Mūsų mama mumyse nemirtinga, ir džiaugiasi kartu su mumis, ir liūdi drauge. Ji man davė širdį, įkvėpė jai meilės, išplėtė mano širdį ir joje apsigyveno.“ Pagal vieną iš miesto legendų, jos kapavietė buvo kliūtis sovietų valdžiai sunaikinti kapines.
8. Liucijonas Eduardas Uzembla (1864–1942)
Amžininkai jį vadino vaikščiojančia Vilniaus enciklopedija. Dirbo tiesioginius ir visuomeninius darbus miesto ir krašto kultūrai saugoti. Turėjo milžinišką biblioteką ir meno kūrinių kolekciją. 1907–1914 m. – Vilniaus mokslo ir dailės muziejaus vyriausiasis fondų saugotojas. Nuo 1919 m. – Vilniaus universiteto Meno fakulteto ekspertas. 1907–1914 m. Mokslo ir dailės draugijos narys. 1913 m. Vilniuje dalyvavo Meninės pramonės parodoje ir už savo kolekciją buvo apdovanotas sidabro medaliu. Rado du J. Rustemo paveikslus ir juos padovanojo Vilniaus universitetui. Padėjo įsigyti J. K. Vilčinsko „Vilniaus albumo“ litografinius akmenis. Tyrė Rasų, Bernardinų ir kitas senąsias Vilniaus kapines.
9. Herkulanas Juzefas Abromovičius (1801–1873)
Atvykęs studijuoti į Vilnių iš Mazivijos studijų metais dalyvavo Filaretų draugijos veikloje. Tarnavo Lenkijos, vėliau ir Rusijos kariuomenėse. Karjerą baigė generolo leitenanto laipsniu. Vėliau paskirtas Vilniaus teatro direktoriumi ir pagarsėjo kaip atsidavęs jo vadovas. Jo dėka Vilniuje pradėjo dainuoti Piotras Zelingeris, pastatyta S. Moniuškos opera „Halka“.
10. Leonas Borovskis (1784–1846)
Vilniaus universiteto retorikos ir poezijos dėstytojas, kuris 1814–1832 m. dėstė universitete, o nuo 1821 m. tapo profesoriumi. Dalyvavo masonų ložės „Uolusis lietuvis“ veikloje. Priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai. Vertė Lukrecijaus, Terencijaus, Moljero, M. Servanteso, Dž. Miltono, Dž. Bairono kūrinius. Buvo retorikos vadovėlio vidurinėms mokykloms autorius. Gerai išmanydamas literatūrą nemėgo dogmatizmo ir sustabarėjimo. Literatūroje žavėjosi romantizmu ir skatino romantinės poezijos šaltinių ieškoti tautosakoje. Buvo A. Mickevičiaus dėstytojas ir jam išpranašavo genijaus šlovę.
11. Konstantinas Porcijanka (1793–1841)
Vilniaus universiteto medicinos profesorius. Lietuvos mokslinės onkologijos pradininkas. 1819–1832 m. Vilniaus universiteto medicinos kolegijoje dėstė desmurgiją, bendrąją terapiją, farmakologiją, toksikologiją, chirurgiją. Buvo universiteto klinikos vadovas. Iki atsirandant narkozei atliko tris inkstų akmenų šalinimo operacijas. Jo mokslinė disertacija „Apie lūpų vėžį“ buvo viena pirmųjų Lietuvos ir Rusijos onkologijos istorijoje.
12. Zacharijus Nemčevskis (1766–1820)
Šią kapavietę turėtų aplankyti matematikos mėgėjai, nes čia palaidotas Vilniaus universiteto taikomosios matematikos profesorius Z. Nemčevskis, gimęs Vainute. LDK saulėlydyje 1794 m. baigė Vilniaus universitetą, o laikui bėgant tobulinosi Paryžiuje. Jei į rankas paklius prancūzų geografo Konrado Malto Bruno knyga „Senosios ir šiuolaikinės Lenkijos aprašymas“, joje rasite du skyrius apie Lietuvą ir lietuvių kalbą. Vilniaus universitete užėmė Aukštosios taikomosios matematikos katedros vedėjo kėdę. Gerai mokėjo lietuvių kalbą, buvo masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. Testamentu paskyrė lėšų gabiems Kražių gimnazijos moksleiviams remti. Gimnaziją perkėlus į Kauną, stipendijos buvo mokamos iki 1914 m.
13. Kanutas Ruseckas (1800–1860)
Dailininkas tapytojas. Tapybos mokėsi iš Jono Rustemo. Kaip gabiausias mokinys buvo išsiųstas tobulintis į Europą. Studijavo Paryžiuje ir Romos Šv. Luko akademijoje. Romoje palaikė ryšius su karbonarais. Jo garsieji paveikslai yra „Lietuvaitė su verbomis“, „Pjovėja“. Restauravo Aušros Vartų koplyčios vidų ir Dievo Motinos paveikslą. K. Ruseckas laikomas vienu garsiausių Lietuvos romantizmo dailininkų.
14. Vincentas Slendzinskis (1837–1909)
V. Slendzinskis – XIX a. Lietuvos dailės klasikas, galėjęs tapti vienu žymiausių carinės Rusijos imperijos dailininkų, jei ne jo dalyvavimas 1863–1864 metų sukilime. Studijavo dailę Maskvoje ir garsėjo kaip labai gabus studentas, jo studijų metų darbai įvertinti medaliais. Už dalyvavimą sukilime ištremtas į Charkivo miestą. Po tremties lankėsi Krokuvoje ir ten susipažino su dailininku Janu Mateika. Garsėjo kaip bažnytinių paveikslų tapytojas ir portretistas. Žinomiausias jo paveikslas „Senutė, verianti adatą“ (1860 m.) saugomas Lietuvos dailės muziejuje.
15. Juozapas Čechavičius (1818–1888)
Ko gero, vienas žymiausių XIX a. II pusės Lietuvos fotomenininkų. Fotografijos mokėsi Paryžiuje, o Varšuvoje – dailės. Nuo 1865 m. gyveno Vilniuje, turėjo fotoateljė, veikusią iki jo mirties. J. Čechavičius buvo interjerinės fotografijos pradininkas. 1872 m. jo fotografijos pelnė didįjį Maskvos politechnikos parodos sidabro medalį. Sidabro medaliu apdovanotas ir 1882 m. Rusijos meno ir pramonės parodoje. Nuo 1869 m. fotografavo Vilnių, jo apylinkes ir interjerus. Yra likę apie 200 jo fotonuotraukų. Buvo albumų „Widoki Wilno“ („Vilniaus vaizdai“, 1870), „Album brzegow Wilii“ („Neries pakrančių albumas“, 1870) sudarytojas.
16. Vytautas Kairiūkštis (1890–1961)
Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896-1984)
Seinuose gimęs dailininkas ir dailėtyrininkas, sujungęs lietuvių ir lenkų dailės tradiciją. Rengė parodas Vilniuje ir Varšuvoje. Nuo 1924 m. buvo lenkų dailininkų konstruktyvistų „Blok“ grupės narys. 1940–1944 m. – Kauno valstybinio kultūros muziejaus Meno skyriaus vedėjas. Dėstė meno istoriją ir kompoziciją Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tyrinėjo M. K. Čiurlionio dailę. Nuo 1953 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.
Šalia palaidota V. Kairiūkščio sesuo H. Kairiūkštytė-Jacinienė, dailininkė, etnografė, dailėtyrininkė. Studijavo dailę ir meno istoriją Maskvoje, Miunchene, Miunsteryje, Ciuriche. Monografijos „Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje“ autorė. Domėjosi liaudies kostiumu, nupiešė apie 300 kostiumo rekonstrukcijų.
17. Janina Dluska (1899–1932)
Čia palaidota viena iš pirmųjų orlaivių piločių moterų Europoje Janina Dluska. Tačiau profesinį kelią ji pradėjo kaip dailininkė. Baigė Maskvos dailės akademiją. Lenkijos ir sovietų Rusijos karo metu buvo slaugytoja savanorių moterų batalione. Vėliau trejus metus studijavo Miuncheno dailės akademijoje. Bendradarbiavo mados žurnaluose „Vogue“, „Die Dame“, „Elegante Welt“. 1931 m. grįžo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus aeroklubą. Deja, žuvo lėktuvo katastrofoje mokomojo skrydžio metu.
18. Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847)
Botaniko Juozapo Jundzilo dėdė. Pirmasis Vilniaus pijorų mokykloje skaitęs botanikos ir zoologijos kursus. Vilniaus universitete dėstė mineralogiją, botaniką ir zoologiją. Tobulinosi Saksonijoje, Čekijoje, Austrijoje. Atsisakęs pelningų pasiūlymų grįžo į Vilnių ir 1799–1823 metais vadovavo Vilniaus universiteto botanikos sodui. Jį perkėlė į Bernardinų sodą, užveisė retų augalų, pastatė šiltnamius. Jo veikalas „Botanikos pradmenys“ buvo naudojamas kaip vadovėlis. Ant S. B. Jundzilo kapo auga erškėtis, kurį gamtininkas V. Beseris pavadino Rosa Jundzili.
19. Antanas Tiškevičius (1784–1871)
Vienas iš Tiškevičių giminės atstovų, pasirinkusių tarnybą Rusijos caro kariuomenėje, pakilęs iki pulkininko laipsnio. Buvo karų su Napoleonu dalyvis, garsėjo didele narsa ir už tai buvo mėgstamas pavaldinių. Dalyvavo Austerlico, Heilsbergo, Frydlando mūšiuose, taip pat kovose prie Vitebsko, Smolensko, Borodino. Buvo apdovanotas visais carinės Rusijos ordinais ir nemažais sąjungininkų apdovanojimais. Todėl, anot amžininkų, puotose prie žvakių liepsnos spindėjo kaip bažnyčios altorius.
Bernardinų kapinėse nemažai žymių asmenybių palaidota kolumbariumuose, deja, nelikę tai pažyminčių lentelių, o vienas iš jų visiškai sunykęs. Kolumbariumai buvo pastatyti jau 1812 m., nes žinoma, kad vakariniame kolumbariume, kairėje pusėje nuo koplyčios, buvo palaidotas Napoleono armijos generolas Žozefas Lefebras, vieno iš Napoleono armijos maršalų Fransua Žozefo Lefebro sūnus, miręs Vilniuje 1812 m.
Kita asmenybė, išgarsinta Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum IV“, kuri ilsisi arba turėtų ilsėtis išlikusiame kolumbariume, yra paskutinis iš Norvaišų giminės Pranciškus Milikontas Norvaiša (1742–1819). Jo antkapinėje lentoje, dar nesunaikintoje iki Antrojo pasaulinio karo, buvo tokie žodžiai: „Pranciškus Milikontas Norvaiša, Vilniaus imperatoriškojo universiteto filosofijos daktaras. Teologas. Emeritas. Vienas iš 12 užsieniečių, priklausiusių Italijos mokslų draugijai. <…> Užsienyje buvo savo krašto puošmena.“
Dar buvo laidojama kapinių koplyčioje. Žymiausias palaidojimas ten buvęs, ko gero, Dominyko Radvilos, pirmo įžengusio į Vilnių Napoleono žygio metu, žmonos Teofilės Radvilienės (1791–1828) kapas. Tai buvo viena iš ekstravagantiškiausių XIX a. pr. porų.
Maršruto ir nuotraukų autorius Donatas Jokūbaitis
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.
