Karoliniškės

Šiuo keliu nuo seno Karoliniškių kaimo gyventojai keliaudavo į Žvėryno malūną arba palei Nerį į miestą (iki XIX a. pab. Žaliasis tiltas buvo vienintelis tiltas per Nerį). Nuo šios kalvos atsiverdavo puikus vaizdas į miestą, matydavosi net Kalvarijos ir Verkiai. Todėl čia buvo mėgstama vilniečių išvykų ir susibūrimų vieta. Kažkur šioje vietoje buvo ir Karolinkos dvarelis bei karčema. Po Antrojo pasaulinio karo čia įkurtas tarybinis ūkis, selekcijos stotis ir sodai. Pastarojo obuoliai Karoliniškių gyventojus džiugina ir šiandien. Keliaudami toliau link antrojo taško stabtelkite pasigrožėti nuo kalvos atsiveriančia miesto panorama, o ją praėjus – dar išlikusiais sodais.

Draustinis, užimantis nemažą Karoliniškių teritoriją, įkurtas 1960 m. Jame vyrauja lapuočiai medžiai su senais ąžuolais. Draustinyje saugomos erozinės raguvos, reti augalai: ilgagalviai dobilai, kalninės jonažolės, miškinės lelijos, didžiažiedės rusmenės, žirnialapiai vikiai. Aptinkama apie 120 rūšių paukščių. Gyvena pilkieji kiškiai, voverės, bebrai. Vilniečių patogumui įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai (Raguvų dugnų, Kalvų keterų, Upės slėnio, Miško pakraščio, Plikakalnio), dviračių takai, apžvalgos aikštelės, pastatyti informaciniai stendai. Gamtinį Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio maršrutą rasite čia.

2021 metų pabaigoje gerai matomo Karoliniškių devynaukščio namo sieną papuošė garsios Ispanijos menininkų komandos „Boa Mistura“ nutapyta freska „Vandenynų širdies plakimas”. Didžiuliai šių menininkų darbai puošia pastatus ir gatves Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Meksikoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, Kinijoje ir kitur. 

Šios, apie 300 kvadratinių metrų užimančios, freskos sumanytoja yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Our Fish“, kurios vienas pagrindinių siekių yra atstatyti sveiką vandenynų ekosistemą. 

Freska, kurios herojai – žuvys ir kiti vandenyno gyventojai mums primena, kad vandenynai yra svarbus Žemės kūno organas, nuo kurio priklauso ir pačios Žemės gyvybė.

1988 m. pastatyta Vlado Kančiausko bronzinė skulptūra dažnai lieka nepastebėta pro šalį skubančių miestiečių. Karoliniškės projektuotos plokščioje, vėjuotoje aukštumoje. Siekiant sumažinti vėjuotumą buvo formuojami pusiau uždari kiemai. Matyt, dėl šios priežasties skulptorius ir pasirinko šį mitologinį galiūną pastatyti Karoliniškėse. Daugiau V. Kančiausko darbų galima rasti Viršuliškėse („Giesmė“ ir A. Sacharovo suoliukas).

Ši parduotuvė – vienintelė nepakeitusi pavadinimo nuo kosminių Karoliniškių laikų. „Vaivorykštė“ tapo „Rimi“, „Saturnas“ – „Iki“, „Kometa“ – „Norfa“, o „Merkurijus“ išliko savimi. Nedaug pasikeitė ir jame veikiančio restorano (2 aukšte) interjeras. Artėjant sovietmečio pabaigai, pirmame aukšte buvo atidaryta „dolerinė“ parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti importinių saldumynų „Kinder“ ar „M&M’s“, lėlę barbę, džinsų ar kokį „videką“. Dauguma, žinoma, į parduotuvę užsukdavo kaip į muziejų, nes prekių kainos taip pat buvo kosminės.

Jau pirmajame Karoliniškių projekte tarp Laisvės prospekto ir Loretos Asanavičiūtės gatvių buvo suplanuoti rajono paslaugų ir pramogų centrai. 1975 m. pastatyta leidykla „Mokslas“, 1976 m. – Karoliniškių poliklinika, 1984 m. – parduotuvė „Kometa“ (dab. „Norfa“).

1992 m. architektams atnaujinus Karoliniškių centro generalinį planą, jame buvo akcentuojamos apskritos formos. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis nebuvo lengvas, todėl iš suplanuotų apskritų formų pastatų iškilo tik architekto Gedimino Baravyko suprojektuotas „Sodros“ pastatas, statytas nuo 1994-ųjų iki 2002 m. Po G. Baravyko mirties 1995 m. projekto įgyvendinimu rūpinosi jo sūnus Jurgis Baravykas ir architektas Andrius Gediminas Gudaitis. Pastato vyriausiasis konstruktorius buvo Vladimiras Segalis.

Kartais pajuokaujama, kad „Sodros“ pastatas yra piltuvėlio formos, nes čia subyra visos Lietuvos mokesčiai.

Skulptoriaus Dariaus Bražiūno ir architekto Artūro Asausko skulptūra „Aukojimas“ pastatyta 2005 m. birželio 15-ąją, Okupacijos ir genocido dieną. 8 metrų aukščio bronzine skulptūra buvo siekiama įprasminti visų kada nors kovojusių ir žuvusių už mūsų šalies laisvę atminimą. Suprantama, neišskiriant ir tragiškos Sausio 13-osios aukų. „Telecentras“ paskelbė paminklo konkursą, o laimėtoją rinko iš architektų, skulptorių ir kitų specialistų sudaryta komisija. D. Bražiūno ir A. Asausko projektas atrinktas iš 15 pasiūlytų darbų.

Moteris, ištiesusi rankas į dangų, stovi ant varpo, ant kurio užrašyti Lietuvos himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Taip pat ant varpo užrašytos penkios pagrindinės vertybės: Meilė, Tiesa, Dora, Darna, Ramybė.

Didžiausio Karoliniškių rajono akcento – televizijos bokšto – statyba pradėta 1974 m. Jį suprojektavo architektas iš Maskvos Vladimiras Obydovas. Didelį indėlį įdėjo ir K. R. Balėnas, kūręs bokšto papėdėje esančius komplekso pastatus ir aplinką. Bokšto statyba baigta 1981 m. sausį.

326,4 m aukščio bokštas yra aukščiausias statinys Lietuvoje ir užima garbingą vietą tarp aukščiausių pasaulio televizijos bokštų. Pagal aukštį šiuo metu jis yra devintas Europoje ir 28-as pasaulyje. Ar žinojote, kad Vilniaus TV bokštas vos 2 m aukštesnis už Eifelio bokštą?

Bokšto 19-ame aukšte (165 m) įsikūręs restoranas „Paukščių takas“ – dar vienas išlikęs kosminių Karoliniškių akcentas. Giedrą dieną iš restorano galima pamatyti net Elektrėnų kaminus.

Šalia TV bokšto galima apžiūrėti 2011 m. atidarytą nedidelį antenų parką, kuriame eksponuojamos jau istorinėmis tapusios antenos.

Šiurpią 1991 m. sausio 13-osios naktį primena aplink TV bokštą pastatyti nedideli granito obeliskai, žymintys vietas, kuriose žuvo laisvės gynėjai.

2005 m. lapkričio 10, 11 d. Vilnius ir Suomijos Joensū miestas minėjo bendradarbiavimo 35-metį. Ta proga Karoliniškių skvere prie Loretos Asanavičiūtės ir Vido Maciulevičiaus gatvių sankirtos buvo pastatyta suomių dovana – Marjo Riihelä 5 m aukščio plieno ir akmens „Karelijos gegutė“. Skulptūra buvo pagaminta Suomijoje, o paskui atgabenta į Lietuvą. Iš metalinio karkaso ir lauko akmenų sukurta skulptūra sumontuota skvere, kuris gavo Joensū miesto pavadinimą.

Šis pėsčiųjų tiltas būtų tik dar vienas geltonas pėsčiųjų tiltas, jeigu ne Juliaus Žėko idėja, jam gimusi 2015 m. balandį. Jis ant tilto užrišo pirmuosius kaklaraiščius ir paliko laišką, paaiškinantį savo sumanymą. Šis tiltas mus iš miesto veda į mišką, todėl žmogus gali pajusti laisvės dvasią, nusirišti oficialumo simbolį kaklaraištį ir palikti jį čia.

Nors kartais kokį kaklaraištį kas nors ir nukniaukia, dažniau jų daugėja. Šiandien tiltas gyvena savo gyvenimą ir yra tarsi gyvas. Kiekvienas gyventojas gali įdėti savo indėlį į šį savotišką tilto gyvenimą.