Justiniškės

Stovėdami prie buvusio „Žuvėdros“ siuvimo fabriko (kadaise čia dirbo net 1400 žmonių), kairėje pamatysite žydų kapinių link besidriekiančią gatvę. Tai buvo svarbus užmiesčio kelias, prasidėjęs prie Saltoniškių ir Žvėryno. Ten plytėjo Justiniškių (lenk. Justynówka) palivarkas, kurio pavadinimas XX a. pab. šiuo keliu pasislinko net 3–5 kilometrus į vakarus.

Per dabartines Justiniškes iki XX a. vid. ėjo svarbus kelias iš Vilniaus į Sudervę ir toliau į Dūkštas bei Kernavę. Jį yra aprašęs žymus romantizmo poetas ir rašytojas Vladislavas Sirokomlė, kuris minėjo XIX a. vid. čia buvus kadaise gražų ir tvarkingą, o jam keliaujant jau apleistą Levandovščiznos (lenk. Lewandowszczyzna) dvarelį bei kelias smukles pakeliui į Gineitiškes.

Iki XX a. 8 deš. pab. Justiniškių seniūnijos vietoje buvo kuklūs Ąžuolinės ir Lūž(i)ų kaimai, išsidėstę tarp buvusio Justiniškių palivarko ir Buivydiškių. Didžiąją visos dabartinės Justiniškių teritorijos dalį sudarė ganyklos, dirbami laukai ir nedideli gojeliai. Buvusią gatvės trajektoriją dar galima įsivaizduoti žvelgiant nuo išlikusios Sudervės kelio atkarpos vakarų link. Paskutiniai Lūžių kaimo namai buvo nugriauti XXI a. pr., o 2006–2007 m. jų vietoje buvo pastatytas laiptuotos formos 4–11 aukštų gyvenamasis namas (Rygos g. 6).

Rygos g. ir Laisvės pr. sankryžoje susitinka Viršuliškės, Justiniškės ir Šeškinė. Maždaug šioje vietoje buvo Ąžuolinės kaimas. Abipus Rygos gatvės – du įdomūs XX ir XXI a. sandūros pastatai: gydymo įstaiga ir prekybos centras.

Kairėje – haiteko stiliaus baldų ir interjero centras (Laisvės pr. 62), pastatytas 2000 m. (architektai – S. Kuncevičius, A. Jakutis). Tai įdomus ir daugiaveidis pastatas: į sankryžos pusę atgręžta dinamiška fasado dalis užapvalinta stiklo siena, kylančia medžio lentomis apkalta pastoge ir jos akcentu – apskritu langu, o lygiagrečiai Rygos gatvei – statiška, monumentali dalis su ritmingai išdėstytais metalo piliastrais. Šalia prekybos centro buvo įrengtas fontanas: iš atraminės sienutės vanduo tekėdavo į kelių centimetrų gylio baseinėlį.

Dešinėje sankryžos pusėje – postmodernizmo stiliaus privati gydymo įstaiga (Laisvės pr. 64A,  architektai – D. Ruseckas, I. Maknienė, D. Kitovas). Pastatas šioje vietoje pradėjo kilti dar 1992 m., tačiau įpusėtos monolitinio gyvenamojo namo su siuvykla ir drabužių parduotuve pirmuose dviejuose aukštuose statybos nutrūko, perprojektavus ir pakeitus paskirtį, užbaigtos 1998 m. Kampinė pastato dalis, gerai matoma sankryžoje, pabrėžta 30 m aukščio laiptinės smaile, aukštai iškylančia virš pastato karnizo. Monochrominėje Justiniškių aplinkoje išsiskiria ryškių spalvų erkeriai ir mansarda. Įdomu tai, kad triaukščiai erkeriai abipus laiptinės smailės tarytum atkartoja laiptuotų monolitinių Justiniškių namų silueto motyvą.

Siekiant apsaugoti Justiniškių gyvenamuosius kvartalus nuo gatvių triukšmo, pirmą kartą Vilniuje pastatyti vadinamieji namai-ekranai (pranc. écran – „širma, uždanga“), sudarę barjerą triukšmui. Ši nenutrūkstanti namų eilė yra net 330 m ilgio.

Gynybinės sienos motyvas tarytum paimtas iš viduramžių miesto, o gilios lodžijų nišos primena šaudymo angas. Tokios citatos būdingos postmodernizmo architektūrinei kalbai. Laiptines pabrėžia stiklinės piramidės ant stogo – populiarus postmodernizmo stiliaus elementas.

Vengiant monotonijos, tūriai suskaidyti: periodiškai namai įtraukti į kvartalo gilumą arba išstumti priekin, fasadų rimtį paįvairina atvirų galerijų angos. Į butus pirmuosiuose aukštuose yra atskiri įėjimai iš lauko, o į butus 2–5 aukštuose patenkama pro galerijas. Namo pusėje, orientuotoje į triukšmingą Laisvės prospektą, – namo laiptinės, gatvėn žvelgia tik virtuvių langai. Svetainės ir miegamieji kambariai – vakarinėje, tyliojoje, namo pusėje.

Justiniškės iš kitų masinės statybos Vilniaus gyvenamųjų rajonų išsiskiria tuo, kad čia pirmą kartą kai kuriems pirmųjų aukštų butams buvo skirtos terasos ir sodeliai – juos pamatysite apėję namą-sieną.

„Sietuvos“ progimnaziją su turgumi ir Justiniškių prekybos centru jungiančios alėjos dešinėje esanti perimetriniu principu pastatyta devynaukščių namų eilė įdomi tuo, kad prie pirmųjų aukštų butų yra sodeliai. XX a. 8–9 deš. atliekant sociologinius tyrimus, pastebėta, kad žmonės nenori gyventi pirmuosiuose daugiabučių aukštuose. Projektuotojai sumanė naujakurius į juos privilioti keliuose namuose įrengdami privačius sodelius. Priešais esantis namas (Taikos g. 10) įdomus tuo, kad jame gyveno Lietuvos vaikų numylėtinis, televizijos laidos „Langas į gamtą“ autorius gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Jo namuose yra gyvenę daugiau kaip šimtas Lietuvos paukščių rūšių, įvairių rūšių žuvys, reti varliagyviai, egzotiški vorai, iguana, gulbių šeima ir net bebras.

Alėjos centre anksčiau buvo įrengti keli sausieji fontanai.

Justiniškių turguje atkreipkite dėmesį į detales: spalvas, kvapus, garsus. Atmosfera ši vieta kiek primena Rytų ir Vidurinės Azijos šalių ar Artimųjų Rytų turgus. Justiniškių turgus – vienas didžiausių šiaurinėje Vilniaus dalyje.

Turgus glaudžiasi prie didžiausio Justiniškių prekybos ir paslaugų centro (buv. „Justiniškės“). Pastatų kompleksas iškilo 1986 m., o 2005 m. buvo išplėstas. Deja, nors padaugėjo prekybai ir paslaugoms skirtų plotų, atsirado daugiau kavinių, per rekonstrukciją sunaikintas pagrindinis Justiniškių skveras su laiptuotu fontanu ir V. Šerio skulptūra „Sveikas, pavasari“ (1987 m.). Skverą su prekybos centru, pastatytu ant šlaito, jungė įdomios konfigūracijos laiptai.

Kitapus prekybos centro – administracinė Justiniškių centro dalis, kurioje įsikūrusi seniūnija, biblioteka, kavinė, anksčiau veikė paštas, vaistinė, kirpykla ir kitos įstaigos. Pastatų kompleksas formuoja jaukią, beveik uždarą dviejų aikščių sistemą, kurių akcentas kadaise buvo kaskadinis fontanas. Vakarinę šios teritorijos dalį urbanistiškai uždaro 2000 m. pastatyti gyvenamieji namai (architektai – A. E. Paslaitis, T. Balčiūnas, G. Paslaitis).

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sostinėje tai buvo pirmasis toks administracines, prekybines ir pramogines funkcijas sujungiantis kompleksas, suprojektuotas 1991–1993 m., o pastatytas 1993–1995 m. (architektai – E. Gūzas, S. Malikėnas, D. Kesminaitė, R. Perkauskas).

Triaukštį cilindrinį tūrį (prekybai skirtas patalpas) su piramidės formos karūna supa stačiakampiai biurų korpusai. Žvelgiant nuo Justiniškių gatvės, įspūdingai atrodo lauko laiptai, palydintys į šlaituose pastatytas pastato dalis. „Justė“ – puikus XX a. 10 deš. postmodernizmo architektūros pavyzdys Vilniuje.

Prie Justiniškių gražuolės „Justės“ glaudėsi „Makso pramogos“ – tuo metu populiariausias Vilniaus naktinis klubas. Vakarais vienu metu čia galėdavo šėlti net keli tūkstančiai naktinėtojų. Įėjimas į „Max Dance World“ kainuodavo 5–25 litus, pramogos tęsdavosi iki šešių ryto. Šis kompleksas mena ir XX a. 10 deš. tarp paauglių tvyrojusią įtampą: reiverių, reperių ir urlaganų gatvės subkultūrų gilius idėjinius nesutarimus ir dėl to kildavusius konfliktus.

Pastato prieigas ir interjerus puošė J. Meškelevičiaus, J. Genevičiaus ir J. Šimonėlio sukurtos skulptūros.

Justiniškių administracinį ir prekybinį centrą bei aukščiausią gyvenamojo rajono vietą vizualiai išskiria dviejų tipų monolitiniai daugiaaukščiai namai: keturi 17 aukštų (pirmasis – cokolinis aukštas) namai, pastatyti aukštumoje tarp Justiniškių ir Rygos gatvių. Šie aukščiausioje rajono vietoje stovintys bokštiniai namai (architektas – Č. Mazūras, konstruktorius – J. Sidaravičius) atlieka orientyro vaidmenį, parodantį stebėtojui Justiniškių prekybinio ir administracinio centro vietą. Vizualiai namai primena Lazdynų monolitus, tik spalvinis sprendimas kitoks – nudažyti keliais raudonos ir rudos spalvos atspalviais su šviesiomis balkonų ir lodžijų juostomis. Viršutinė pastato dalis kiek platėja, daugiaaukščiams suteikdama dar daugiau monumentalumo. Monolitiniai Justiniškių dangoraižiai puikuojasi ant šio rajono mylėtojų 2019 m. išleisto nuotraukų albumo „Justiniškės. Žvilgsnis pro objektyvą“ viršelio.

Trys laiptuoti 7–13 aukštų namai (architektas – D. Ruseckas, konstruktorius – J. Sidaravičius) pastatyti Rygos gatvėje. Ketvirtasis stovi kiek nuošaliau, į pietus ištįsusios rajono dalies viduryje, ir žymi lokalinį centrą su parduotuve (anksčiau „Žilvinas“, dabar „Maxima“).

Į pėsčiųjų alėją nukreiptų žemiausių laiptuotų namų dalių užapvalinti balkonai primena bauhauzo architektūrą. Namai aukštėja Justiniškių geometrinio centro ir aukščiausių vietovės kalvų link. Tokia architektūrinė banga kuria vizualinį lūkestį, kurio kulminacija – kitapus Rygos gatvės į urbanistinę eilę suverti bokštiniai namai, o atomazga – ramios pėsčiųjų alėjos su fontanais. Aukščiausia 13 aukštų pastato dalis, įgilinus užvapvalintą laiptinės bokštą, vizualiai suskaidyta. Dinamiškumo fasadui suteikia ir įgilintos balkonų eilės, plastiškas fasado dekoras, skirtingas apdailos medžiagiškumas (skirtingų spalvų tinkas, keraminės plytelės).

Veržlaus silueto laiptuoti monolitiniai namai – Justiniškių simboliai, matomi nuo Laisvės prospekto ir Rygos gatvių sankryžos. Kartu su bokštinio tipo monolitiniais namais – tai viso rajono vizualinės dominantės. Tokie laiptuoti monolitiniai namai pastatyti tik Justiniškėse. Eidami į Sigito Gedos alėją atkreipkite dėmesį į sankryžoje 2000 m. iškilusį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis (architektai – V. Lupu ir E. Biretienė).

Pėsčiųjų alėja, jungianti rajono centrą su sporto aikštynu ir Mykolo Biržiškos gimnazija, 2018 m. pavadinta Taikos g. 88 name gyvenusio poeto Sigito Gedos, kuris, vaikščiodamas po Justiniškes, prie gretimose Buivydiškėse esančio dvaro ir tvenkinių, sėmėsi įkvėpimo savo kūrybai, vardu.

Sigito Gedos alėjos pradžioje – dar vienas iš kelių betoninių Justiniškių amfiteatrų. Tokie įrengti prie šio rajono pėsčiųjų alėjų, jungiančių gyvenamąsias zonas ir mokyklas su rajono centru. 2017 m. šis amfiteatras atnaujintas, čia vyksta Justiniškių seniūnijos šventės.

Sigito Gedos alėjoje vasarą veikia 2008 m. atnaujintas stačiakampis fontanas. Iš viso Justiniškėse, kaip nė viename kitame Vilniaus gyvenamajame rajone, buvo įrengti net penki dideli fontanai ir dar keli sausieji fontanai, o stotelė Taikos g. anksčiau vadinta „Fontanų“. Alėjos pabaigoje esantį ovalo formos fontaną, neveikusį du dešimtmečius, lenkų menininkai Magdalena Szwajcowska ir Michałas Majewskis 2017 m. pavertė poilsio zona. Ši alėja kartu su trykštančiu fontanu ir žydinčiais gėlynais pateko ir į viso pasaulio kino mėgėjus pakerėjusį HBO serialą „Černobylis“ (2019), kuriame vaizduoja idilišką Pripetės miesto gyvenimą iki branduolinės katastrofos.

Eidami Buivydiškių dvaro ir jo parko link, dešinėje pamatysite senąsias kaimo kapinaitės, kuriose buvo laidojami daugiausia Pašilaičių kaimo gyventojai. Vakarinė šio kaimo dalis priklausė Buivydiškių apylinkei, o pastačius naująjį gyvenamąjį rajoną, ši teritorija atsidūrė Justiniškėse. Dėl to kapinės pavadinamos tai Justiniškių, tai Buivydiškių vardu (oficialus pavadinimas – pastarasis). Transporto viaduku perėję į kitą Vakarinio aplinkkelio pusę, prieisite Sudervės upės tvenkinių sistemą (apie 35 ha) – mėgstamiausią Justiniškių gyventojų poilsio vietą. Vandens telkiniuose gausu paukščių, ypač gražuolių gulbių. Tvenkiniai žymi Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono (Zujūnų seniūnijos) ribą. Čia pat už tvenkinių – klasicistinis pusiasalyje (anksčiau – saloje) įsikūręs Buivydiškių dvaras ir parkas.