Istorijos po kojom

Nesugalvojate, kur paskirti pasimatymą? Paskirkite jį S. Moniuškos skvere prie Gitenio Umbraso 2007 m. sukurtos plytelės „Obuoliukas“. Obuolio pusėje skulptorius pavaizdavo dviejų širdžių simbolius tikėdamasis, kad ši vieta taps dar populiaresne pasimatymų vieta. Obuolys taip pat yra aliuzija į Adomo ir Ievos pasimatymą rojuje – jų meilės legendą ir žmonijos gyvenimo Žemėje pradžią.

Meilės tema Giteniui Umbrasui artima ir mėgstama – dar 2004-aisiais jis sukūrė „Meilės krantus“. Tais metais pirmą kartą dešiniajame Neries krante pasodintos raudonai žydinčios perkūnropės atskleidė prisipažinimą: „Aš tave myliu“, o kairiajame pateikė atsakymą: „Ir aš tave“.

XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje statyba ir architektūra tapo pelningu verslu. Pirmąją privačią statybos kontorą 1884 m. įsteigė J. Januszewskis, 1901 m. W. Stypułkowskis kartu su A. Kłeinu įkūrė Vilniaus statybos biurą, 1908 m. T. Rostworowskis kartu su techniku K. Zimermmanu – architektūros dirbtuves, o 1912 m. A. Parczewskis ir V. Michnevičius – biurą „Architekt“. Šie biurai konkuravo ne tik tarpusavyje, bet ir su laisvai samdomais architektais, technikais, inžinieriais. 

1920 m. T. Rostworowskio ir K. Zimmermano architektūros dirbtuvėse 60-metį T. Rostworowskį pakeitė daug jaunesnis inžinierius Teofilis Szopa. Taip susikūrė bene pati pajėgiausia tarpukario statybos įmonė Vilniuje, stačiusi ir Trijų Kryžių paminklą, ir lenkų bunkeriais vadinamus Vilniaus gynybos žiedo įtvirtinimus. 

Šį duetą menantį tarpukario reliktą galima aptikti Vilniaus ir Labdarių gatvių kieme. Tai šaligatvio plytelės, ant kurių matyti užrašai „T. Szopa, K. Zimmerman, Wilno“. 

2013 m. minint Talino, Rygos ir Vilniaus miestų bendradarbiavimo 20-metį, Katedros aikštėje šių miestų merai įmontavo menininko Gitenio Umbraso sukurtą atminimo plytelę. Joje įspaustos simbolinio Baltijos kelio dalyvio pėdos. Tokios pat plytelės padovanotos Rygai ir Talinui – jas taip pat galite rasti centrinėse šių sostinių vietose.  

Plytelė ateinančioms kartoms primins apie trijų Baltijos šalių vienybę ir laisvės troškimą. 1989 m. rugpjūčio 23 d. minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metines, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva analogų pasaulyje neturinti 600 kilometrų žmonių grandinė.

Ši plytelė – ne tik vienas turistų lankomiausių objektų, bet mėgstama ir pačių vilniečių. Tikima, kad atsistojus ant menininko Gitenio Umbraso sukurtos plytelės ir apsisukus aplink savo ašį tris kartus, sugalvotas noras būtinai išsipildys.

2010 m. plytelė buvo demonstruojama kaip vienas Vilniaus miesto simbolių Šanchajuje (Kinija) vykusioje pasaulinėje „Expo“ parodoje. Tais pat metais plytelės kopija atidengta ir Tbilisyje (Sakartvelas) Vilniaus vardu pavadintame skvere.

Atsistoję priešais Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vartus pažvelkime į grindinį. Ar pastebėjote jame T raidę? Šis simbolis dar vadinamas „Tau kryžiumi“. Jis buvo mėgstamas šv. Pranciškaus Asyžiečio ir naudojamas kaip parašas. Ištiesęs į šonus rankas Pranciškus broliams sakydavo, kad jų vienuoliškas abitas yra kaip „Tau kryžius“. Ilgainiui šis ženklas tapo visuotinai priimtu pranciškonų simboliu. 

Taigi, pamatę tokį kryžių prie bažnyčios vartų dabar jau žinosite, kad stovite prie pranciškonų maldos namų. 

2018 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Simono Daukanto aikštėje atidengė specialiai Valstybės atkūrimo jubiliejui sukurtą grindinio plytelę.

Plytelėje „Šimtmetis“ Lietuva perteikta saulės ir mėnulio simbolių simbioze. Kūrinys pagamintas florentietiškos mozaikos technika naudojant skirtingų spalvų granitą ir žalvarį. 

Plytelę „Šimtmetis“ sukūrė mums jau gerai pažįstamas menininkas Gitenis Umbrasas.

Dominikonų ir Gaono gatvių kampe, prie Gureckių rūmais vadinamo namo, stovi dailus rotondos formos bokštelis. Greta jo, kitoje Gaono gatvės pusėje, šaligatvio plytelėmis išgrįstas apskritimas. Jis žymi kadaise čia stovėjusio kito panašaus bokštelio vietą. Automobilių aikštelės kampe palikta apskrita žymė – tai viskas, kas liko iš žymaus Vilniaus architekto Lauryno Gucevičiaus namo. 1944-ųjų liepą pastatas sudegė ir po kelerių metų buvo nugriautas.

Užėjus pro vartelius į Šlapelių namų kiemelį mus pasitinka instaliacija grindinyje. SALVE lotyniškai reiškia pasveikinimą. Tokiu pasveikinimu senovėje dekoruodavo namų slenksčius. 

2020 m. planuota, kad muziejus 140-ąsias Marijos Šlapelienės gimimo metines pasitiks festivaliu „SALVE!“. Ta proga muziejaus kieme buvo pristatyta instaliacija grindinyje.

Šis festivalis – tai kasmetė kūrybinių iniciatyvų platforma, jungianti profesionalius nepriklausomus menininkus (kuriančius teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno srityse). Pačiame pavadinime-akronime SALVE užkoduotas festivalio devizas: Su[si]kurk Artistiškai Laisvą Vilniaus Erdvę!

Nuo 2020 m. artistinių iniciatyvų festivalis „SALVE!“ organizuojamas kasmet.

Iki Antrojo pasaulinio karo tarp Kardinalijos rūmų (dabar – Pilies g. 23) ir Švarco gatvės stovėjo septyni namai. Neišlikusiame name Didžiosios ir Švarco gatvių kampe nuo 1787 m. daugiau kaip šimtmetį veikė viena garsiausių Vilniuje italų Fiorentinių šeimos galanterijos parduotuvė. Nuo 1853 m. iki sovietų okupacijos viename iš šioje vietoje buvusių namų veikė žymaus leidėjo Józefo Zawadzkio knygynas. Jame buvo prekiaujama knygomis, veikė skaitykla, muzikos instrumentų parduotuvė, vėliau perkelta ir leidykla. Šio kvartalo namai itin smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu daugiau kaip dešimt metų stovėjo netvarkomi griuvėsiai. Galutinai nugriauti 6 deš. pabaigoje, o sklypas išvalytas. Jame įrengtas skveras su fontanu, dabar vadinamas Konstantino Sirvydo vardu. 

Eidami palei Didžiąją gatvę atkreipkite dėmesį į rausvas plyteles. Jos žymi anksčiau čia stovėjusių namų vietas. 

Rotušės aikštėje prie fontano 2017 m. atsirado paminklas „Vilniaus kompasas“. Šis istorinis ženklas ant grindinio įamžina vieno iš žymiausių Lietuvos keliautojų ir mecenatų Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio atminimą. Trijų metrų skersmens kompaso, rodančio į keturias pasaulio šalis, centre – piligriminio žygio į Šventąją Žemę žemėlapis. 1582–1584 m. Našlaitėlis kaip piligrimas keliavo po Viduržemio jūros miestus, buvo pirmasis lietuvis, aplankęs Kristaus kapą Jeruzalėje, užlipęs ant Egipto piramidžių ir tai aprašęs savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.

„Vilniaus kompaso“ atsiradimą Vilniaus miesto centre inicijavo VšĮ „Gold of Lithuania“, kuri 2009–2011 m. atkartojo istorinę rekonstrukcinę kelionę M. K. Radvilos-Našlaitėlio keliais aplink Viduržemio jūrą.  

Autoriai – architektė Eglė Truskauskienė, dizainerė – Rasa Miliūnaitė-Janėnienė.

Icchokas Rudaševskis – jaunasis Vilniaus geto metraštininkas, palikęs bręstančio paauglio akimis pamatyto gyvenimo gete dienoraštį. Jis ne tik atskleidė savo jauseną, bet ir užfiksavo įvykius, o kartu ir istoriją. „Manau, kad viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai. Vėliau viskas bus svarbu“, ‒ dienoraštyje rašė Icchokas. 1943 m. rudenį, likviduojant Vilniaus getą, Rudaševskių šeima kartu su giminaičiais buvo sušaudyta Paneriuose. 

Atminimo akmenys – tai šaligatviuose ar gatvių grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas. Pirmoji tokia lentelė buvo įrengta 1992 m. Kelno mieste (Vokietija). 2016 m. Lietuva tapo 21-ąja šalimi, kurioje taip pat buvo įgyvendinta ši iniciatyva. Pirmuosius Atminimo akmenis Lietuvoje įmontavo šios idėjos autorius menininkas Gunteris Demnigas. Atminimo akmuo Icchokui Rudaševskiui įrengtas prie pastato, kuriame jis lankė gimnaziją.

Ukrainos skvero pabaigoje, beveik priėjus Bazilijonų gatvę, grindinyje akmenimis pažymėta buvusios Vilniaus gynybinės sienos vieta. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu Vilniaus gynybinė siena pradėta mūryti 1503 m., baigta – 1522 m. Ji juosė dabartinę senamiesčio teritoriją, buvo apie 3 km ilgio. XIX a. pr. siena nugriauta, išliko pavieniai jos fragmentai. Šalia esančio aukšto pastato (Pylimo g. 56) vietoje stovėjo gynybinio komplekso dalis – apvalusis bokštas. Nuo jo miesto siena tęsėsi iki vienintelių išlikusių Aušros (Medininkų) miesto vartų.