Išnykusios Vilniaus profesijos

Jeigu šioje vietoje atsirastumėte prieš šimtą ar daugiau metų ir pažvelgtumėte į Nerį – didelė tikimybė, kad pamatytumėte pro šalį plaukiančius sielius su sielininkais ant jų. O galbūt šiuos pamatytumėte kitapus Neries pakrantėje rišančius rąstus į sielius ir besiruošiančius sudėtingai kelionei upe.  

Miško plukdymo upėmis ir ežerais verslas buvo vadinamas sielininkyste, o šį darbą atliekantys darbininkai – sielininkais. Tai buvo pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. 

Lietuvoje sielius rišdavo ir plukdydavo jau XV a. 

8–20 sielininkų sielius upėmis pasroviui nuplukdydavo į sutartą vietą ir grįždavo sausuma. Nerimi plukdomi sieliai būdavo iki 10 m pločio ir iki 80 m ilgio. Jie būdavo vairuojami priekyje ir gale įtaisytais į irklus panašiais vairais, stabdomi per tarpą tarp rąstų nuleidžiamais prie sielio pririštais dugną siekiančiais rąstais arba inkaru. Ant sielių būdavo iš šakų suremiama šiaudais dengta palapinė pasislėpti nuo darganos, išsivirti valgį ar numigti.

Siauri (2–3 m pločio) sieliai plukdyti pavasarį patvinusiomis mažomis upėmis (Apaščia, Nemunėliu, Mūša, Merkiu, Ūla), Rytų Lietuvoje – ir ežerais, paskui Žeimena, Nerimi iki Vilniaus. Į Nerį arba Nemuną atplukdyti maži sieliai būdavo surišami į didesnius.

Sielininkai kelionei kruopščiai ruošdavosi, stebėdavo potvynius ir nutaikę tinkamiausią laiką išplaukdavo. Kartais atrodydavo, kad Nerimi pajudėjo ištisi kaimai.

Nerimi sieliai buvo plukdomi iki 1957 m.

1581 m. paskelbtame Vilniaus miesto plane Vilniaus Žemutinėje pilyje prie pat Neries vaizduojamas trijų aukštų bokštas, kuris vokiečių kalba įvardytas kaip „Der Lucerne“. Suprask, kad tai – Žibintas. Jo vieta – dabartinio Naujojo arsenalo pastato kampas (bokšto pamatas pažymėtas plytelėmis).

Žibintu jis galėjo būti pavadintas dėl to, kad naktį lyg švyturys šviesdavo upeiviams, Nerimi plukdantiems sielius. 

Iš istorinių dokumentų žinoma, kad šis bokštas vadintas ir Apvaliuoju bokštu, vėliau gavęs Tvardovskio bokšto vardą.

Janas Tvardovskis – burtininkas, magas, alchemikas, kurį Žygimantas Augustas buvo apgyvendinęs savo rūmuose. 

1551 m. mirė Žygimanto Augusto mylima žmona Barbora Radvilaitė. Pasakojama, kad paskui jis ieškojo galimybių dar kartą su ja pasimatyti, todėl su šiuo prašymu kreipėsi į burtininką. Šis pažadėjo iškviesti Barboros dvasią. 

Burtininkas perspėjo, kad sutartą valandą Žygimantas Augustas ateitų į šį bokštą ir elgtųsi ramiai, kad ir ką išvystų. Žygimantas buvo pasodintas į krėslą, o Tvardovskis, uždegęs smilkytuvus ir žvakes, ėmė skaityti savo burtų knygą. Skambant hipnotizuojamam burtininko balsui, patalpą pripildė dūmų kamuoliai. Žygimantui Augustui grimztant į transą, dūmuose jam pasirodė blyškus mylimos Barboros siluetas, tiesiantis į jį rankas. Valdovas, aišku, neiškentęs pašoko, norėdamas apkabinti nors mylimosios šešėlį. Tačiau dūmai išsisklaidė, ir Barboros siluetas dingo. 

Šią istoriją 1886 m. nutapė dailininkas Voicechas Gersonas.

Pats Žibintas stovėjo dar 200 metų, nes jį galima rasti „Fiurstenhofo“ Vilniaus miesto plane (sud. apie 1737 m.), jis pavaizduotas ir keliuose Pranciškaus Smuglevičiaus darbuose.

Daugelyje kultūrų ilgus šimtmečius gyvavo dvaro ar rūmų linksmintojo tipažas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ne išimtis. LDK valdovų ir didikų dvaruose nuo vėlyvųjų viduramžių, ypač ankstyvaisiais moderniaisiais laikais buvo populiaru turėti juokdarių, žemaūgių ir juodaodžių. 

Anksčiausi duomenys apie Lietuvos valdovų rūmuose gyvenusius juokdarius mus pasiekė iš XIV a. pab. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila turėjo mažiausiai du rusėnų kilmės juokdarius. Bent vieną juokdarį turėjo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Aleksandro Jogailaičio dvare gyveno keturi linksmintojai. Be profesionalių linksmintojų draugijos neapsiėjo ir Žygimantas Senasis – jam tarnavo dešimtys įvairių tautybių juokdarių. Jie skaitydavo ir grodavo valdovui valgant bei per šventes, lydėjo šeimininką kelionėse, o vienas juokdarys nakvodavo prie valdovo miegamojo durų. 

Garsiausias Žygimanto Senojo juokdarys Stanislovas Stančikas Lietuvoje ir Lenkijoje tapo juokdario sinonimu. Apie jį rašė XVI‒XVII a. literatai, XIX a. šį žmogų įamžino dailininkas Janas Mateika, Lenkijoje jam net pastatytas paminklas. Naudodamasis „rūmų kvailio“ (kuriam daug kas galima ir atleidžiama) statusu jis nevengdavo užmaskuota juokų forma išsakyti daug karčių tiesos žodžių apie tikrąją šalies padėtį, nurodyti pagrindines valdovo klaidas ar jo aplinkos ydas.

Baigiantis XVII a., juokdarių ir kitų keistuolių paklausa ėmė slūgti. Bene paskutinis „oficialus“ karališkojo dvaro linksmintojas tarnavo Augustui III apie XVIII a. vid. Paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis tokių dvariškių jau neturėjo.

Optinis telegrafas buvo išrastas 1794 m. Prancūzijoje ir tuo metu tai buvo sparčiausia ryšio perdavimo  priemonė. Tai buvo bokštų-stočių grandinėlė, išsidėsčiusi tiesioginio matymo atstumu maždaug kas 8–12 km viena nuo kitos. Virš kiekvieno bokšto buvo iškeltas maždaug 3 m aukščio stulpas, ant kurio buvo įrengiami trys tarpusavyje sutvirtinti semaforai. Užkoduotos raidės, kurių seka sudarydavo žodžius, frazes ir sakinius, buvo išgaunamos keičiant tokių strypų padėtį.

Optinis telegrafas Europoje išpopuliarėjo XIX a. I ketv. Tuo pat metu jis buvo naudojamas ir Amerikoje, Alžyre, Egipte, Indijoje.

1837 m. vasarą Vilniaus miesto panoramoje visai kitą siluetą įgavo Gedimino pilies bokštas, kai buvo pradėta medinio optinio telegrafo antstato statyba. Bokšto viduje suformuoti du aukštai. Žemutiniame aukšte buvo įrengtas prieangis ir signalininkų virtuvė. Antrajame – jų gyvenamasis kambarys. Medinis dviejų aukštų antstatas baigtas statyti 1838 m. ir pritaikytas optinio telegrafo įrangai, signalininkų stebėjimų kambariui, telegrafo direktoriaus kabinetui. 1839 m. rudenį bokšte apsigyveno signalininkai.

1839–1854 m. veikusi optinio telegrafo linija Peterburgas–Varšuva buvo pati ilgiausia pasaulyje, siekė 1250 km, ją aptarnavo 1 904 žmonės. Iš viso linijoje buvo 149 punktai, iš jų Vilniaus gubernijoje – 22 bokštai. Pranešimas iš Peterburgo iki Varšuvos nukeliaudavo maždaug per 20 min.  

Telegrafo signalininkus pradėta ruošti specialioje mokykloje, atidarytoje 1840 m. Signalininkas kopijuodavo artimiausiame punkte pro apžvalgos vamzdį matomą telegrafo įrenginio strypų padėtį. Perduodamo pranešimo sudėties jis nežinodavo.

Žinoma, šis atradimas turėjo ir trūkumų: optinis telegrafas priklausė nuo oro sąlygų ir buvo matomas visiems smalsuoliams. Aišku, telegrafo slapto kodo reikšmės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui.

1854 m. rugpjūčio 17 d. optinis telegrafas panaikintas, kai buvo nutiesta elektromagnetinio telegrafo linija. Netrukus šį telegrafą pradėjo naudoti valstybinės įstaigos, verslo įmonės, laikraščių leidėjai. Buvo ir vienas kitas pasiturintis žmogus, turėjęs įrenginį savo namuose. Norėdami kam nors išsiųsti žinią ar sveikinimą, žmonės eidavo į paštą, padiktuodavo tekstą telegrafo darbuotojui, o šis žinią aparatu išsiųsdavo nurodytu adresu. Kitame laido gale toks pat aparatas žinią užrašydavo ant siauros juostelės, darbuotojas ją sukarpydavo ir suklijuodavo ant popieriaus lapo arba atviruko, tada laukdavo, kol adresatas ateis jos pasiimti, arba laiškininkas įmesdavo į pašto dėžutę.

Pastate Universiteto g. 14 pokariu buvo įkurtas miesto telegrafo biuras. Šiandien čia veikia viešbutis ir restoranas simboliniu pavadinimu „Telegrafas“, 2024 m. įtrauktas į „Michelin“ gidą.

Šiandien Pilies gatvėje 16-uoju numeriu pažymėtame pastate iki XIX a. pab. sudarė du namai. Kairiajame (šiauriniame) nuo 1663 m. iki mirties (1690 m.) gyveno garsus prancūzų kilmės varpų liejikas Jonas Delamarsas. Namas, smarkiai nukentėjęs nuo 1748 m. gaisro, buvo atstatytas ir XIX a. pr. pasižymėjo prabangiu interjeru. Abu namus nusipirkęs Napoleonas Odachovskis 1890 m. pagal architekto Kiprijono Maculevičiaus projektą juos sujungė ir perstatė. 1902–1903 m. šiame pastate veikė vienas pirmųjų Vilniuje dailės salonų, nuo 1903 m. – fotografo Iciko Serebrino ateljė. 1910 m. namas dar kartą buvo rekonstruotas ir įgavo šių dienų išvaizdą.

Jonas Delamarsas garsėjo kaip kokybiškiausių varpų liejikas, tačiau liejo ne vien juos – jis buvo žinomas ir kaip patrankų liejimo meistras. Lietuvoje J. Delamarsas gyveno 1662–1690 m. (su pertraukomis), dirbo Boguslavo Radvilos arsenaluose Biržuose ir Vilniuje. Žinomi 32 jo varpai, nuliedinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Lietuvoje liko 11 varpų, kita dalis 1915 m. išvežta į Rusiją. Po du varpus yra Alytuje, Skaruliuose, Pažaislio vienuolyno ansamblyje, vienas – Alsėdžiuose. Vilniuje išliko keturi varpai: du vis dar skambantys Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir po vieną Arkikatedros bei Šv. Jonų bažnyčios varpinėse. Meistro varpų ir patrankų dirbtuvės Vilniuje buvo įkurtos prie Vilnios upės, vietovėje, vadinamoje Puškarnia (dabar – Pūčkoriai). J. Delamarso nulieti varpai pasižymėjo ypatingu skambesiu, melodingumu, puošnumu ir tvirtumu, buvo su pagaminimo datomis, dekoruoti augaliniais ar geometriniais ornamentais, šventųjų figūromis ar herbais.

Ši skulptūra – diplominis tuomečio Dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) studento Vytauto Nalivaikos darbas. 1986 m. pastatyta skulptūra vaizduoja seniai išnykusios profesijos atstovą – žibintininką. Šios profesijos atstovai buvo dažnai sutinkami XIX a. 1864 m. spalio 22 d. Vilniuje įsižiebė 307 dujiniai žibintai. Dujomis buvo apšviesta tik centrinė miesto dalis, senamiestis ir pagrindinės aikštės. Žinoma, dujinių žibintų atsiradimo priežastis tikrai nebuvo carinės valdžios siekis pagerinti miestiečių patogumą. Priežastys buvo politinės – numalšinus 1863 m. sukilimą, generalgubernatoriui Muravjovui rūpėjo geriau apšviesti naktines Vilniaus gatves ir taip sustiprinti gyventojų judėjimo kontrolę naktį.

Vėliau dujinius žibintus keitė žibaliniai, miesto apšvietimą atpiginę beveik dvigubai. 

Žibintininkai privalėjo ne tik kiekvieną dieną laiku uždegti ir užgesinti žibintus, bet ir juos prižiūrėti, tvarkyti dagčius, valyti jų stiklus. Į tarnybą žibintininkai vykdavo su kopėčiomis ant nugaros, prisirišę specialią prijuostę, nešdamiesi rankinį žibintą.

XX a. pr. pastačius centrinę Vilniaus elektrinę, baigėsi ir žibintininko profesijos era. 

Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje mus pasitinka žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“. Ją sukurti menininką įkvėpė Vilniuje gyvenusio žydų poeto Mošės Kulbako kūryba. Tai vienas paskutinių 2018-aisiais mirusio skulptoriaus darbų. Skulptūra atidengta 2020 m. minint Romualdo Kvinto antrąsias mirties metines. 

Vandens nešėjo darbas būdavo labai sunkus, bet prastai apmokamas, vandens nešėjai buvo vieni skurdžiausių žmonių. Šis darbas buvo populiarus žydų bendruomenėje. Kol vandentiekis mažai kur buvo įrengtas, šie vargetos sėkmingai užpildė nišą – juk be vandens miestui išgyventi būtų išties sunku. Vandens nešikai tiekdavo vandenį šeimoms, parduotuvėms, dirbtuvėms, o turgaus metu girdydavo ir atvykusių valstiečių arklius. Vanduo gyventojams buvo pristatomas iš šulinių, šaltinių ar upių (Neries ar Vilnios).

Pirmieji vežikai Vilniuje atsirado maždaug XVIII–XIX a. Jais galėjo dirbti 16–70 metų vyrai, neteisti ir patikimi. Taip pat vežikai privalėjo būti blaivūs, šiurkščiai nesielgti su keleiviais, nesėdėti jų vietoje, nesikeikti, nemiegoti ir veždami žmones nerūkyti. 

Vežioti keleivius buvo leista tik lengvaisiais vienkinkiais ir dvikinkiais vežimais, pagamintais pagal miesto dūmos patvirtintus pavyzdžius. Mieste stovėti ir laukti klientų jie galėdavo tik nustatytose vietose – Rotušės aikštėje, prie stoties ir pan.

Apie 1900 m. mieste atsirado pirmosios lengvosios karietos guminėmis padangomis. Jos važinėjo daug greičiau ir kėlė mažiau triukšmo. Tačiau lietingomis dienomis lakstantys vežikai dažnai aptaškydavo praeivių drabužius ir net veidus.

Nelaimingų įvykių suvestinėse vežikai buvo minimi gana dažnai – jie beveik nuolat partrenkdavo pėsčiuosius. 1908 m. lapkričio 8 d. įvyko ir pirmas autoįvykis: Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko, smarkiai sužeidė arklį ir sulaužė vežimą. 

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje jau važinėjo keliolika įvairių markių automobilių, tačiau jiems dar buvo toli iki vežikų, kurių tuo metu buvo kiek daugiau nei tūkstantis. 

Tarpukariu mieste įsitvirtino autobusai, taksi automobiliai, tačiau vežikai dar buvo populiarūs tarp miestiečių ir miesto svečių. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vilniuje vis dar važinėjo šiek tiek daugiau nei 160 vežikų. Tačiau netrukus ir jiems teko užleisti vietą motorinėms transporto priemonėms. 

Šiais laikais, galima sakyti, sulaukėme šios išnykusios profesijos atgimimo – gatvės vėl pilnos vežikų, tik juos vadiname pavežėjais.

Subačiaus vartai buvo svarbi XVI–XVIII a. miesto fortifikacijų sudėtinė dalis. Architektūros požiūriu tai vienas įdomiausių to laikotarpio pastatų, išoriškai gerokai besiskiriantis nuo kitų miesto sienos vartų. Subačiaus vartai buvo svarbiausi miesto gynyboje, o architektūros požiūriu – vieni vertingiausių. Kartu su bastėja šis Vilniaus gynybinės sienos ruožas buvo pats tvirčiausias. 

Įdomu tai, kad Subačiaus vartuose nuo XVII a. gyveno Vilniaus miesto budelis – ten specialiai jam buvo įrengtas butas. Be to, XVIII a. pab. vartuose veikė ir kalėjimas. 

Vilniuje budelio pareigybė egzistavo, manoma, nuo XIV a. pab. Nė vienas žinomas Vilniaus budelis nebuvo vietinis. Dažniausiai šį darbą dirbdavo vokiečiai iš Karaliaučiaus ir lenkai iš Krokuvos. Paprastai jie gyveno būtent Subačiaus vartuose.

Suprantama, budelis vykdė teismo skirtas bausmes. Nuo paprasčiausių (išvaryti iš miesto ar nuplakti) iki mirties nuosprendžių: pakarti, nukirsdinti, ketvirčiuoti, sudeginti ir pan.

Budelio išlaikymas miestui buvo labai brangus. Lietuvoje juos turėjo vos keli miestai: Vilnius, Kaunas, Kėdainiai.

Budelių profesija išnyko XIX a. – jų funkcijas perėmė valstybės valdžia, pati sprendusi, kaip vykdyti mirties bausmes.

Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių artileristus vadiname puškoriais. Skirtingai nei šiuolaikiniai artileristai, senųjų laikų puškoriai buvo visų galų meistrai. Jie ne tik mokėjo šaudyti iš patrankų, bet ir prižiūrėjo ir remontavo amuniciją, gamino paraką, kai kurie – ir šautuvus ar net patrankas. Žinoma, ne kiekvienas puškorius mokėjo atlikti visus minėtus darbus. Pirmieji Lietuvos puškoriai buvo užsieniečiai (vokiečiai), jie pasirodė apie 1382 m., kai čia buvo pradėta naudoti patrankas. Netrukus puškoriaus profesijos pramoko ir vietos gyventojai. Puškorių poreikis ūmiai išaugdavo karų metu. Paprastai kiekvienas puškorius turėdavo vieną ar kelis pagalbininkus. Žinias vaikai dažnai perimdavo iš tėvų. 

XVI a. Vilniuje veikė kelios patrankų liejyklos. Viena buvo įsikūrusi, spėjama, dabartinio Gedimino prospekto rajone, maždaug ten, kur dabar stovi Lietuvos banko centriniai rūmai, kita – Pūčkoriuose (turbūt jau nuspėjate kodėl gyvenvietė gavo tokį pavadinimą?). 

Bastėja – fortifikacinis statinys, laikomas sudėtine Vilniaus gynybinės sienos dalimi. Ją sudaro keturkampis bokštas, pasagos formos patrankų patalpa kazematas ir juos jungiantis tunelis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose bastėja paminėta 1627 m. Bastėjoje priešą pasitikti buvo paruoštos net 24 patrankos. Ginantis nuo priešų prie kiekvienos jų darbuodavosi puškorius su keliais pagalbininkais.