Grigiškės

Kauno Vokė – didžiausias apylinkėse gatvinis kaimas, išaugęs prie kelio iš Vilniaus į Kauną. XVIII a. pab. Kauno Vokė priklausė Trakų benediktinams. Kaimas garsėjo užeigomis, jame buvo lentpjūvė ir sunykęs vandens malūnas.

Kauno Vokėje išlikęs senojo kelio į Kauną fragmentas. Traktą, 1938–1939 m. išgrįstą keturkampėmis betoninėmis, akmens inkrustacijomis sustiprintomis plytelėmis, suprojektavo iš Telšių kilęs vilnietis Vladislavas Trilinskis (Władysław Tryliński), tarpukario Lenkijos kelių inžinierius ir išradėjas. 1935 m. jis užpatentavo šešiakampės formos betonines plyteles, plačiai naudotas tiesiant automobilių kelius. Plytelę išradėjas pavadino „trilinka“, o jomis grįstus kelius imta vadinti „trilinkomis“.

1939 m. rudenį Lietuvai atgavus Vilnių ir dalį jo krašto, jau 1940 m. pavasarį spaudoje pasirodė žinutės apie planuojamą autostradą Vilniaus–Kaunas: keturių juostų kelią su plačia skiriamąja juosta. Buvo numatoma ją visą pastatyti per 15–20 metų, o kaina turėjo siekti apie 15 mln. litų. Šis ambicingas sumanymas imtas įgyvendinti tik 1960 m. Tuomet 2-osios tiltų statybos valdybos (viršininkas V. Štrimaitis) nuo Panerių iki Grigiškių nutiesta pirmoji būsimo greitkelio atkarpa. Už Grigiškių daugiau kaip 30 m aukščio kalvoje įrengta kelio iškasa. Idėją nutiesti geriausią kelią Sovietų Sąjungoje karštai propagavo LTSR plentų valdybos ir transporto ministras Vladislovas Martinaitis. Ministrui komandiravus, susipažinti su autostradų tiesimo patirtimi inžinieriai vykdavo net už Atlanto. „Lietkelprojekto“ suplanuoto naujojo keturių juostų greitkelio Vilnius–Kaunas (vyr. inžinierius L. Antanavičius) tiesimo darbai užbaigti 1970 m. spalio 27 d. ir kainavo 18 mln. rublių. Tais metais eismo intensyvumas kelyje siekė 5800, o ties Grigiškėmis – 9000 automobilių per parą. 2009 m., pradedant kelio Grigiškėse rekonstrukciją, suskaičiuota, kad šia atkarpa važiuodavo jau 40 tūkst. automobilių.

1922 m. Grigiškėse buvo pastatyta 4,2 m aukščio užtvanka, kuri naudojama ir kaip tiltas. Nuo užtvankos išsišakoja mažasis derivacijos kanalas. Dvi 1000 AG turbinos tarpukariu suko popieriaus gamybos įrenginius.

Nuo 1944 m. gruodžio iki 1947 m. birželio Grigiškių hidroelektrinė elektros energija maitindavo Vilnių, kurio elektrinė buvo sugriauta. Sostinę ir Grigiškes sujungusi 6 KV elektros perdavimo linija buvo nutiesta vos per 16 dienų, o įranga elektrinei surankiota iš įvairių vietų: sugriautos Vilniaus elektrinės, nebaigtos statyti Turniškių hidroelektrinės, kitų griuvėsių, panaudoti karo metu paslėpti ir užkasti vario laidai.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kelis kartus atnaujinta 340 KW galios Grigiškių hidroelektrinė kasmet pagamina iki 1,5 mln. KW/h elektros energijos. Į rytus ir pietus nuo užtvankos plyti beveik 10 ha ploto tvenkinys – vienas didžiausių Vilniuje.

Baltarusių kilmės inžinierius ir pramonininkas Grigorijus Kurecas tarpukario Lenkijoje buvo vienas iš keliolikos turtingiausių magnatų, o 2018 m. Lenkijos spaudoje pasirodžiusio straipsnio duomenimis, tarp šimto turtingiausių pastarojo šimtmečio lenkų užėmė 78 vietą.

G. Kureco įkurtas popieriaus fabrikas greta Kunigiškių kaimo imtas statyti 1922 m., o pradėjo veikti 1925 metais. 3–4 deš. ši įmonė buvo nuolat plečiama. Norėdami suprasti šių statybų mastą, turėtume pažvelgę į žemėlapį rasti 1928–1930 m iškastą 3 km ilgio Merkio–Vokės kanalą, kuris didesnę dalį vandeningo ir plataus Merkio debito nukreipė į Papio ežerą ir iš jo ištekančią Vokės upę. Buvo pastatyta vandenį iš Merkio į Vokę nukreipianti užtvanka, iškastas didysis derivacijos kanalas, į akveduką vandenį nukreipianti užtvanka, suformuotas pylimas su kanalu, pastatytas gelžbetoninis net 800 m ilgio akvedukas. Prie naujojo fabriko dar iškastas 500 m ilgio mažasis derivacijos kanalas ir įrengta dar viena užtvanka. Tai buvo didžiausia (1000 darbuotojų) popieriaus pramonės įmonė tarpukario Lenkijoje.

Keliose „Grigeo“ grupės įmonėse Grigiškėse šiuo metu dirba daugiau kaip 600 žmonių. Tai didžiausia popieriaus pramonės įmonių grupė Baltijos šalyse.

Grigiškių amžius skaičiuojamas nuo fabriko įkūrimo, tačiau pats miestas – keliasdešimčia metų jaunesnis. 1949–1951 m. Respublikinės architektūrinės dirbtuvės Kaune 28 ha plote suprojektavo Grigiškių popieriaus kombinato miestelį (projekto autorius – arch. P. Janulis). Kartu su Naująja Akmene tai pirmieji XX a. įkurti nauji miestai Lietuvoje, šiek tiek vyresni už Elektrėnus ir Visaginą. Statomame miestelyje buvo numatyta apgyvendinti 900 žmonių. Gyvenamoji zona užėmė 7,1 ha teritoriją, joje įkurdinti septyni kvartalai. 5 ha skirta individualiems namams, 2 ha – dviaukščiams (101 ir 102 tipinių namų serijos). Iš viso per pirmąjį statybos etapą buvo pastatytas 71 mūrinis namas.

Be gyvenamųjų namų, miestelyje buvo pastatytas paštas, 5 lovų viešbutis ir parduotuvė su kirpykla, drabužių bei avalynės taisykla, medicinos punktas su 5 lovų stacionaru, 280 vietų mokykla, 44 vietų vaikų lopšelis-darželis, 50 vietų vaikų darželis, pirtis su skalbykla, gaisrinė, stadionas. Šioms įstaigoms skirta 2,3 ha teritorija.

Vėliau Grigiškės vis plėtėsi, buvo statomi ir individualių namų kvartalai (šįkart jau ir mediniai namai), ir vis didesni daugiabučiai – keturių, penkių, o galiausiai – ir devynių aukštų su liftais.

Buvusiame vaikų lopšelyje-darželyje 1978 m. įsikūrė Vievio muzikos mokyklos Grigiškių filialas (įsteigtas 1963 m.), 2000 m. tapęs savarankiška mokykla. Meno mokykla – viena svarbiausių Grigiškių švietimo ir kultūros įstaigų, ne tik ugdanti mokinių muzikinius talentus, bet ir rengianti šventes šio miesto mieste bendruomenei.

Grigiškėse tekanti Vokė pietinėje šio miesto dalyje alma gražiame slėnyje: daugiabučiai namai pastatyti ant šlaito, o upė rangosi keliolika metrų žemiau. Šlaito pakraščiu nutiestas pėsčiųjų takas, pastatyta suoliukų – tai vietos gyventojų mėgstama neskubių pasivaikščiojimų ir poilsio vieta. Vietovės puošmena – Grigiškių pušis, šio miesto arboristinė vertybė. Upės slėnyje vietos gyventojai įsirengė lysves ir laisvalaikiu kultivuoja daržininkystę.

Kabamasis tiltas per Vokę – puiki atrakcija, kuri patiks ir mažiesiems, ir suaugusiesiems. Kitapus upės įsikūręs Salų kaimas. Perėjus upę patenkama į kitą pasaulį: senos medinės sodybos, būdingos Aukštaitijos kaimui, po kojomis dulkantys takeliai, margaspalvių žiedų jūra. Girdėti šunų amsėjimas, vištų kudakavimas, paukščių giesmininkų trelės. Tai puiki vieta svajingiems pasivaikščiojimams, smalsiam pasižvalgymui ir poilsiui nuo miesto šurmulio. Kiek tolėliau – įspūdingi individualių namų kvartalai, idealia tvarka primenantys Amerikos priemiesčius. Kaimo prieigas prie pėsčiųjų tilto puošia lietuviškas pakelės kryžius.

Pokariu šalia popieriaus fabriko iškilusiai gyvenvietei trūko sakralinio akcento – bažnyčios. Koplyčia Grigiškėse galėjo atsirasti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – 1995 m. (architektės D. Juškienė, F. Vilimienė, I. Olšauskienė, inžinierius P. Urbonas). Šiame pastate taip pat yra parapijos namai, biblioteka. Pastato akcentas – įspūdingas, jau iš lauko matomas vitražas (autorius – dailininkas vitražistas prof. R. Mulevičius). Tuomet, pritrūkus lėšų, liko neįgyvendintas postmodernistinis bažnyčios projektas. Pagal naują projektą (architektai K. Pempė, E. Petkevičius ir E. Dedok) aukotojų lėšomis bažnyčia imta statyti 2016 m., o pašventinta 2020 m. Priešais bažnyčią įrengta miesto aikštė renginiams. Įdomu tai, kad 1992 m. įsteigta Grigiškių parapija priklauso Trakų, o ne Vilniaus dekanatui – tai ankstesnio administracinio suskirstymo palikimas.

Priešais bažnyčią – XX a. 8 deš. 1-464 serijos tipinių 5 ir 9 aukštų namų kvartalas. Panašūs namai iškilo Vilniaus Lazdynuose, Karoliniškėse ir Viršuliškėse. Naujausia Grigiškių dalis – daugiaaukščiai kvartalai labiausiai į pietvakarius nutolusioje šio miesto dalyje. Teritorija buvo užstatoma XX a. 9–10 deš. ir XXI a. Namai daugiausia tipiniai 120V serijos stambiaplokščiai, atpažįstami iš įvairių Vilniaus gyvenamųjų rajonų. Nuo XX a. 10 deš. vid. iškilo keli modernūs daugiabučiai: gyvenamieji namai su šlaitiniais stogais Kovo 11-osios g. 48, 50, 52 (1996 m., architektai R. Žilinskas, D. Raila), daugiabutis Vilniaus g. 65 (2003 m., architektas D. Raila, konstruktorė S. Michailovienė), nuo greitkelio apžvelgiamas ekraninis namas Vilniaus g. 67 (2008 m., arch. D. Rusecko kūrybinė grupė).

Šioje Grigiškių dalyje įdomiausias – kelių tarpusavyje sujungtų pastatų ansamblis, sudarantis Grigiškių „Šviesos“ gimnaziją. Pirmiausia buvo pastatytas pietinis pastatas (pagal kiek modifikuotą tipinio vaikų darželio projektą). Šios mokyklos atidarymo šventėje 1998 m. dalyvavo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Vėliau mokykla vis plėtėsi – atsirado centrinis pastatas ir sportui skirtas korpusas. Skirtingai nei daugelis Vilniaus mokyklų, statytų pagal tipinius projektus, pagrindinis Grigiškių gimnazijos pastatas 1999–2004 m. iškilo pagal individualų projektą (architektai R. Žilinskas, D. Juškienė, I. Olšauskienė, inžinieriai P. Urbonas, O. Dobrovolskis).

XIV–XV a. LDK įsikūrus Krymo totoriams, viena tankiausiai Lietuvos totorių apgyvendintų vietų buvo vakarinis Vilniaus pakraštys iki pat Trakų, kur buvo gausu ir iki šiol yra išlikusių totoriškų vietovardžių: Keturiasdešimt Totorių, Kazaklarai ir Karnaklarai, Kazbėjai, Totorinė, Totoriškės. Gausiausiai totorių gyventas Vokės upės slėnis. Afindevičiai – vienas iš totorių kaimų, šiuo metu esantis Grigiškių sudėtyje. Šio pavadinimo kilmė tiurkiška – nuo mandagaus kreipinio „efeñdi“. Iš pradžių šis kreipinys į vyrą buvo vartojamas bendraujant su sultonu, o vėliau – kreipiantis į visus aukštus pareigūnus. Afindevičiai pavadinimą gavo nuo XVI a. vertėju Žygimanto Senojo dvare tarnavusio totoriaus Afendejaus, Barašo sūnaus, kuriam buvo užrašytos Vokės žemės.

Kupetinį rėžinį kaimą primena Afindevičių gatvės pavadinimas ir kelios išlikusios senos sodybos su daržais ir sodais. Kai kuriuose senuose žemėlapiuose šalia Afindevičių vaizduota ir Totorinė. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, totoriai Grigiškių seniūnijoje sudarė 1 proc. gyventojų (visame Vilniuje – 0,2 proc.).

Prie Neries įsikūrę Neravai – dar vienas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis kaimas. Su kitapus upės įsikūrusiais Bieliūnais, kur sovietmečiu veikė žuvininkystės ūkis, dar prieš dešimtmetį intensyviai susisiekta valtimis. Kai kur upės pakrantėje ir vagoje matyti stambių akmenų. Kaimo sodybos įsikūrusios kiek atokiau nuo vandens – aukštutinėje terasoje ir miškingose kalvose. Neravų kaimas – tikrų tikriausias kačių rojus. Šių keturkojų jame labai daug, o vienoje sodyboje katėms netgi įrengta apželdinta stogo terasa.