Fabijoniškės

Fabijoniškės yra vienas paskutinių sovietmečio gyvenamųjų rajonų Vilniuje. Jis projektuotas panašiu metu kaip ir Pašilaičiai, abiejų rajonų kūrybinei komandai vadovavo tas pats žmogus – architektas Kazimieras Balėnas. Fabijoniškės sudarytos iš Ateities gatvės skiriamų šiaurinės ir pietinės dalių, jos skiriasi savo urbanistine struktūra. Bet kurio vyresnio vilniečio paklausę, kuri gatvė sovietmečiu vadinta M. Gorkio, tikriausiai gausite atsakymą – Pilies, tačiau 1987 m. šis pavadinimas buvo perkeltas į naujai statomas Fabijoniškes. Ant kai kurių namų vis dar galima įžvelgti blyškiai pro dažus prasiskverbiantį senąjį gatvės pavadinimą. Namas, prie kurio stovite, reikšmingas kino ekranuose – nuo S. Stanevičiaus g. 47 stogo Ščerbina ir Legasovas žvelgė į katastrofos ištuštintą Pripetę.

Kelis dešimtmečius iš eilės Vilnių plečiant gamykliniu būdu statomais blokiniais namais, neišvengiamai ėmė reikštis monotonija. Siekdami įvairovės, miesto architektai ėmėsi kurti kitokio tipo – monolitinio gelžbetonio – namus. Šie pasižymėjo didesnėmis architektūrinės išraiškos galimybėmis, todėl šiais aukštais bokštiniais namais siekta kiekvienam rajonui suteikti unikalių bruožų. Atkreipkite dėmesį, kad Fabijoniškių galiūnai skiriasi nuo savo „brolių“ Šeškinėje, Justiniškėse, Lazdynuose, Pašilaičiuose. „Černobylio“ gerbėjai nesunkiai atpažins monolitus ir gretimą gatvę iš Pripetės evakuacijos scenos – visai šalia stovėjo mėlynai balti autobusai ir į juos plūdo tūkstančiai miestiečių.

Rajono senbuviai prisimena, kad ant šios kalvelės būta kapinaičių, tačiau jos sunaikintos statant naują vidurinę mokyklą. Tai tipinis pastatas, tiražuotas ir kituose vėlyvojo sovietmečio Vilniaus rajonuose, todėl stovint greta jo gali apimti déjà vu jausmas. Neseniai mokykla buvo renovuota, tačiau „Černobylio“ kūrėjai dar spėjo kino kamerose ją užfiksuoti iki renovacijos. „Ateities“ mokykloje filmuotas slaptas Komiuk, Legasovo ir Ščerbinos susitikimas, keletas evakuacijos scenų, o jos sporto salėje – jaunų vaikinų šaukimas į avarijos likvidavimo operaciją.

Atsidūrę Fabijoniškių alėjoje pateksite į ramybės oazę – aplinkui žmonių būna nemažai, tačiau ši vieta stipriai atitraukta nuo triukšmingiausių gatvių, todėl joje beveik visada tylu. „Černobylio“ režisieriui ši vieta buvo viena svarbiausių renkantis Pripetei vaizduoti tinkamą lokaciją – būtent taip jis įsivaizdavo idealų sovietinį miestą. Prisidėjo ir kitos aplinkybės: Fabijoniškės – dar palyginti jaunas rajonas be renovuotų namų ir brandžių medžių, be to, jo gyventojų skaičius beveik sutampa su 1986-ųjų Pripetės. Apsidairę aplink pamatysite vieną kitą terasuotą blokinį namą, kurių triaukštės dalys padeda sukurti kamerinį mastelį šiaip jau viename didžiausių Vilniaus gyvenamųjų rajonų. Verta pažymėti, kad gyventojams už nepatogumų sukėlusius filmavimus buvo atsidėkota sutvarkytomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, gausiais gėlynais, nuvalytais grafičiais, naujomis žaidimų aikštelėmis vaikams.

Palei istorinės reikšmės Ukmergės plentą, jungusį Vilnių su Ryga, nuo neatmenamų laikų buvo išsidėstęs ne vienas kaimas. Kada tiksliai įkurtos Fabijoniškės, istoriniai šaltiniai nesako, tačiau pirmas kaimo paminėjimas įvyko 1812 m., minint Napoleono kariuomenės padarytus nuostolius Verkių dvarui ir jam priklausiusiems kaimams. Yra manančių, kad kaime kadaise buvo plačiai augintos pupos, nes pupa lotyniškai – faba. Palikę tikslių faktų atradimą mokslininkams, leiskitės į nedidelį pasivaikščiojimą po buvusį Fabijoniškių kaimą. Nors beveik visi namai yra renovuoti, iš tiesų dažnu atveju po šviežiu „kiautu“ slepiasi senas kaimiškas namelis. J. Juzeliūno ir Kaimelio gatvių sankirtoje praeityje stovėjo kaimo kryžius, o prie J. Juzeliūno g. 8 namo išlikęs senasis kaimo šulinys. Iš buvusio kaimelio yra kilę ir broliai Puipos – dailininkas Audrius ir režisierius Algimantas.

2018 m. gruodį duris atvėrė pirmasis per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilniuje savivaldybės lėšomis pastatytas baseinas. Tai tiek mėgėjams, tiek profesionalams skirtas aštuonių 25 m ilgio takų baseinas su sporto klubu, treniruočių sale ir pirčių zona. Pastato projektuotojai tikslingai pasirinko minimalistinę architektūrinę išraišką – siekta vizualinio aiškumo, paprastumo, monumentalumo, laisvo prieinamumo įspūdžio, taip pat aukšto energinio naudingumo (A klasės).

Užlipę ant skurdžia augalija pasižyminčios kalvelės nė neįtartume, kad po kojomis – buvęs sąvartynas. Atliekos išeksploatuotame smėlio ir žvyro karjere pradėtos kaupti 1962 m., baigtos – 1987 m. Sąvartos plotas per ketvirtį amžiaus pasiekė 15 ha, o buitinių atliekų gylis – vidutiniškai 12, daugiausia – 18 metrų. Uždarius sąvartyną jo teritorija buvo padengta rekultivacinio grunto sluoksniu, kurio storis svyruoja nuo kelių centimetrų iki 2 metrų. Atidesni pastebės nedidelius mėlynai nudažytus monitoringo postus – remdamiesi dujų ir vandens hidrocheminiais tyrimais, aplinkosaugininkai kasmet atnaujina duomenis apie šios vietovės būklę. Gajūs žmonių pasakojimai apie „namus ant sąvartyno“ nėra tikslūs – ant tokio grunto vargiai kas stovėtų.

Tikriausiai ne sutapimas, kad Fabijoniškėse gyvenantys kompozitoriai įkvėpimo mėgsta ieškoti greta esančiame Visorių miške. Dar vykstant projektavimo darbams XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektai pažymėjo, kad rajono gyventojai galės džiaugtis jų pašonėje išlikusiu nemažu seno miško masyvu. Miestas plėtėsi, tačiau šis žalias kampelis išliko. Aktyvių savanorių dėka Visorių miškas yra nuolat tvarkomas, jame sužymėti takai (pvz., „Balsiukų takas“, „Augintinių pėdomis“). Dalis šiandien laisvalaikiu mėgstamų pasivaikščiojimo takų yra nuo senų laikų išlikę keliai, jungę apylinkių kaimus. Miške taip pat galima aptikti apkasų, betoninių stulpelių su lenkiškais įrašais iš tarpukario. Įdomu, kad Visorių pavadinimas atsirado dirbtinai, transformavus senąjį pavadinimą Wiszary.