Čiulbantys Karoliniškių šlaitai

Šaltinėlyje pamatysite atsigerti ar nusiprausti atskrendančius paukščius. Šis ritualas ypač dažnas karštomis vasaros dienomis. Čia lankosi kėkštai, strazdai, liepsnelės, zylės, pečialindos, kikiliai, svilikai ir kiti miško paukščiai. Pasirinkę atokią stebėjimo vietą, galėsite pamatyti, kokia gausi paukščių įvairovė.

Ji vos mažesnė už didžiąją zylę. Vienas dažniausių mūsų miškų paukščių ir vienas balsingiausių giesmininkų. Suaugęs paukštis lengvai atpažįstamas iš rusvos liepsną primenančios kaktos, dalies galvos šonų, gerklės ir krūtinės. Patinėlio ir patelės apdaras vienodas. Minta smulkiais bestuburiais. Rudenį lesa smulkias uogas. Lizdus dažniausiai suka ant žemės, bet kai kada užima ir neaukštai esančias dreves bei inkilus. Būdingas elgesys – striksėdama ant žemės ar medžiuose tarsi nerimaudama dažnokai sustoja, linksi ir tūpčioja. Šiame miške ją pamatysite prie griovų ir raguvų, ant tako arba greta ant sukrautų šakų, kelmų. Liepsnelė – Didžiosios Britanijos nacionalinis paukštis.

Rąstų rietuvės ne veltui kraunamos – jose aptinkami įvairiausi medienoje gyvenantys vabalai, šimtakojai. Kartu su vabzdžiais čia gali įsikurti grybai, kerpės, moliuskai, vėžiagyviai, vorai. Medienai pūvant, vieni tą namelį paliks, bet atsikraustys kiti, tad viešbučio gyventojai nuolat keisis kaip ir tikrame viešbutyje. Vieni čia maitinasi, kiti slepiasi ar žiemoja, treti dauginasi. Vabzdžiai yra viena iš gausiausių taksonominių grupių Žemėje, sudarantys net 90 proc. pasaulio gyvūnų rūšių! Šiandien žinomų (aprašytų) vabzdžių rūšių yra daugiau kaip milijonas. Entomologų nuomone, tikėtina, kad Žemėje yra per 8 mln. skirtingų vabzdžių rūšių.

Plėšrieji paukščiai visada buvo įdomūs ir patrauklūs didingu stotu, lenktais snapais ir aštriais nagais grobiui čiupti. Šiame draustinyje galima pamatyti tiek dangaus fone sklandantį paprastąjį suopį, tiek milžinišku greičiu tarp šakų lekiančius paukštvanagį ar vištvanagį. Vištvanagio ir paukštvanagio grobį mieste daugiausia sudaro paukščiai – karveliai, kuosos, kėkštai, strazdai giesmininkai, kikiliai, įvairių rūšių zylės – ir smulkieji žinduoliai. Paprastasis suopis daugiau medžioja smulkiuosius žinduolius. Minta pelėnais, kurmiais, voverėmis. Gaudo ir paukščius: strazdus giesmininkus, didžiuosius genius, kėkštus, kikilius ir kitus. Nemažai grobio sudaro varliagyviai ir ropliai.

Šioje lesykloje lankosi geniai, žvirbliai, žaliukės, mėlynosios, pilkosios, didžiosios zylės. Atskrenda svilikai, bukučiai ir kiti paukščiai. Žiemą atneškite lesalo. Vabzdžialesiams paukščiams – zylėms, bukučiams, geniams ir kitiems – be saulėgrąžų, patiks nesūdyti lašiniai, riešutai, obuoliai. Per šalčius drėgnas lesalas greitai sukietėja, todėl baltos duonos trupinius geriausia sumaišyti su aliejumi – tuomet jie išlieka minkšti. Grūdlesiams paukščiams – žaliukėms, žvirbliams, svilikams – galima pasiūlyti sorų kruopų, kukurūzų grūdų, grūdų atliekų, linų, kanapių ir spygliuočių medžių sėklų. Daugiau informacijos apie paukščių lesinimą rasite ornitologų svetainėje www.birdlife.lt.

Miško pakraštyje prie daugiabučių pamatysite daug varnėnams iškeltų inkilų. Jie mielai ten įsikuria. Paukštis nesunkiai atpažįstamas iš būdingo apdaro ir giesmės. Panašus į juodąjį strazdą – lengva supainioti. Suaugęs varnėnas daugiau ar mažiau šviesiai dėmėtas (juodasis strazdas – grynai juodas), jo apdaras turi metalo blizgesio, uodega trumpesnė. Varnėnas žeme vaikšto, bėgioja, yra labai judrus, bet niekuomet nešokuoja, kaip tai daro juodasis strazdas. Varnėnas daugiausia minta bestuburiais, bet kartu sulesa ir nemažai augalinio maisto: įvairių vaisių, uogų bei sėklų. Migruoja gausiais būriais.

Per parą čiurlys sugauna net iki 20 tūkst. smulkių vabzdžių. Čiurlys dažnai painiojamas su langinėmis ir šelmeninėmis kregždėmis. Šios kregždės turi baltos spalvos, o čiurlys vientisai tamsus. Čiurlys, kitaip nei kregždės, netupi ant laidų. Šis paukštis net 10 mėnesių gali skristi nenutūpdamas. Paukščių pasaulyje tai rekordas! Ore jis maitinasi, geria, miega, tvarkosi plunksnas, renka medžiagą lizdui, net poruojasi. Dėl ilgų sparnų ir trumpų kojų jam sunku pakilti nuo žemės. Todėl, jeigu rasite čiurlį, reikėtų jį tiesiog paimti ir palaikyti aukštai iškėlus ant delno. Sveikas paukštis nuskris pats. Čiurlys peri inkiluose, pastatų nišose: ventiliacijos angose, plyšiuose, po palangių ar stogo skardomis. Iškelkite inkilą ant balkono turėklų. Čiurlys ten mielai apsigyvens.

Vienas iš žinomiausių dažniausiai matomų bei lengviausiai atpažįstamų paukščių. Viršugalvis ir gerklė juodi, nugara žalsva, skruostai balti. Apatinė kūno pusė geltona. Per pilvą eina juoda juostelė. Patinėlių juosta platesnė ir pauodegys juodas. Patelių juosta siauresnė, kartais nutrūkstanti. Zylių giesmės girdimos jau nuo sausio mėnesio. Dažniausiai girdimas monotoniškas tilindžiavimas „vyčiau, vyčiau, vyčiau“. Peri uoksuose, inkiluose. Žiemą iš miško paukščiai patraukia ieškoti maisto į miestus, lesyklas.

Žvirblio dydžio paukštis. Nors labai dažnas (gausiausias Lietuvoje) ir jo giesmelė girdima visur, bet žmonės jį menkai pažįsta. Suaugęs patinėlis veisimosi metu lengvai atpažįstamas iš tik jam būdingo ryškaus apdaro. Kakta juoda, viršugalvis ir sprandas pilkai mėlyni. Nugara rusva. Sparnai juodai rudi su dviem baltomis juostelėmis, kurios išskiria jį iš kitų parko paukščių. Patelės apdare vyrauja rudai pilka spalva. Paukštį dažnai pamatysite greta tako arba ant tako, ieškantį vabzdžių ar sėklų. Kikilio giesmelė garsi, dažnai pakartojama. Kartais girdisi savotiškas riaumojimas – „rrid, rrid“. Lizdelį krauna ant medžių šakų. Lizdo išorę apkaišo samanomis ir kerpėmis taip, kad sunku ir pastebėti.

Jeigu pastebėsite banguotai skrendantį paukštį, greičiausiai tai bus genys. Šis paukštis puikiai kopinėja vertikaliais medžių kamienais. Žeme juda šuoliukais. Peri uoksuose, kuriuos išsikala pats. Kasmet įsirengia naują būstą, o senajame apsigyvena kiti paukščiai: varnėnai, zylės, bukučiai ir kiti. Draustinyje gyvena įspūdingas varnos dydžio genys – juodoji meleta. Patinas ir patelė juodi. Patino viršugalvis visas raudonas, o patelės tik pakaušis. Gana atsargi. Pastebėjusi žmogų slepiasi už kamieno. Minta po žieve ir sutrešusioje medienoje gyvenančiais miško kenkėjais. Sulesa daug kinivarpų, ūsuočių. Stipriu snapu kapoja kelmus ir ieško skruzdėlių. Mėgsta jų lervas ir lėliukes. Skruzdėlynuose išrausia gilius urvus.

Paukštis lengvai įsimenamas ir atpažįstamas tiek iš išvaizdos, tiek iš elgesio – tai drąsus miško paukštis. Nuo snapo per akį eina juodas dryželis. Kūno viršus melsvai pilkas, sparnai ir uodega juodai rusvi. Apatinė kūno pusė balsva, šonai rusvi. Bukutis labai judrus paukštis, laipiojantis medžio kamienu, šakomis, dažnai žemyn galva. Peri uoksuose, inkiluose. Per dideles landas, tarkim, tinkamas landžioti varnėnams, sumažina aplipdydamas moliu iki jam reikiamo dydžio. Lesyklose prisirinkęs saulėgrąžų, jas slepia, sandėliuoja medžių žievėse, plyšeliuose – taip kaupia atsargas žiemai.

Nudžiūvę medžiai, šakos, išvartos, kamienų nuolaužos yra svarbi šio draustinio ekologijos dalis. Negyva mediena atlieka ypatingą vaidmenį įvairiems miško organizmams (augalams, grybams, kerpėms, vabzdžiams, paukščiams) kaip maisto šaltinis, gyvenamoji vieta ar laikinas prieglobstis. Mokslininkai teigia, kad net trečdalis miško rūšių yra susijusios su negyva mediena. Palaiko miškų produktyvumą – praturtina dirvožemį maisto medžiagų, sulaiko jame drėgmę, saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos. Švelnina šiltnamio efektą, nes ilgam užrakina kamienuose sukauptą anglies dvideginį.

Šiose salose peri tilvikai – upiniai kirlikai ir krantiniai tilvikai. Ankstyvais rytais žuvauti atskrenda pilkasis garnys, rudenį ir žiemą galima stebėti didįjį baltąjį garnį. Salose ilsisi klykuolės, didieji dančiasnapiai, didžiosios antys. Gegužės, birželio mėnesiais salose vaikščioti nerekomenduojama: margi tilvikų kiaušiniai sunkiai pastebimi tarp pabirusių akmenukų, neatsargiai vaikštant galima sunaikinti paukščių dėtis.

Šį margą paukštį, kurio plunksnų apdaras susilieja su medžio kamienu, pastebėsite, jeigu būsite akyli. Lipučio snapas ilgas, plonas, lenktas žemyn. Giesmelė tyli, melodinga. Išgirdę svirpimą, dairykitės – liputis šalia. Žievės plyšiuose ieškodamas vabzdžių, jų kiaušinėlių, kopia kamienu spirale aukštyn. Peri po atšokusia medžio žieve ar kamienų plyšeliuose. Šį paukštį pastebėsite brandžiuose želdynuose.

Sėdėdami ant šio suolelio klausykitės liepsnelės ir juodojo strazdo melodingų giesmių, stebėkite kėkštus. Priešais pamatysite ąžuolą. Sunkios jo rankos suteikia prieglobstį paukščiams. Rinkti jo vaisių gilių atskrenda triukšmingi kėkštai. Tai spalvingas miško paukštis, neretai pašiaušiantis viršugalvio plunksnas. Jam skrendant į akis krinta baltas antuodegis, baltos ir juodai mėlynos sparnų dėmės. Kita kūno dalis pilkai rusva, nugara pilkesnė. Rudenį kėkštas įvairias medžių sėklas, ypač giles, slepia po samanomis, lapais, medžių plyšiuose, dairosi, ar nemato gentainiai. Jeigu šį procesą stebi kiti kėkštai, tik imituoja slėpimą. Vienu metu kėkštas į gurklį gali susikišti net 9 giles. Per rudens sezoną kėkštas paslepia apie 10 tūkst. sėklų. Daugelį vietų jis puikiai prisimena. Ne veltui jis vadinamas sodininku – iš paslėptų sėklų išauga medžiai.

Medžių šaknų „kopėčios“ sujungia Karoliniškių apžvalgos aikštelę ir vienišą kalno suoliuką. Keliaudami šiomis „kopėčiomis“ išgirsite giedant liepsnelę, paprastąjį kikilį ir juodąjį strazdą.

Nuo šios aikštelės atsiveria puiki miesto panorama, Vingio parkas. Po kojomis teka Neries upė, čia plaukioja gulbės nebylės, klykuolės, didieji dančiasnapiai, didžiosios antys. Klykuolė gerokai mažesnė už didžiąją antį. Nardanti geltonakė antelė, dugne rausdama smėlį, žvyrą, varto akmenukus ir gaudo ten lindinčius vabzdžius, jų lervas, moliuskus. Klykuolė peri drevėse, meletų iškaltuose uoksuose ar iškeltuose inkiluose. Skrendančių suaugusių paukščių plasnojimas sukelia specifinį švilpesį.

Šioje itin gilioje aukštais stačiais smėlėtais šlaitais griovoje, kur gamtos tiltus tiesia nuvirtę medžiai, tūkstantmečius vyksta intensyvūs eroziniai procesai – dugno ir šlaitų ardymas. Šie procesai vyko, vyksta ir vyks, o mums telieka grožėtis. Nuvirtę medžiai sulaiko dirvožemio drėgmę, saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos. Įspūdinga vieta.

Šių paukščių giesmės Jus lydės visame miške. Strazdai didesni už varnėnus. Juodojo strazdo patinas juodas oranžiškai geltonu snapu. Patelės kūnas kavos pupelių spalvos. Strazdo giesmininko patino ir patelės viršutinė kūno pusė rusva, o apačia balsva, krūtinė rusvo atspalvio, išmarginta apskritomis juodai rudomis dėmelėmis. Strazdai lizdus suka medžiuose. Dažnai juos pamatysite bėgiojant ar šokuojant greta ar ant tako, vartant lapus. Strazdai lesa sliekus, vabzdžių lervas, žiogus, mėlynių, serbentų, šermukšnių ar kitų augalų uogas. Pamatę neskraidančius strazdų jauniklius nepulkite jų gelbėti. Tėvai sėkmingai jais pasirūpins ant žemės, kol jie patys išmoks skraidyti.

Nors paukštis labai mažas – kaip nykštys ir sveria tik apie 10 g, bet priskiriamas prie garsiausiai giedančių paukščių Lietuvoje ir Europoje. Ramiai vaikščiodami prie upelių, šaltinių, griovų ir raguvų dažnai ją išgirsite. Lengvai išsiskiria išvaizda iš kitų paukščių. Rusva trumpa uodega aukštai pakelta. Patinėlis krauna kelis rutulio formos lizdus, suka juos po šaknimis, išpuvusiais stuobriais, šakų stirtomis, tankiuose krūmuose ar tarp nulinkusių eglių šakų. Minta smulkiais vabzdžiais, vorais, erkėmis, šimtakojais. Neatsisako uogų. Airijoje šis paukštelis taip mėgstamas, kad yra išrinktas nacionaliniu paukščiu.

Šie vikrūs paukščiai mažesni už naminį žvirblį. Kartais be žiūronų sunku jas pamatyti, nes mėgsta giedoti tankioje medžių lapijoje ir viršūnėse. Žalioji pečialinda truputį didesnė už pilkąją pečialindą. Jos pilvo apačia geltona ir balta, o viršus gelsvai žalias. Kojos gelsvos. Pilkosios pečialindos kūno viršutinė pusė ir apačia rudai pilka, kartais žalsva. Kojos juodos. Šių pečialindų giesmeles lengva įsiminti. Uždarus lizdus su landa šone suka ant žemės arba tarp augalų, šakų krūvose ar neaukštai mažose eglaitėse. Minta smulkiais vabzdžiais, vikšrais, vorais ir amarais.

Šie paukščiai dažnai matomi mieste. Varnos apdare vyrauja pilka ir juoda spalvos. Uodega ir sparnai blizgūs, juodi. Smalsi ir tyrinėjanti aplinką. Pavienius lizdus krauna pavieniuose medžiuose šalia daugiabučių. Minta gyvūniniu maistu, rečiau augaliniu. Matomos ir prie atvirų konteinerių, sąvartynų. Varnos ypač gina anksčiau laiko iš lizdo iššokusius savo jauniklius – jų motiniškas instinktas smarkiai išreikštas. Kuosa pastebimai mažesnė už pilkąją varną, tamsiai pilka, sparnai ir uodega juodi. Pakaušis, sprandas ir kaklo šonai šviesiai pilki. Peri pastatų sienų nišose, ventiliacijos angose, pastogėse, inkiluose, kartais lizdine medžiaga užkemša kaminus. Bendruomeniškos, mėgsta perėti kolonijomis. Miestuose perintys paukščiai į lizdą prineša statybinių medžiagų, popieriukų, plėvelės.

Didžiausia parko įžymybė – Plikakalnio atodanga. Tai antra pagal aukštį (58 m) Lietuvoje atodanga, susidariusi Vilniaus miesto teritorijoje, miškingame dešiniajame Neries krante priešais Vingio parką. Skardžio viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Čia galima pasigrožėti nuo atodangos atsiveriančia puikia miesto panorama. Gerai matyti Vingio parkas, Vilniaus universiteto Botanikos sodo kontūrai. Kairėje matyti dvi upės srovę skiriančios salos.

Atodangos skardyje anksčiau urvus rausdavo ir perėdavo vienas gražiausių Lietuvos paukščių – tulžys. Dabar šie karališkieji žvejai (angl. European Kingfisher) perėti renkasi atokesnes vietas, bet vis dar dažnai pastebimi žvejojantys atodangos apačioje. Tulžio kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Apatinė pusė ryškiai ruda. Ilgas snapas ir trumpa uodega. Vos didesnis už naminį žvirblį. Daugiausia laiko nejudėdamas tupi ant šakos, lieptų turėklų, po tiltais. Pamatęs grobį staigiai neria žemyn ir po akimirkos grįžta su žuvele. Kartais ieškodamas žuvyčių skraido palei pat vandenį, o radęs plasnodamas pakimba kaip kolibris ore ir neria į vandenį.

Žemiau atodangos galima pamatyti žuveles gaudančius rudagalvius kirus ir upines žuvėdras. Šiuos baltus paukščius žmonės painioja. Žuvėdros snapas ilgesnis, smailesnis, kojos trumpesnės, jos skrydis grakštus, uodega dažnai kirpta. Kiras stambesnis, didesnis, lėtesnis, jis minta ne tik žuvimis, bet ir atliekomis.